Pajūrio naujienos
Help
2019 Gruodis
Pi 29162330
An 310172431
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Orų prognozė
Dieną0°C debesuotumas 16 %
Naktį-2°C debesuotumas 91 %
Apklausa

"Metų žmogaus 2019" rinkimai

Marius MEŠKAUSKAS
Aušra KUNDROTIENĖ
Dalia BRUŽIENĖ
Indrė JUODEIKIENĖ
Benediktas JURČYS
Arnas KARUŽAS
Kristina RIMIENĖ
Birutė STALMOKIENĖ
Julius KANARSKAS
Nijolė RAUDYTĖ
Juozas PELIONIS
Simas KONČIUS
Apklausa

Ar jums patinka kalėdinių eglių lenktynės?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Kuprinė

Kretingiškei lietuvių filologijos studentei Gretai Ruokytei jau teko šiek tiek pažinti mokytojos profesiją ir ji tuo labai džiaugiasi.

Mokėti gimtąją kalbą – kiekvieno šalies piliečio pareiga. Kartais gimtoji kalba, jos istorija sudomina taip, kad norisi apie ją sužinoti daugiau, taip atsiranda abiturientų, kurie, baigę mokyklą, ir pasirenka tokias studijas. Kitiems, kaip kretingiškei Vilniaus universiteto trečio kurso studentei Gretai Ruokytei, pasirinkti lietuvių filologijos studijas buvo spontaniškas sprendimas.

Svarbiausia – ne pinigai

„Su lietuvių kalba „nesipykstu“, – juokavo studentė. – Nuo mažų dienų mėgau kurti, ieškojau galimybių save realizuoti, todėl kartais rašydavau ir eilėraščius.“

Pašnekovė iš lietuvių kalbos pamokų nebėgdavo, darydavo namų darbus, uoliai klausydavosi. Ir, nors tada lietuvių kalbos nebuvo labai pamėgusi, dabar mergina džiaugiasi pasirinkusi filologijos studijas.

Studijos susideda iš gramatikos ir literatūros mokymosi. Gramatikos paskaitose studentai mokosi kirčiavimo, skyrybos, kalbos normų. „Tik viskas daug plačiau negu mokykloje“, – atkreipė dėmesį Greta.

Literatūros paskaitose nagrinėja kūrinius ir juos lygina tarpusavyje, juos kritiškai vertina. Baigus šią studijų programą galima dirbti redakcijose, leidyklose, spaudoje, vertimų biuruose ir mokyklose.

Paklausus apie šių studijų perspektyvą, G. Ruokytė atviravo, kad nemėgsta visko vertinti per perspektyvos prizmę. Ji tiki, kad bet kokios srities specialistas gali gerai gyventi, jei tik turi pakankamai noro ir ryžto. „Specialybė man yra kur kas daugiau negu pinigai. Pirmiausia, tai – asmeninė laimė“, – sakė ji.


Savanorystė Kretingoje: vietos – per mažai?

  • Edita KALNIENĖ
  • Kuprinė
  • 2019-10-25
„Sniego gniūžtės“ savanoriai šiuo metu stovyklai ruošiasi jaunimo erdvėse „Tavo erdvė“.

Turbūt nėra žmogaus, kuris nežinotų, kas yra „Sniego gniūžtė“, o galbūt kai kurie yra ir dalyvavę šioje stovykloje. Matome rezultatą, tačiau nežinome, su kokiais sunkumais susiduria organizatoriai, – kur ją organizuoti, o dar sudėtingiau – rasti, kur ruoštis artėjančiai stovyklai.

Repetuoti nėra kur

Anksčiau ši stovykla vykdavo Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje, dabar – Pranciškonų gimnazijoje. Dar praėjusiais metais organizatoriai iki paskutinių minučių nežinojo, ar „Sniego gniūžtė“ įvyks, nes neturėjo, kur įgyvendinti iniciatyvą. Vis dėlto savanorystei duris atvėrė Pranciškonų gimnazijos bendruomenė, stovykla lapkričio mėnesį čia vyks ir šiemet.

„Stovyklas rengti mus šiaip ne taip vis dar priima. Pavasarį sėkmingai ją surengėme Pranciškonų gimnazijoje, ko, jeigu neklystu, niekada ten nebuvo, visada vykdavo Jurgio Pabrėžos gimnazijoje, – kalbėjo Lietuvos krikščioniškojo jaunimo blaivybės sąjungos ,,Žingsnis“ Kretingos padalinio atstovas Tautvydas Jonušas. – Šiuo metu, manau, yra dvi mokyklos, kurios tikrai mus gali priimti rengti stovyklas, tačiau, žinoma, kiekviena mokykla iškelia savo reikalavimus, kurie mums galbūt ir nelabai patinka, bet tenka prisitaikyti, kad vis dėl to atvertų mums duris.“

Dabar jaunimas susiduria ir su kita problema – neturi, kur repetuoti. Juos priėmė jaunimo užimtumo specialistas Antanas Jonaitis, kuris jiems repetuoti sudarė sąlygas atviros jaunimo erdvės „Tavo erdvė“ patalpose. „Jaunuoliai tikrai susiduria su problema, kad mokyklos nepriima jų repetuoti, nes jie tai daryti nori gerokai ilgiau negu iki 17 val.“, – sakė A. Jonaitis.

Kad sunkumų yra, pripažino ir T. Jonušas: „Be Jaunimo erdvių, repetuoti Kretingoje nelabai yra kur tokiam kiekiui jaunuolių. Nėra taip, kad mokyklos nenori mūsų kategoriškai priimti, tačiau jos neturi tam vietos ir nelabai nori apsikrauti papildoma neapmokestinama veikla.“ Stovyklai ruošiasi maždaug 30 savanorių.

Prieš tai jaunuoliai repetuodavo Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos konferencijų salėje, tačiau dabar ten įrengtas lietuvių kalbos kabinetas. „Kadangi mūsų susirinkimai trukdavo ne valandą ir ne dvi, išbūdavome iki 18–19 val., o prieš pat stovyklą ir dar ilgiau, tai problema tapdavo mokyklos darbo laikas ir tai, kad valytojos nenori būti mokykloje ilgiau vien dėl mūsų“, – problemą įvardijo T. Jonušas.

Savanoriai džiaugėsi, kad Antanas juos priėmė repetuoti. „Jeigu ne jis, kažin, kur būtume visi jaunuoliai atsidūrę ir ką darę, – tikino Tautvydas. – Ar erdvė turėtų būti skirta konkrečiai „Sniego gniūžtei“? Nemanau, bet kad tai turėtų tapti vieta, kur jaunimas galėtų nevaržomai kurti, veikti, savanoriauti, tikrai taip. Juokinga, kai mokyklose yra kalbama apie savanorystę, bet savanoriauti vietos nėra.“

Galimybė tapti savanoriu rajone yra, tačiau, akcentavo jaunuolis, užsiimantiems tokia veikla yra sunku rasti, kur ją vykdyti. „Nėra taip, kad nėra kur tapti savanoriu, bet konkrečios vietos, kur tiems savanoriams rinktis, manau, trūksta“, – nuomone dalijosi T. Jonušas.


Erdvė – būti išgirstam

  • Edita KALNIENĖ
  • Kuprinė
  • 2019-10-25
Kretingos rajono Švietimo centro jaunimo užimtumo specialistas Antanas Jonaitis tvirtino, kad jaunimui bendravimas yra labai svarbus.

Jaunimo erdvėje „Tavo erdvė“ ateinančiuosius pasitinka jaunimo užimtumo specialistas Antanas Jonaitis, kuris ne tik skatina dalyvauti įvairiose veiklose, bet ir tampa jaunuolių draugu. Jam ne kartą yra tekę išgirsti skaudžių istorijų, skatinančių imtis tam tikrų priemonių, tarp jų – kreiptis į specialistus. „Psichologų vengiame visi“, – tvirtino Antanas.

„Tavo erdvėje“ renkasi įvairaus amžiaus jaunimas, kai kurie yra itin sunkaus elgesio. „Dalis jaunuolių yra linkę nusikalsti, kai kurie čia apsilankantys paaugliai turi problemų dėl narkotikų vartojimo ar net platinimo. Žinoma, ateina ne tik tokie jaunuoliai – ne viena iniciatyvi grupė erdvėje yra vykdžiusi savo veiklą“, – įvardino A. Jonaitis.

Erdvėse organizuojamos įvairios veiklos, todėl neturintys ką veikti jaunuoliai gali ateiti ten praleisti laiką, išlieti savo energiją. „Erdvė orientuota į mažiau galimybių turinčius jaunuolius“, – tvirtino Antanas.

Šioje vietoje yra daugybė stalo žaidimų, organizuojami renginiai, kulinariniai, edukaciniai, sportiniai užsiėmimai, yra tam skirtos įrangos. Šalia veika ir Kretingos smiginio klubas „Topas“, kurio nariai su jaunuoliais pasidalija patarimais apie šį sportą. „Pernai buvo tokia iniciatyva, kuomet jaunuoliams jie rengė mini turnyrus. Ne tik tokią veiklą vykdome, bet į erdves galima ateiti ir kavos, arbatos atsigerti, pasikalbėti, kai neturi su kuo“, – akcentavo jaunimo užimtumo specialistas.

A. Jonaitis taip pat yra ir psichologas, todėl skatina lankytojus bendrauti: „Jau ne vienas vaikas, su kuriuo užmezgiau draugiškus santykius, yra pradėjęs pasakoti savo gilius išgyvenimus. Tada pasirodo, kad jie neturėjo kam išsikalbėti. Taip po truputėlį juos skatinu nebijoti psichologo ir užeiti pas savo koleges, dirbančias Pedagoginės psichologinės pagalbos skyriuje.“

Kai kurie jaunuoliai jaunimo užimtumo specialistui yra papasakoję tokius skaudžius išgyvenimus, kurie susiję su seksualine, fizine prievarta, tėvų priklausomybe nuo alkoholio, narkotinių medžiagų.

Vis dėlto, jo tikinimu, žmonės dar vengia psichologų ir visuomenėje vyrauja nusistovėjusios stigmos: „Dar ir kaip jaunimas bijo psichologų, visi jų vengia. Per 50 okupacijos metų mes išmokome slėptis, neleisti savo vaikams laisvai reikštis. Neišgyvenus tos tikros paauglystės, neatradus autoriteto, labai sunku paskui gyventi.“

„Tavo erdvėje“ apsilanko ne vienas jaunuolis, turintis problemų. „Čia tokių vaikų yra daugybė, todėl bandau jiems būti draugas ir kompensuoti tai, ko jie neturi – atsigeriame arbatos ir kalbamės kelias valandas tiesiog apie nieką“, – kalbėjo A. Jonaitis.

Specialisto manymu, svarbu, kad lankytojai atrastų ne tik ką veikti, bet ir naujų draugų: „Jie gali su manimi pabendrauti, kaip su draugu, o pažinę mane tokį, papildomai žinodami, kad esu psichologas, gali manęs paklausti ko nors giliau, jeigu nedrįsta kitų.“ Šaltuoju sezono metu erdvėse apsilanko 20–30 jaunuolių, vasarą gerokai mažiau. „Veikia sezoniškumas. Labai džiaugiuosi, kad vasarą jaunuolių ateina mažėliau, nes tie vaikai žaidžia tinklinį, būna prie maudyklų, dar kažką veikia, juk paauglystė turi būti išgyventa“, – atkreipė dėmesį A. Jonaitis.


Pranciškonų gimnazijos abiturientas Linas Ragainis (kairėje) šią vasarą daug laiko skyrė Memel-Nord bunkeriui ir vokiečių pastatytai pakrantės artilerijos baterijai pažinti.

Pranciškonų gimnazijos dvyliktokas Linas Ragainis domisi savo krašto istorija, tyrinėja Kretingos apylinkes, padeda atkurti istorijos pėdsakus – jam svarbu praeitį išvysti savomis akimis ir perteikti ją kitiems.

Sudomino senelis

Liną domina XX amžiaus istorija, o labiausiai – Antrasis pasaulinis karas. „Ko gero, tam daug įtakos turėjo senelio pasakojimai, atvertos gyvos istorijos plotmės“, – pasvarstė L. Ragainis.

Jaunuolis domisi ir mūsų krašto istorija, daugiausia – XX amžiaus: „Daug informacijos yra internete, nereikia plušėti archyvuose, siekiant išsiaiškinti vieną ar kitą faktą.“

Vaikinui įdomu tai, kad Kretinga įkurta ypatingoje vietoje – XX amžiaus pirmojoje pusėje ji buvo svarbus prekybinis pasienio miestas; taip pat jį intriguoja išlikę vokiečių ir rusų žemėlapiai, menantys tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo laikus mūsų krašte.

Nuo Kretingos neatsiejama ir Klaipėda: ji – tarsi stotelė tarp Lietuvos ir Vokietijos. „Klaipėda tarpukariu buvo vienas svarbiausių prekybos miestų, net Antrojo pasaulinio karo metais liko itin išsivystęs ir civilizuotas, lyginant su aplinkiniais kraštais“, – tvirtino tyrinėtojas. Taip pat Klaipėda tapo vienu ilgiausiai apsuptu ir neužimtu miestu, puolant sovietams.

Pasak Lino, Kretingos apylinkėse atsispindi Barbarosos, Vokietijos įsiveržimo į SSRS operacijos, pradžia: „Sovietams okupavus Lietuvą, Kretingos Žiemos sode įkurtas sovietų kariuomenės štabas. Prasidėjus Barbarosai, vokiečiai sužinojo, kur slepiasi sovietai, tačiau pastarieji jau buvo pasitraukę gilyn į Rusiją.“

Taip pat, anot vaikino, gimtojo miesto istorijai reikšmingas Kretingos subombardavimas ir miesto centro sudeginimas Antrojo pasaulinio karo pradžioje. „Sunku patikėti, kad Kretinga įstengė prisikelti“, – dalijosi įžvalgomis abiturientas.


Norėtų kurti dokumentiką

  • Edita KALNIENĖ
  • Kuprinė
  • 2019-10-25
Buvusi kuprinietė 24-erių Inesa Rinkevičiūtė LRT dirba kultūros žurnaliste ir tikina, kad kultūra jai – įdomiausia sritis.

Kretingiškė 24-erių Inesa Rinkevičiūtė savo profesinį kelią pradėjo dar mokykloje – patirties semdamasi „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijoje. Dabar ji LRT dirba kultūros žurnaliste kasdienėje LRT Plius kultūros naujienų laidoje „Kultūros diena“.

Pradžia – spaudoje

Baigusi mokyklą mergina įstojo į Vilniaus universitetą, kur baigė Žurnalistikos bakalauro studijas. „Pradėjusi rengti reportažus apie kultūrą, supratau, kad labai trūksta specifinių žinių, tinkamai neišmanau konteksto, todėl nuo šių mokslo metų studijas tęsiu toliau – Vilniaus dailės akademijoje studijuodama Dailės istorijos ir teorijos magistrą“, – kalbėjo Inesa.

Ilgą laiką buvusi kuprinietė norėjo tapti pradinių klasių mokytoja. Šią svajonę palaikė tėvai, tačiau kiti tikino, kad mokytojo profesija – neperspektyvi specialybė. Todėl mergina nusprendė tapti žurnaliste. „Tuo metu atrodė, kad tai – geriausia alternatyva, nes tekstus laikraščiui kartais parašydavau dar mokydamasi Kurmaičių pradinėje mokykloje“, – pradžią prisiminė I. Rinkevičiūtė.

Dar labiau dalyvauti panašaus pobūdžio veikloje ji pradėjo perėjusi į Pranciškonų gimnaziją, kur lietuvių kalbos mokytoja Daiva Ataitė skatino nemažai dirbti, tobulinti turimus įgūdžius, nepagailėti laisvo laiko ruošiantis konkursams, apie renginius rašant laikraščiui. „Pirmoji ir ilgiausiai trukusi mano žurnalistinė praktika – tai bendradarbiavimas su spauda. Televizijoje pradėjau dirbti prieš metus – viena kolegė, prisiminusi mane iš praktikos, kurią buvo privaloma atlikti studijų metais, pakvietė dalyvauti kuriant naują laidą „Kultūros diena“, – sakė žurnalistė atskleidusi, kad nežino, ar televizija – jai patraukliausia medija.

Vis dėlto kultūrinės temos merginą domina labiausiai. Ji rengia reportažus apie dailės parodas, filmų premjeras, naujas knygas, kitas kultūros aktualijas, kurioms kartais reikia ir analitinio žvilgsnio, ekspertų komentarų. „Kultūra iš tiesų yra mano sritis, kultūrinėmis temomis visada norėjau dirbti“, – tvirtino ji.

Rengiant reportažus Inesai labiausiai patinka asmenybės, jų istorijos, mąstymas, pasaulio matymas. „Esu tikra, kad savo artimui, draugui, apskritai – aplinkai, neabejingas žmogus yra labai įdomus ir vidumi labai turtingas. Nepriklausomai nuo to, ką jis baigė, kur dirba. Žaviuosi žmonėmis, kurie atidūs detalėms – tada jie į viską žvelgia giliau“, – atkreipė dėmesį ji.


Kretingiškė Augustina Matiejauskė atskleidė, kad, sukūrus šeimą, fotografija liko jos gyvenime, tačiau teko išmokti kitaip planuoti darbą.

Norint būti fotografu, širdyje turi įsiplieksti liepsnelė, kuri skatintų nepasiduoti ir siekti savo tikslo iki galo“, – sakė nuoširdžioji fotografė 24-erių Augustina Jonušaitė-Matiejauskė. Ji atskleidė, kaip pomėgis tapo darbu, o neseniai tapusi dar ir mama šypsodamasi teigė, kad svarbu niekada nenustoti tobulėti. Nori tobulėti mokydama vaikus

– Kaip prasidėjo tavo fotografės karjera?

– Už pirmąsias asmenines fotosesijas prašydavau 10 litų. Aišku, anksčiau negalvojau, kad pomėgis taps darbu. Būdama šešiolikos jau fotografavau vestuves ir krikštynas. Gal tuo momentu net nesupratau, koks tai atsakingas darbas ir kad tokių gyvenimo momentų nebepakartosi. Dažniausiai klientai su įtarimu klausinėdavo, kiek man metų, tačiau išgirdę dažniausiai sakydavo, kad jaunesnis žmogus turi daugiau idėjų. Štai dabar jau 9 metai, kaip fotografija – mano aistra.

– Kas pažadino vidinį norą fotografuoti?

– Iki 15 metų galvojau, kad tapsiu dainininke. Tačiau gyvenimas apsivertė kartą atlikus pusseserės fotosesiją. Po jos lyg koks žaibas trenkė į mane. Nemoku paaiškinti, kas pakito, bet supratau, kad gyvenime noriu būtent šito – fotografuoti.

– Kodėl tu užsiimi fotografija?

– Fotografas turi turėti mažą ugnelę savo viduje – vidinį poreikį fotografuoti. Jei žmogus niekada nėra realiai apčiuopęs šios srities, bet bandytų dirbti fotografu, greičiausiai ilgai išsilaikyti rinkoje jam nepavyktų. Pati asmeniškai daug kartų norėjau nebeužsiimti šia veikla, bet vidinė ugnelė mane skatino toliau tai daryti.

– Kur fotografijoje įžvelgi prasmę?

– Fotografijos prasmė – padaryti žmogų laimingą ir sugrąžinti jį į įsimintiniausias akimirkas. Mano artimieji žino: kai skaitau iš patenkinto kliento gautą žinutę, būnu tiesiog švytinti, net nemoku paaiškinti to nuostabaus jausmo. Tikiu, kad nuotrauka turi ilgaamžišką vertę, juk kažkada į ją žiūrės anūkai, proanūkiai ir prisimins bei sužinos apie tas gražiausias gyvenimo akimirkas. Taip pat vis dažniau jaučiu norą fotografijos mokyti vaikus. Manau, kad augti savo karjeroje galėčiau kartu su vaikais.


Fotografija mados industrijoje

  • Edita KALNIENĖ
  • Kuprinė
  • 2019-09-27

Savo, kaip fotografo, kelią pradėjęs dar mokykloje buvęs kuprinietis kretingiškis Laurynas Šimkus šioje srityje jau atrado savo nišą – tai mados industrija.

Su „Pajūrio naujienų“ jaunimo priedu „Kuprinė“ yra bendradarbiavę daugybė jaunuolių, todėl pasidarė smalsu, ką jie veikia šiandien.

„Panaršykime kuprinėje“ rubrikoje kalbėsimės su anksčiau aktyviai rašiusiais ar fotografavusiais jaunuoliais. „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos veikloje jau yra dalyvavę per 40 mokinių. Tad šiandien pažiūrėkime, kur nukeliavo trejus metus savo nuotraukomis skaitytojus džiuginęs Padvarių kaime gyvenęs ir šiuo metu Vilniuje dienas leidžiantis 25-erių Laurynas Šimkus.

Ieškojo savo stiliaus

„Pajūrio naujienų“ akademijoje jaunuolis dalyvavo nuo pat pradžių. 2011 m. redakcija sugalvojo įkurti „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademiją, į kurią norintys patekti turėjo laikyti egzaminą. Dauguma netikėjo, kad pateks į komandą, tačiau jaunuoliai apsidžiaugė sužinoję, kad visi norintieji buvo pakviesti dalyvauti veikloje.

Taip jaunųjų žurnalistų akademijoje atsirado ir Laurynas, kurį domino ne rašymas, o fotografija. Šiandien jaunuolis tęsia savo profesinę karjerą būtent fotografijos srityje, tačiau atrado ir tai, kas jam patinka labiausiai, – mados industriją.

Fotografuoti vaikinas pradėjo 2009 metais. „Fotografavau, kaip ir dauguma – gamtą, peizažus, tik po kurio laiko supratau, kad man patinka daryti portretus“, – prisiminė Laurynas.

Jau tada buvęs kuprinietis suprato, kad turi kurti savo stilių: „Dažniausiai visi fotografuodavo „saldžias“ nuotraukas – prie jūros ir panašiai. Supratau, kad aš geriau žmogui padarau įdomius portretus.“

2011 metais jis pradėjo organizuoti asmenines fotosesijas, paskui jam teko fotografuoti ir krikštynas, ir vestuves.

Vaikinas nuolat domėjosi šia sritimi, daug skaitė tiek žurnalus, tiek naršė internete. „Tada norėjau išmokti dirbti su apšvietimu, todėl tam skyriau nemažai laiko“, – teigė fotografas.

Baigęs Jurgio Pabrėžos universitetinę gimnaziją Laurynas nusprendė tęsti karjerą fotografijoje ir pasirinko Vilniaus dizaino kolegijos Taikomosios fotografijos programą, o studijuoti šią specialybę paskatino tuo metu gimnazijoje vykusios studijų mugės metu paskaitas skaitę lektoriai. „Mūsų paklausė, ar žinote, kuo norėtumėte būti po penkerių metų. Tik keli mokiniai pakėlė ranką. Tąkart ją nedrąsiai, šiek tiek pagalvojęs, iškėliau ir aš. Tai man padėjo apsispręsti, – kalbėjo jaunuolis, prisiminęs pirmąsias paskaitas kolegijoje. – Kadangi daug domėjausi fotografija, iš pradžių mokslai pasirodė nuobodūs, bet prasidėjus kitiems semestrams, per kuriuos mokėmės praktinių dalykų, pasidarė labai įdomu ir išmokau daug naujo.“

Šiandien buvęs kuprinietis dirba kaip laisvai samdomas fotografas, tačiau tenka padirbėti ir atskirose su fotografija susijusiose srityse – apšvietėju, asistentu. „Šiuo metu stipriausias esu apšvietimo srityje“, – įvardijo jis.


Pranciškonų gimnazijos vienuoliktokas Edgaras Zaboras stengiasi išbandyti įvairias veiklas.

Kretingiškis 17-metis Edgaras Zaboras stebina mokslo laimėjimais ne vienoje srityje. Pranciškonų gimnazijos vienuoliktokas yra sukaupęs nemažai laimėjimų fizikos, biologijos, geografijos srityse. Vaikinas sakė, kad mokytis ir tobulėti jį skatina noras pasiekti to, ko kiti bendraamžiai dar nepasiekė.

Respublikinėje geografijos olimpiadoje jaunuolis yra iškovojęs bronzos medalį, o tarptautinėje geografijos olimpiadoje Kaliningrade – sidabro. Šiais metais jis taip pat tapo nacionalinės moksleivių skatinimo programos „Maksimalistai“ nugalėtoju ir gavo piniginę stipendiją visiems metams.

Jaunuolis tikino, kad stengiasi save realizuoti visur, kur tik įmanoma, pasiekti aukštų rezultatų jam padeda ir atkaklus charakteris. „Man nebūdinga pasiduoti“, – tvirtino E. Zaboras.

Už puikius mokslo pasiekimus trečiokas gimnazistas gauna ir stipendiją. „Tai irgi skatina mokytis ir judėti pirmyn“, – atviravo vaikinas.

Edgaras tvirtino, jog daugelis mano, kad moksliukai yra nuobodūs ir neįdomūs žmonės, tačiau atkreipė dėmesį, kad svarbu pačiam jaustis gerai ir apie save taip negalvoti. Būtent tai jis ir stengiasi daryti. „Knygų žiurke“ savęs tikrai nelaikau, moku būti ir linksmas“, – šypsojosi ne vieną pasiekimą turintis jaunuolis.

Seniau vaikinas Kretingos meno mokykloje lankė ir dailės pamokas, tačiau noras mokytis buvo stipresnis, tad su daile susijusios veiklos atsisakė. „Moksliuko“ standartus laužantis E. Zaboras seniau knygų skaitymui skirdavo daug laiko, dabar, didėjant mokslo, namų darbų krūviui, renkasi tik privalomą literatūrą.

E. Zaboras iš šeimos jaučia labai stiprų palaikymą. Šeima jį skatina domėtis ir nesustoti stebinti mokslo pasiekimais. Vaikinas prisipažino, kad turi dar ir neįgyvendintų tikslų, vienas jų – išmokti groti kokiu nors instrumentu.

Save Edgaras apibūdina kaip užimtą asmenybę, tačiau teigė, kad atranda laiko ir pažiūrėti filmą, ir paskaityti knygą. Jaunuolis mokosi dar keliose neakivaizdinėse mokyklose, kurios taip pat reikalauja pastangų ir darbo, nuolat rengiasi olimpiadoms. Vienuoliktokas mėgsta atlikti įvairius tyrimus, ypač domisi gamtos mokslais. Paklaustas, kuris dalykas domina labiausiai, E. Zaboras atsakė, kad širdis vis dėlto labiausiai linksta prie biologijos.

Ateityje vaikinas norėtų studijuoti užsienyje, tačiau su mintimi grįžti į tėvynę ir pritaikyti ten įgytas žinias. Edgaro teigimu, kiekvienoje srityje galima pasiekti maksimalaus rezultato, svarbus yra žmogaus noras.

Arnoldas JANKAUSKAS

„P. n.“ akademijos narys


Specialistų teigimu, norint sukurti gerus santykius tarp tėvų ir vaikų svarbiausia yra bendravimas.

Tėvų ir vaikų santykiai kiekvienoje šeimoje yra skirtingi. Šeimos nariai pokalbiams skiria nevienodai laiko, tėvai ugdo skirtingas vertybes, bet dažnai visų siekis būna palaikyti kuo geresnį šeimos narių bendravimą.

Svarbu – atviras bendravimas

Kretingiškiai Ieva ir Tomas Kurlinkai augina du vaikus – dvylikametį Joną ir devyniolikmetę Ugnę. Šeima palaiko gerus santykius daug bendraudami. „Geri santykiai kuriasi būnant atviriems, pasitikint ir gerbiant. Nesvarbu, kad vaikas jaunesnis, turi mažiau patirties, bet jis yra mąstanti, per savo klaidas siekianti tobulumo asmenybė. Tėvai yra tam, kad tų klaidų būtų kuo mažiau“, – teigė Tomas.

Kai kurie vaikai nesikalba su tėvais grįžę iš mokyklos, jiems neįdomu pasakoti apie savo dieną, o I. Kurlinkienė stengiasi, kad jos vaikai norėtų kalbėtis. „Man įdomu išgirsti, kaip jiems sekėsi. Pati irgi stengiuosi papasakoti kaip sekėsi darbe, – patirtimi dalijosi ji. – Pastebėjau, kad kai kurie vaikai prie tėvų būna kitokie, susivaržę, o aš visada sakau, kad su manim kalbėtų taip, kaip su draugu. Nedarau ribos tarp vaiko ir suaugusiojo.“

Kurlinkai šeimos bendravimui skiria kiek įmanoma daugiau laiko. Stengiasi valgyti kartu prie bendro stalo, savaitgaliais išvyksta į keliones, aplanko senelius.

Vieni savo vaikus ugdo taip, kaip buvo ugdomi patys, o kiti bando naudoti kitokius metodus. Ievos mama ją auklėjo demokratiškai, netaikydavo griežtų bausmių. Žinoma, pašnekovei tekdavo atlikti savo pareigas, bet ypatingų draudimų neturėjo. Ji pastebėdavo, kad kiti bendraamžiai domėjosi žalingais įpročiais, bet pačiai Ievai tai nebuvo įdomu. „Pati pasirinkau, ar to noriu, nes man leido, o jiems – griežtai ne“, – paauglystės prisiminimais dalijosi pašnekovė.

Tomas ir dabar prisimena tėvų pamokas. „Svarbiausias dalykas, ką gavau iš tėvų, – moralės normos, taip pat pagarba vyresniems. Man iki šiol tai yra labai svarbu“, – kalbėjo vyras. Jis mano, kad prastų santykių šeimoje priežastis yra pagarbos, pasitikėjimo ir atvirumo stoka, todėl, jo nuomone, reikia dažniau kalbėtis, mokėti išgirsti ir suprasti, neskubėti smerkti ir teisti.

Ievos nuomone, reikėtų skaityti daugiau psichologinės literatūros. „Psichologija nesustoja – ji irgi tobulėja. Negalima pritaikyti tos metodikos, kuri buvo 1980 metais ar dar anksčiau, šiuolaikinei kartai, nes laikui einant žmonės keičiasi, tad manau, kad ir auklėjimo metodai turi pasikeisti“, – teigė ji.

Norėdama išsiaiškinti, kaip paaugliai vertina savo santykius su tėvais, atlikau anoniminę apklausą. Jos metu dauguma apklaustųjų teigė, kad santykiai su tėvais yra geri. Vis dėlto nemaža dalis atskleidė, kad ryšys su motina stipresnis negu su tėvu. Šeimose vaikai pastebi šias vertybes: išklausymas, supratingumas, rūpestingumas, vienybė, meilė ir pagalba vienas kitam. Apklaustieji mano, kad tėvai turi rodyti tokį pavyzdį, jog vaikas mokėtų tvarkingai elgtis viešumoje, gerbtų kitus, suprastų, kas yra laiminga šeima. Daug šeimų kartu švenčia didžiąsias metų šventes, asmeninius gimtadienius, praleidžia savaitgalius, po darbų papasakoja vienas kitam apie savo dieną.


Šiandien gyvenimas bemaž nebeįsivaizduojamas be socialinių tinklų. Žmonės juose dalijasi įvairiomis patirtimis, požiūriu, nuotraukomis. Daugelyje socialinių tinklų ant nuotraukos, įrašo ar komentaro galima paspausti „patinka“ ar pasirinkti kitą emociją. Socialinis tinklas „Facebook“, gaudamas skundų, kad kai kuriuos vartotojus neigiamai veikia surinkti „patiktukai“ ar per mažas jų skaičius, nusprendė svarstyti galimybę uždrausti juos matyti kitiems socialinio tinklo vartotojams. Tokį pokytį vartotojai vertina skirtingai.

Surinkti „patiktukus“ – tik skaičiai

Pranciškonų gimnazijos mokinių prezidentei Miglei Razmutei socialiniai tinklai skirti iš dalies atskleisti save. „Juose formuojame savo įvaizdį, kuris kartais gali būti ir klaidingas“, – mintimis dalijosi pašnekovė. Pasak Miglės, dalintis gyvenimo akimirkomis – tik noras, ne būtinybė.

Mergina nesmerkia žmonių, į socialinius tinklus keliančių itin daug nuotraukų: „Tai jų pasirinkimas.“ Tačiau M. Razmutei tai nebūdinga. Ji labiausiai mėgsta įrašus, kurie kažko pamoko – kai įkelta nuotrauka turi tam tikrą prasmę ar tikslą.

„Esu žmogus, dažnai norintis kažkuo pasidalinti socialiniame tinkle, tačiau pritrūkstu drąsos, todėl naujus „postus“ publikuoju gana retai, – pripažino mergina. – Kartais smagu pasidalinti savo gyvenimu su kitais. Draugams, manau, smagu pamatyti, kur buvau, ką nuveikiau ir kaip tuo metu atrodžiau. „Patiktukai“ nėra mano prioritetas. Ar 50 ar 250 jų – jokio skirtumo. Man problemų rodomi skaičiai nesukelia.“

Kretingos „Sniego Gniūžtės“ skyriaus direktorius Lietuvos moksleivių sąjungos savanoris Tautvydas Jonušas socialinius tinklus naudoja įvairiems tikslams, pagrindinis jų – bendravimas, komunikacija su žmonėmis.

„Socialinius tinklus kiekvienas priima ir vertina skirtingai, vieniems tai yra pagrindinė priemonė atkreipti į save dėmesį ir kurti įvaizdį, kitiems tai galbūt – tik darbo priemonė, o tretiems – ir atsipalaidavimas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas