|
|
|
Kas vasarą žoliauti – kaip į darbą
„Prieš Jonines surinktos žolelės – pačios „mačlyviausios“, sau ir artimui naudingiausios, o po Joninių jau nė šuniui nebetinka“, – juokavo nuo savo darbo pradžios šiame skyriuje 5-ą kartą edukacinį renginį „Pievos kvepia medumi“, skirtą garsiosios žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės metams paminėti, suorganizavusi Salantų kultūros centro Žvainių skyriaus vedėja Vitalija Valančiutė. Arbatos – sau ir svečiams Apie 15-a nuolatinių žoliautojų, kurių kompaniją šiemet papildė profesionali sertifikuota žolininkė iš Klaipėdos Silvija Statkutė, taip pat Kretingos Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos Salantų bei Erlėnų filialo bibliotekininkės Angelė Kripienė, Jūratė Macienė ir Birutė Jonušienė, pasklido po Imbarės apylinkės miškus, o po kelių valandų, kaip kas vasarą, į Andželos Dvarionienės ir jos vyro Prano sodybą susirinko jau su pilnais krepšiais. „Pasėdėjome pavėsyje po medžiais, pasiklausėme hidrolatus, tepaliukus, aliejukus gaminančios, muilus verdančios žolininkės S. Statkutės pamokymų ir patarimų, tradiciškai paskanavome arbūzo, pasivaišinome žolelių arbata bei bendruomenės narės Gražinos Selkauskienės keptu pyragu“, – papasakojo V. Valančiutė. Jos žodžiais, turbūt nė vienam vadovui niekas taip nepaglosto širdies, kaip pačių žmonių, dėl kurių dirbi, iniciatyvumas, bendruomeniškumas, pagalba. „Man malonu, kai moterys skambina ir pačios klausia: va, jau prie namų, darže, tas ar anas užaugo, vienas ar kitas augalas pražydo – gal skinti? Gal reikės?“ – gerų žodžių Aldonai Matevičienei, Petronelei Indriuškienei, Zitai Mikužienei ir kitoms aktyviausioms bičiulėms ir talkininkėms negailėjo pašnekovė. Anot jos, prieš 5-erius metus pradėjus dirbti Žvainių skyriuje trūko lėšų – problema buvo net kavos nupirkti svečiams pavaišinti. O kuo prasta žolelių arbata? Taip ir kilo idėja patiems jų prisirinkti ir susidžiovinti tiek, kad visiems metams užtektų, dar ir lauktuvėms galėtų įdėti.
Nuo pavasario lig rudens Antrame Žvainių skyriaus aukšte yra vietos, įrengta ventiliacija, tad miškuose surinktos ar sodybose užaugintos žolelės, skleisdamos malonius melisų, raudonųjų dobiliukų, šalavijų, mėtų, ramunėlių, čiobrelių, vingiorykščių, liepų žiedų, raudonėlių ir kitokius kvapus, kuo puikiausiai sudžiūva. Kadangi šis edukacinis projektas iš dalies finansuojamas rajono Savivaldybės, atsirado galimybė įsigyti specialių maišiukų ar hermetinių indų arbatai fasuoti. Kaip teigė V. Valančiutė, nesistengiama būtinai pretenduoti į kokias nors ypatingas gydomąsias arbatas, svarbiausias tikslas – kad jos būtų skanios, malonios gurkšnoti, kvepėtų. Jos neatsitiktinai pagardinamos dar ir džiovintais obuoliais, žemuogėmis ar šermukšniais. Pavyzdžiui, jeigu į Žvainių skyrių arba į Daivos Stonkuvienės vadovaujamą „Imbariečių draugiją“ svečias užsuktų iš pat ryto, būtų pakviestas pasimėgauti arbata, į kurią įmaišyta budrumą skatinančių avižų, raudonųjų dobiliukų. Jei užklystų rūškanas, nelaimingas, gautų nuotaiką taisančios, raminamai veikiančios melisų ar mėtų arbatos. Jei lauke šalčiau – užplikytų čiobrelių, liepžiedžių. Pašnekovės teigimu, visų arbatoms reikalingų augalų vien prieš Jonus, kai miškuose žolelės suveša labiausiai, nesurinksi, tad žoliavimo sezonas, galima sakyti, prasideda ankstyvą pavasarį, o baigiasi rudenį – kai sunoksta obuoliai ir šermukšnių uogos.
|
|
