Nuo interjero puošybos grįžtų prie gintaro skulptūrų

Kraštietis menininkas Saulius Miltakis praėjo skirtingą kūrybos kelią: pradėjęs nuo medžio skulptūrų, viršūnę pasiekė gintaro darbais, dabar kuria interjerų dekorus.

Nemarusis Baltijos auksas – gintaras – jau prieš dešimtmečius pakluso kretingiškio 49-erių menininko Sauliaus Miltakio rankoms: taip gimė subtiliomis detalėmis ir ypatingu kruopštumu stebinantys suvenyrai – laivai, įvairios graviruotos miniatiūrinės skulptūrėlės. Tačiau šiandieną S. Miltakis duoną valgo iš sieninės puošybos ir interjerų dekoravimo, bet, atviravo, mielai sugrįžtų prie gintaro.

Aukščiausia kūrybos viršūnė

Dar sovietmečiu S. Miltakis tuometiniame Telšių taikomosios dailės technikume įgijęs meninio medžio apdirbimo specialybę, bandė kurti medžio skulptūras, įsirengė dirbtuves, kuriose gamino vienetinius baldus, puoštus drožinėtomis detalėmis.

„Bet taip išėjo, kad su medžiu mažiausiai tedirbau. Jaunystėje vis žiūrėdavau į savo tėvo Vlado, liaudies meistro, gintaro darbus – jie man nedavė ramybės. Pabandžiau, taip ir pradėjau kurti vienetinius darbus, – tėvas buvo mano pirmasis mokytojas šioje srityje. Prigimtinį pajautimą turėjau, o pagrindus gavau technikume. Kūriau pagal užsakymus, kurie tuo metu iškeliaudavo į užsienį. Ir šiandien manau, kad suvenyriniai laivai ir miniatiūros buvo aukščiausia mano kūrybos viršūnė. Tuo metu norėjosi įrodyti ir galerijų savininkams, kad galiu padaryti vis geriau. Tai skatino siekti, tobulėti. O po to – stop. Ištiko krizė, pasukau į verslą, bet pasirinkau ne tą kryptį“, – atviravo menininkas.

Jis sakė, kad kūrybinę krizę išprovokavo ir pokyčių siekis, noras kažką keisti: „Užsisėdėjau dirbtuvėse, dienų dienomis palinkęs prie smulkių gintaro detalių. Norėjosi judesio. Teko galvoti, iš ko užsidirbti. Tai, ką darau dabar, jau neprilygsta mano kažkada pasiektam lygiui“, – atviravo menininkas, puoselėjantis viltį kada nors vėl kurti iš gintaro.

Tokius iš smulkių gintaro detalių sukonstruotus laivus labiausiai pamėgo užsieniečiai.

Mokėsi iš profesionalių skulptorių

S. Miltakis sakė prieš 15 metų visiškai perorientavo savo kūrybos kryptį – nuo minimalistino darbo pasuko į erdvinę kūrybą: ėmėsi lipdyti freskas, skulptūras, dekoruoti interjerą.

„Nebuvo kada specialiai mokytis. Iškart pradėjau nuo rimtų dalykų – skulptorius iš Būtingės Rolandas Repšys pasikvietė kartu dekoruoti Vilniaus „Akropolio“ kazino. Davė paveikslą ir – padaryk freską. Atrodė, kad sulig diena įgijau patirties, o po mėnesio, pamiršęs kaltą, jau lipdžiau pagal įnoringiausių užsakovų poreikius“, – prisiminė pašnekovas. Ligi tol, jis pasakojo, jam tekę dirbti išvien su šviesaus atminimo palangiškiu skulptoriumi Juliumi Vertuliu, kurio skulptūra, vaizduojanti moterį, delnuose laikančią duonos kepalus, tapo įmonės „Klaipėdos duona“ simboliu.

„J. Vertulis įkvėpė pasitikėjimo, degiau entuziazmu, dirbdavome per naktis“, – kalbėjo menininkas. Jis neslėpė, kad įgyta jo, kaip skulptoriaus, patirtis ilgainiui labai pravertė dekoruojant interjerą. S. Miltakis šiandieną kuria įvairiausius sieninius pano, lipdo ir tapo freskas, bareljefus. Neseniai ėmėsi naujovės – jis kuria sieninius paveikslus-pano, kuriuos galima pasikabinti, o nusibodus – nukabinti nuo sienos.

S. Miltakis, pagal užsakovo skonį, kuria įvairų interjerą butuose ir visuomeninės paskirties patalpose.

Nuo Lietuvos iki Nicos

„Lipdau pagal savo išmonę arba užsakovo pageidavimus. Sakau jiems: jei norit pigiau, nusipirkit serijinių detalių – šių dabar pilni prekybcentriai. Anksčiau būdavo atvirkščiai – pirktiniai gaminiai brangūs, o rankomis pagaminti – pigesni“, – kalbėjo dekoratorius, šeimininkų užsakymu sukūręs kavinės „Delfai“ Vydmantuose interjerą, dekoravęs didžiąją rusišką pirtį „Vienkiemyje“.

Pagal užsakymą jam yra tekę įrengti interjerus ir garsiajame Prancūzijos Nicos kurorte.

„Jeigu galėčiau sudėti ant stalo tai, ką sukūriau per gyvenimą, darbų būtų daug. Bet šiandien yra taip, kad apčiuopiamo parodyti neturiu ko. Visi darbai likę tik nuotraukose, o ir tos ne visos išsaugotos. „Žvelgiu į savo darbus prieš 15 metų, net keista – sienos dekoruotos iškiliomis masyviomis detalėmis – šakomis, paukščiais, visokiais bumbulais. Tokia buvo mada. Požiūris per tą laiką stipriai pasikeitė, – dabar dominuoja absoliučiai minimalistinis stilius – kuo mažiau apkrauta: abstrakcija, simbolis, viena detalė ar brūkšnys, gerai apgalvojus, kur ir kaip jį įrėžti“, – kalbėjo interjerus dekoruoti įgudęs menininkas.

Sodyba – gamtos ir tylos tandemas

Tačiau paties Sauliaus širdis, atviravo, – atokiame vienkiemyje prie Minijos, Pecelių kaime, ties Kretingos–Plungės rajonų riba. „Į ten – galinga trauka ir atgaiva. Ten galiu būti savimi. Žinau, kitiems žmonėms atrodo, kad darau, gyvenu ne taip, kaip kiti. Mane kritikuoja, bet ten esu pats savimi“, – kalbėjo medžių, paukščių, vienumos ir idėjų toje sodyboje apsuptas menininkas.

„Mano didžiausia svajonė – sutvarkyti tą sodybą, kad čia galėtų atvažiuoti žmonės, pabūti tarp miškų, Minijos, pajusti tvyrančią ypatingą aurą. Suderinęs su Salantų regioniniu parku, įrengiau stovyklavietę, kad baidarėmis praplaukiantys žmonės galėtų išlipti, pailsėti, pasimėgauti tyla. Seniai puoselėju viziją savo sodyboje įkurdinti skulptūrų parką. Anksčiau svajojau preciziškai išskaptuotomis skulptūromis išpuošti aplinką, o dabar norėčiau visai kitaip. Dabar mane veža laukinės gamtos pajautimas – benzopjūklu medyje įrėžčiau porą brūkšnių, bet jie turėtų pasakyti kažką labai svarbaus, esminio. Nebenoriu sėdėti „ant graverio“ – prie smulkaus kruopštaus darbo“, – sakė S. Miltakis.

Kasmet į S. Miltakio sodybą sutikti Joninių renkasi „dailiokai“ – jo bendrakursiai ir visi, kas prijaučia menui ir mėgsta gamtą. „Ir šiemet birželio 23-osios vakarą kviečiu visus, – kad būtų kuo mažiau žiūrovų, o kuo daugiau dalyvių – atvykti pas mane į Pecelių kaimą: deginsime šiaudų ožį, virsime žuvienę iš to, ką patys sužvejosime, leisime upe vainikus. Atvykite ir atsivežkite savų idėjų. Lauksiu“, – kalbėjo spalvingai Joninių sutiktuves nupiešęs menininkas.

• Rašyti komentarą (1)