Pajūrio naujienos
Help
2019 Rugsėjis
Pi 29162330
An 3101724
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Orų prognozė
Dieną11°C debesuotumas 32 %
Naktį8°C debesuotumas 4 %
Apklausa

Ar jums pakanka rūšiavimo konteinerių?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Smiltys

KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2019-09-13

Nors kretingiškės Augustės Gerikaitės ir jos kolegos Šarūno Jaskutėlio darbuose – daug bendro, tačiau stiliai – skirtingi: Augustės darbuose dominuoja juodai balti statiški kadrai, Šarūno – šviesi dinamika.

Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje kretingiškė Augustė Gerikaitė ir jos kolega Šarūnas Jaskutėlis surengė fotografijos parodas, kurios veiks visą rugsėjį. Dviejų fotografiją Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio mokymo centre studijuojančių kūrėjų darbuose gausu kontrastų, tačiau kiekvienas kadras pasakoja savo istoriją.

Fotografijos studijos – atsitiktinumas

„Juodame fone“ yra pirmoji personalinė Augustės Gerikaitės paroda, ją įkvėpė teatras: „Scena – juoda, tuščia terpė, kurioje gali gimti bet kas. Man juoda spalva reiškia teatrą, juodame fone lieka tik žmogus. Parodoje eksponuojamos nuotraukos padarytos fotostudijoje, kuri tuo momentu tapo scena, nuotraukoms pozavo mano bendrakursiai“, – sakė menininkė.

Jos nuotraukos padarytos senu tėčio fotoaparatu „Zenit“ ir rusiška juosta. „Buvo sudėtinga, svarsčiau, ar pavyks. Išryškinus juostą pamačiau, kad išėjo geri kadrai, vėliau dėstytoja pasiūlė padaryti nuotraukų parodos variantą“, – tikino pašnekovė.

Kiekvienas žmogus skirtingai mato nuotraukas, tad, A. Gerikaitės teigimu, sudėtinga pasakyti, kokia pagrindinė parodos žinutė lankytojams. Augustės mintis – žmogus pereina per tamsą ir joje dažnai tenka pasikliauti ne tuo, ką matai, o ką jauti, pasitikėti savimi ir intuicija. Parodoje eksponuojamose nuotraukose matomos rankos gelbsti gyvybę, sukuria draugystę.

Fotografuojant juostiniu aparatu, ne visada ryškiai matosi fokusas. Kartais nuotraukos išryškinamos išblukusiu vaizdu, tačiau tai sukuria tam tikrą paslaptį, o ekspozicijos lankytojams lieka interpretacijos galimybė patiems suprasti kadrą. Pašnekovė tikino, kad fotografuojant juostiniu fotoaparatu reikia apgalvoti, kokį vaizdinį norisi užfiksuoti, nes juostoje ribotas kadrų kiekis, tačiau kadrai neatrodo tokie tušti, kaip skaitmeniniai, juose galima įžvelgti žmogaus sielą.

Merginai patinka kinas, dažnai tai – ir įkvėpimo šaltinis. Ji bandė stoti į režisūros studijas, tačiau nesėkmingai. Kadangi režisūros kursas renkamas kas dvejus metus, A. Gerikaitė nutarė stoti į fotografiją profesinėje mokykloje ir šį laikotarpį išnaudoti produktyviai, ir dėl tokio sprendimo ji visiškai nesigaili.

Augustė Gerikaitė siekia sulaužyti visuomenėję gajų stereotipą, kad į profesines mokyklas eina nieko nemokantys ir žemo išsilavinimo žmonės. „Iš pradžių buvo sudėtinga sau pripažinti, kad mokausi ne režisūros aukštojoje mokykloje, o fotografijos profesinio mokymo įstaigoje. Vis dėlto, visas kursas labai susidraugavo, tapome viena didele šeima.“

Pašnekovė mano, kad žmonės turėtų nebijoti kažką išbandyti naujo. „Jei nežinai, ką nori veikti gyvenime, mokymasis profesinėje mokykloje yra puiki galimybė išbandyti save. Juk bet kuriuo metu gali stoti į aukštąją mokyklą ir įgyti bakalaurą. Žmonės turėtų keisti neigiamą požiūrį apie profesinio mokymo įstaigas“, – nuomone dalinosi A. Gerikaitė.


Rugsėjo 11 – spalio 6 dienomis Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje veiks Virginijaus Kinčinaičio mobiliografijos paroda „Sublime 3“. Susitikimas su autoriumi įvyks rugsėjo 15 d., sekmadienį, 15 val.

Virginijus Kinčinaitis geriausiai žinomas kaip esantis kitoje vaizdo pusėje – ne kūrimo, bet tyrimo. Tačiau atsivertus menotyrinius šio autoriaus veikalus, pirmiausia išaiškėja, kad jis nuolat jautėsi persekiojamas vaizdų, jam visada rūpėjo vaizdų elgsena, poveikis, ilgainiui teko išrasti savo atsaką. Šioje parodoje V. Kinčinaitis – ne kuratorius ir ne rašytojas, o fotografas arba kalbantysis vaizdais. Sublime – tai asociatyviai komponuojamų fotografinių vaizdų telkinys, kurį autorius sukaupė per kelerius metus.

„Fotografuodamas V. Kinčinaitis ne tik fiksuoja, jis iš karto interpretuoja vaizdą. Beveik niekada jam vaizdas nėra nuogas, pirmapradis ar tuščias. Jo vaizdo matymas prisodrintas kultūrinio konteksto, atsikartojimo, prisiminimo, įsivaizduoto patyrimo. Kiekvienas kūdikis, nuogalius ar senukas turi prototipą tapyboje, grafikoje, skulptūroje ar mite, poezijos reginyje. Kiekvienas šviesos šuoras ar seno namo šešėlis turi reikšmingos formos atitikmenį, todėl Kinčinaičio vaizdai artėja prie kalbos ženklų... Kinčinaičio vaizdų pasaulio turtingumas ugdo erdvinį mąstymą, pasaulio tarpusavio ryšių sudėtingumo pajutimą, plečia bendrumo suvokimą. Jo meistriškoje vaizdų iškalboje plyti išmintis, gyvenimo geismas ir svarbiausia – geras humoras. Sekti Kinčinaičio vaizdų pasaulį yra nepamainomas malonumas“, – parodos anotacijoje skelbia menotyrininkė Monika Krikštopaitytė.

„P. n.“ informacija


Palangos koncertų salės fasadą puošiantis dainininko ir dainų tekstų autoriaus Stasio Povilaičio autografas oficialiai pripažintas didžiausiu parašu šalyje. Šį Lietuvos rekordą įregistravo agentūra „Factum“.

Ilgą laiką Palangoje gyvenusio bei koncertavusio S. Povilaičio vardas yra itin glaudžiai susijęs su kurortu. Buvusioje Palangos vasaros estradoje, po rekonstrukcijos virtusioje modernia Palangos koncertų sale, dešimtmečius aidėjo S. Povilaičio dainos, džiuginusios visą Lietuvą. Tad maestro autografas, papuošęs šios salės fasadą, tarsi įprasmina Lietuvos estrados istoriją, S. Povilaičio ir šios salės neatsiejamą tarpusavio ryšį.

S. Povilaičio autografas yra 6,96 m ilgio ir 1,19 m aukščio. Jis ant Palangos koncertų salės fasado buvo atidengtas šios vasaros pradžioje.

Kompoziciją „Autografas“ sukūrė skulptorius Romas Klimavičius ir architektė Gerda Antanaitytė.

„Smilčių“ informacija


„Kristale“: nauji iššūkiai ir galimybės

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-09-13

Kretingos rajono kultūros centro kamerinis choras „Kristale“, vadovaujamas Kristinos Rimienės, – intensyviai koncertuojantis kolektyvas, Kretingos vardą garsinantis šalyje ir užsienyje, laukia naujų narių.

Kretingos rajono kultūros centro kamerinis choras „Kristale“, vadovaujamas Kristinos Rimienės, tęsia koncertinę veiklą ir laukia naujų narių.

Spalį „Kristale“ kartu su Lietuvos kariuomenės orkestru ir Šiaulių valstybiniu kameriniu choru „Polifonija“ koncertuos Raseiniuose, kur atliks sudėtingą daugiabalsį kūrinį Džono Raterio „Magnificat“. Pirmą kartą šis kretingiškių atliekamas kūrinys suskambėjo Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje baigiantis praėjusiems metams. „Labai didžiuojamės, kad įveikėme šį kūrinį, kuris buvo skirtas chorinės bendrijos „Aukuras“ jubiliejui“, – teigė K. Rimienė, kuri yra ir šios bendrijos tarybos narė.

Tęsdami šį projektą lapkričio mėnesį „Kristale“ choristai Šilalėje dalyvaus chorų maratone – per parą koncertuos 9 chorai, tarp jų – ir Kretingos, parengęs 45 min. trukmės programą. Beveik dviejų dienų renginį vainikuos renginio dalyvių atliekamas „Magnificat“.

Ne su mažesniu atsakingumu „Kristale“ rengiasi ir koncertui gruodį – kraštiečio Seimo nario Antano Vinkaus kvietimu kretingiškiai koncertuos Seimo rūmuose.

„Be didžiųjų koncertų, turime ir kitų sumanymų – koncertuojame tikrai intensyviai, – tvirtino choro vadovė. – Jau planuojame kitų metų išvyką į kurioje nors užsienio valstybėje vykstantį konkursą – norisi Kretingos vardą garsinti ne tik šalies, bet ir Europos lygiu, ir konkursuose dalyvaujame tam, kad pasitikrintume savo jėgas.“

K. Rimienė pripažino, kad „Kristale“ branduolys yra stabilus, tačiau kasmet ateina naujų narių. Jų laukiama ir šiemet. „Laukiame tų, kurie mėgsta chorinę muziką, turi gerą balsą, tačiau muzikinio rašto pažinimas nebūtinas – pagaulūs žmonės išmoksta dainuoti iš klausos. Svarbu, kad yra didelis noras siekti rezultato, dalyvauti repeticijose, tada pasiekiama ir rezultato“, – kriterijus tapti choro nariu įvardino vadovė, akcentuodama, kad saviveikla – tai ir prasmingas laisvalaikis, bendravimas, o choras, jo nariams susidraugavus, tampa tarsi viena didelė šeima.


„Didžiuotis nėra dėl ko, nebent už sugebėjimus, kuriuos gavau, nuolat turiu dėkoti Dievui“, – sakė Kretingoje savo tapybos darbų parodą surengusi kraštietė Emilija Kniūkštaitė.

Viena ryškiausių Lietuvos tautodailininkių, apie kurią rašyta ir Pasaulinėje naiviojo meno enciklopedijoje. Savita jos tapybos kolekcija priklauso auksiniam Lietuvos dailės fondui, apdovanota Pauliaus Galaunės vardo Kultūros ministerijos premija, respublikinio Adomo Varno tapytojų konkurso Joniškyje bei Geriausio metų tautodailininko nominacijos „Aukso vainikas“ laureatė, 2010-aisiais pagerbta kaip įsimintiniausia Kauno menininkė – tokia yra mūsų kraštietė Elena Kniūkštaitė.

– Gimėte ir augote Žadeikių kaime, Kartenoje lankėte mokyklą. Kokius vaikystės prisiminimus saugote? Kokia buvo Jūsų šeima?

– Mano vaikystė – tai geltonai dažytas medinis namas su prieangiu, pro kurį, tiesa, nevaikščiojom, jis tebuvo tik architektūros detalė. Šalia namo – dvi senos obelys, viena saldinė, o kita alyvinė, ir, žinoma, didžiulė senoviška trišakiu liemeniu vyšnia. Prie kelio buvo kalvė, kurioje dirbo tėvas. Tie kūjo dūžiai į priekalą girdėdavosi ir namuose. Kieme – „ubladė“, arba lauko virtuvė su duonkepiu, o už jos – didelis šiltnamis, aviliai bičių, kurias taip mylėjo tėvas. Ir išgėręs retsykiais, būdavo, eis su jom „pasišnekėti“, o jei kuri įgeldavo, sakydavo, jog „įspyrė“. Tą meilę bitėms paveldėjo 7-eriais metais vyresnis brolis. Kol augom, mudu nelabai ką bendro turėjom, nebent kartais į mokyklą jis mane dviračiu nuveždavo. Vaikystė – tai ir rūpestinga mama. Prisimenu su kaimynėm į turgų Kretingoje arkliu ją važiuojant ir visą kelią apie kokią nors perskaitytą knygą pasakojant.

– Kada išryškėjo Jūsų gabumai menui, dailei?

– Pradinėse klasėse mėgau piešti, o vėlesnėse labiau ėmė patikti literatūra. Sužinojęs, kad ruošiuosi stoti į Kauno Stepo Žuko dailės technikumą, literatūros mokytojas apibarė – esą Lietuvai reikia gerų rašytojų, o ne „tepliorių“. Bet po 8-ių klasių ten aš ir neįstojau – gavau dvejetą iš kompozicijos. Tai buvo teisinga. Nei aš žinojau, kas ta kompozicija, nei ką, piešimą tada mums ir dėstė bibliotekininkė. O baigus 11-a klasių, kad ir lengvai įstojau, pati dailės technikume mokytis nebenorėjau, patraukė fotografija. Nors fotoaparato iš arti nebuvau mačiusi, nuvažiavau į Vilniaus politechnikumą ir išlaikiau egzaminus. Mokytis buvo labai įdomu, ypač patiko portretinė fotografija. Praktiką atlikau tuometiniame Kretingos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate. Kai baigiau studijas, dirbau keliose sostinės fotoateljė. Vilnius yra Vilnius, ne veltui sakoma, kad galimybių miestas. Vaikščiodama po parodas supratau, kad dailė – taip pat mano pašaukimas. Profsąjungų rūmuose pradėjau lankyti Dailės studiją, kuriai vadovavo Rimas Bičiūnas. Tiesą sakant, apie metus aš ten tik stebėjau, kaip kuria kiti, klausiausi, kokių pastabų jie gauna. O sykį vadovas ir rėžė: „Emilija, arba tu ištekėk, arba pagaliau pradėk tapyti, ko čia be reikalo pas mus vaikštai?“. Ištekėt neištekėjau, bet, kai paėmiau į rankas teptuką, taip ir nepaleidžiu, „tebevargstu“ su juo ir dabar. Pirmuosius paveikslus nutapiau laisvalaikiu, po darbo fotoateljė valandų. Vėliau sekė pirmosios parodos, pirmieji plenerai... Juose mielai dalyvaudavau su studija, su kitais, kaip anuomet vadino, liaudies meistrais.


Kūrybos kraitė

  • Smiltys
  • 2019-08-09

Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčioje įvyko simbolinis atsisveikinimas su istoriniais barokiniais vargonais – nuo rudens jų laukia restauracija Vokietijoje. Per koncertą „Nuo baroko iki romantizmo“ buvo surengta ir šio, 1785 m. Johano Proiso (Johann Preuss) pagaminto, instrumento prezentacija.


Per tūkstantį sekėjų socialiniame tinkle „Facebook“ turintis puslapis „Skaitymo ypatumai“ nuolat informuoja knygų mėgėjus apie įvairius jiems aktualius renginius ir naujoves, o platformoje „Blogspot“ sukurtame internetiniame dienoraštyje jau beveik dešimtmetį rašomos įvairių knygų apžvalgos. Šias paskyras skaitytojams pildo Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje bibliotekininke dirbanti ergoterapijos studijas baigusi kretingiškė Paulina Sutkutė.


Kretingos rajono kultūros centro Jokūbavo skyriaus vedėja ir meno vadovė Albina Buntinienė drauge su savo suburtu jungtiniu aktorių mėgėjų kolektyvu „Kaimynų grupė“ jau ketvirtą kartą lankėsi Tarptautiniame mėgėjų teatrų festivalyje „Plinķītis gurķos“ Durbėje Latvijoje.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas