|
|
|
Mūsų žmonėsKretingiškių prieglauda
Nuo XVII a. pr. iki XX a. vidurio Kretingoje veikė prieglauda, kurioje prieglobstį rasdavo miesto ir parapijos vargdieniai – našlaičiai, našlės, beglobiai seneliai, paliegėliai, ligoniai, žmonės su negalia. Ši socialinės globos ir gydymo įstaiga, kretingiškių vadinta špitole, stovėjo Rotušės aikštės pakraštyje, Vilniaus ir Akmenės gatvių kampe, priešais J. K. Chodkevičiaus gatvės pradžią. Prieglaudos Lietuvoje pradėjo kurtis XVI a. 2-ame deš. Jos buvo skirtos ne tik savo kampo neturintiems vargingai gyvenantiems beglobiams, neįgaliesiems, našlaičiams, našlėms, seneliams, paliegėliams, padegėliams ir panašiai prisiglausti, bet ir ligoniams gydyti. Pirmąją prieglaudą didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis 1511 m. įsteigė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausančiose Losicėse, o sostinėje pirmą šio tipo įstaigą 1518 m. pastatė Vilniaus katedros kanauninkas, medicinos mokslų daktaras Martynas Dušnickis. Daugėjant Lietuvoje savivaldą gavusių miestų ir plečiantis parapijų tinklui, XVII–XVIII a. prieglaudos plačiai išplito provincijose. Pirmoji šiaurės vakarų Lietuvoje 1609–1620 m. buvo įkurta Karolštato, arba Kretingos, miesto prieglauda. Jos įkūrėju tapo Kretingos valdų savininkas, Žemaičių seniūnas ir Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. 1609 m. sausio 23 d. išduotoje Magdeburgo teisių suteikimo Kretingai privilegijoje jis nurodė magistratui (miesto tarybai) pastatyti prieglaudą „neturtingiems ir ligotiems bei luošiems, nelaimių ištiktiems našlaičiams ir kitiems vargšams, kurie savo darbu nepajėgia užsidirbti sau maisto nei drabužio, o gyvena iš išmaldos.“ Prieglaudos globotiniams išlaikyti Jonas Karolis Chodkevičius paskyrė pyliavą nuo valsčiaus – dalį kasmetinių dvaro pajamų: 4 statines miežių ir po 8 statines rugių bei avižų. Be to, tarp vienuolyno ir vaito žemių prieglaudai pamatavo 1 valako (21,38 ha) dydžio žemės sklypą, kuris nuo Akmenos upės ėjo tiesiai į rytus abipus Savanorių gatvės iki pat Melioratorių gatvės. Atskira privilegija steigėjas įpareigojo magistratą „rūpintis ta prieglauda, kad tik jis [magistratas] teisingai ir sąžiningai, prisibijodamas Dievo, skirstytų tas duokles ir pajamas, nieko nepasisavindamas sau privatiems reikalams nei valstybės naudai, o visa sunaudodamas vargšų ir reikalingų paramos reikalams.“
Štuthofo konclagerio kankinys, palikęs savo pėdsaką Kretingoje
1932 m. Kretingoje įkurta Pranciškonų ordino gimnazija turėjo tikslą ne tik ruošti pranciškonų pamainą – naujus pranciškonus misionierius ir kunigus, kurie savo misiją Lietuvoje ir svetur skelbtų žodžiu, bet ir gyvenimo misionierius, kurie, tapę gerais gydytojais, teisininkais, pedagogais, tarnautojais, kitų profesijų žmonėmis, savo sąžiningu darbu, atsidavimu Dievui, tėvynei ir artimui taptų doro gyvenimo pavyzdžiu kitiems. Per 4 mėnesius inžinieriui-rangovui Rapolui Žigui (1891–1942) vadovaujant, buvo pastatytas modernus, su erdviomis klasėmis ir kabinetais mokyklos pastatas, kuriame Lietuvos švietimo ministerija nuo 1932 m. spalio 1 d. leido steigti privačią gimnaziją su privalomu lotynų kalbos dėstymu, o 1933 m. jai buvo suteiktos valstybinės gimnazijos teisės ir ji buvo vadinama Pranciškonų ordino vyrų gimnazija. Čia kartu veikė ir Šv. Antano misijų kolegija, kurioje po pamokų mokėsi pranciškonų klierikai, kurie nuo kitų mokinių skyrėsi tuo, kad nešiojo vienuolišką apdarą. Šioje gimnazijoje buvo kviečiami dėstyti aukštąjį išsilavinimą turintys pedagogai praktikuojantys katalikai, kurie savo gyvenimo pavyzdžiu ir dora galėtų skiepyti krikščioniškąsias vertybes ne tik savo auklėtiniams, bet ir jas skleisti visuomenėje, leidžiant katalikiškus leidinius ar skaitant paskaitas. Vienas jų buvo 1933–1936 m. lotynų kalbos mokytoju dirbęs Kazys Bauba (1908–1943). Jis gimė 1908 m. gruodžio 26 d. Naujojoje Vilnioje, Julijos ir Igno Baubų šeimoje. Tėvas dirbo geležinkelio tarnyboje revizoriumi. Šeimai apsigyvenus Suvalkijoje, jis mokėsi Pilviškių progimnazijoje, vėliau Vilkaviškio kunigų seminarijoje, kurios nebaigęs 1930 m. pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Kaune, teologijos ir filosofijos fakultete, pasirinkęs klasikinių kalbų – lotynų ir graikų studijas.
Kretingos teatro patriarchas – Egidijus Radžius
Egidijus Radžius. Prieš kelis dešimtmečius šis vardas tarp teatro žmonių buvo žinomas visoje Lietuvoje. E. Radžius Kretingoje subūrė tokį teatrą, apie kurį sklandė legendos, o žmonės veržte verždavosi į jo spektaklius. Režisierius visas gyveno teatre, tuo persiėmė ir jo aktoriai, kurie ir šiandien, minint šviesaus atminimo E. Radžiaus gimimo 95-ąsiais metines, už išgyventą ypatingą bendrystės laiką su meile lenkia galvą prieš jį. E. Radžiaus Kretinga neteko 2000-aisiais. Praėjus metams po jo mirties Egidijaus Radžiaus vardu buvo pavadintas Kretingos rajono kultūros centro suaugusiųjų teatro kolektyvas, kuriam vadovauti ėmėsi E. Radžiaus mokinys režisierius Nerijus Gedminas. Koks buvo Egidijus Radžius – asmenybė ir režisierius, koks išliko jo suburtų aktorių atmintyje ir ką jie išvien su prisiminimais išsinešė iš tuometinio teatro scenos ir užkulisių į savus gyvenimus, „Pajūrio naujienoms“ pavyko pakalbinti keletą kretingiškių, šio teatro senbuvių. Konstancija MACIENĖ, ilgametė Kretingos r. kultūros centro vadovė: – E. Radžius atvyko į Kretingą 1968 m. – tuomet aš dirbau rajono Kultūros skyriuje. Dramos studiją mūsų mieste jau buvo subūrusi Bronė Tautkutė, ji vėliau išvyko į Vilnių, kur dirbo „Panoramos“ režisiere. E. Radžius stojo į jos vietą, susirinko kolektyvą ir vadovavo Kretingos teatrui 32-jus metus, iki savo mirties. Per tą laiką sukūrė apie 50 premjerų, net – muzikinius spektaklius, nes vaidino dainuojantys aktoriai – labai gražiais balsais išsiskyrė Sigutė Lubienė, Birutė Krilovienė ir paties režisieriaus žmona Birutė Radžiuvienė. Pats teatro pakilimas buvo apie 1978–1980 metus: jame vaidino apie pusšimtis aktorių ir pakliūti į šį kolektyvą buvo didžiulis prestižas. Vaidinti kretingiškiai būdavo kviečiami po visą Lietuvą, jie buvo žinomi ir Kultūros ministerijoje, ir Nacionaliniame kultūros centre kaip geriausias mėgėjiškas teatras. Mūsiškių spektakliai būdavo rodomi per televiziją, kretingiškiai yra vaidinę net Nacionalinio dramos teatro scenoje. 1974 m. teatrui buvo suteiktas liaudies teatro, o 1977-aisiais ir liaudies muzikinio teatro vardas. Aš pati tevaidinau tik dviejose pjesėse: R. Skučaitės „...Ir teisė mylėti“ bei muzikinėje komedijoje „Svirplys“. E. Radžiaus vadovavimo metu teatras tapo Lietuvos klojimo teatrų krivūlės laureatu, – Lietuvos nacionalinis kultūros centras ligi šiol atsimena Radžių kaip teatro patriarchą. Jis labai mylėjo savo aktorius, rūpinosi jais. Buvo be galo darbštus – kiekvieną veiksmą atidirbdavo nuo A iki Z, savo reiklumu aktorius „vedė iš proto“. Anksti tapo našliu, iš esmės teatre užaugo ir jo duktė Jorūnė. Kai po E. Radžiaus mirties buvo pasiūlyta suteikti jam Kretingos rajono Garbės piliečio vardą, nors ligi tol, gyvam esant keliskart Savivaldybės tarybai teikiau jo kandidatūrą, bet politikai vis atmesdavo, tuomet pasiūliau jo vardu pavadinti Kultūros centro teatrą – nuo 2001-ųjų gegužės teatras taip ir vadinasi. Tai tarsi padėka E. Radžiui už jo triūsą, Kretingoje įspaustas jo pėdsakas labai ryškus. E. Radžius buvo ne tik puikus režisierius, bet ir be galo geras skaitovas, pasižymėjęs aksominiu balsu. Abu su šviesaus atminimo mokytoja Ligija Vaičiulėniene buvo nepamainomi mūsų krašto respublikinių Dainų švenčių dalyviai.
Nuo Karolštato iždinės iki brolių Vailokaičių bendrovės Ūkio banko
Rotušės aikštės vakariniame pakraštyje, kampe su Birutės gatve, priešais nebeveikiantį „Gintaro“ restoraną, nuo XVII a. iki 1941 m. gaisro stovėjo vienas pirmųjų Kretingos mūrinių namų. Ilgą laiką čia veikė iždinė, muitinė, o tarpukariu įsikūrė brolių Vailokaičių bendrovės Ūkio banko skyrius, Kretingos apskrities viršininko administracija ir jai pavaldžios įstaigos. Šio pastato atsiradimas susijęs su XV–XVI a. Kretingos krašte vykusiais istoriniais įvykiais, kuriuos inspiravo tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 1422 m. pasirašyta Melno taikos sutartis. Nustačius sieną tarp šių valstybių, Lietuvai atitekusiose istorinėse Kretingos pilies žemėse prie Akmenos upės susiformavo Kretingos kaimas, o toliau nuo sienos buvo pastatytas Kretingos dvaras. Jo valdytojai ne tik administravo dvarui priklausančius kaimus, bet ir kontroliavo valstybinę sieną. Teokratinę Vokiečių ordino valstybę 1525 m. pertvarkius į pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę, suaktyvėjo prekybiniai ryšiai tarp jos ir Žemaitijos seniūnijos prekybos centrų. Užsienio prekybai kontroliuoti, valstybės renkamam muito mokesčiui už importuojamas, tranzitu vežamas ir eksportuojamas prekes rinkti buvo pradėta formuoti muitinės sistema. Muitinė buvusi įsteigta ir strategiškai patogioje vietoje pasienyje su Prūsijos karalyste atsidūrusioje Kretingoje, kurią kirto vienas svarbesnių prekybos traktų, jungusių šiaurės vakarinę Žemaičių seniūnijos dalį ir Livonijos ordiną su Klaipėdos uostu. Iš pradžių muitinės ir sienos apsaugos funkcijas vykdė Kretingos dvaras, šalia kurio per Akmenos upę ėjusi brasta, per kurią kėlėsi nuo Kartenos ir Salantų Klaipėdos link keliaujančios pirklių gurguolės.
Knygnešystė Kretingos krašte 1864–1904 metais
Prie pat Rusijos-Prūsijos sienos įsikūrusi Kretinga vaidino svarbų vaidmenį lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu 1864–1904 m., gabenant ją iš Karaliaučiaus krašto į Lietuvą. Minėdami lietuviškos spaudos susigrąžinimo 120-ąsias metines, prisiminkime tuos, kurie drąsiai kovojo už lietuviško žodžio laisvę. Vienas jų Nasrėnuose gimęs Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875), pirmasis pradėjęs kovą su spaudos draudimu, pirmasis pradėjęs lietuviškas knygas spausdinti Prūsijoje, paruošęs dirvą slaptam knygų spausdinimui, gabenimui ir platinimui. Įkūręs pirmąją nelegalią leidybos ir spaudinių platinimo organizaciją, veikusią 1867–1870 m., jis daugelį savo parašytų ir kitų lietuviškų knygų išspausdino iš savo lėšų ir dažniausiai nemokamai jas platindavo. Kare su carine valdžia už lietuvišką žodį jis buvo laikomas generolu, kai karininkai buvo kunigai, bajorai, negausūs inteligentai, o didžiausias išbandymas teko eiliniams kariams – valstiečiams, darbininkams, smulkiesiems prekybininkams, amatininkams – socialiniu požiūriu vargingiausiam lietuvių tautos sluoksniui, kuris sudarė knygnešių branduolį.
Laisvės šauklės sveikinimas – JAV prezidento Ronaldo Reigano bibliotekoje
Kretingos žemė užaugino stiprią asmenybę – kovotoją už Lietuvos laisvę Jadvygą Bieliauskienę, mergautine pavarde Šilauskaitę. J. Bieliauskienė gimė 1929 m. sausio 15 d. Rūdaičių kaime, mirė sulaukusi 80-ties, 2009 m. lapkričio 21 d. Palaidota Vilniaus Antakalnio kapinėse. Ji – Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėja, partizanų ryšininkė, pogrindinės spaudos platintoja. Dukart kalinta politinė kalinė, išvien su kitomis disidentėmis sugebėjo parašyti ir iš vienintelio Sovietų Sąjungoje moterų politinių kalinių sunkaus režimo kalėjimo Mordovijoje perduoti laišką tuometiniam JAV prezidentui Ronaldui Reiganui. Seimui 1990-ųjų kovo 11-ąją skelbiant nepriklausomybę, J. Bieliauskienė Seimui įteikė išsaugotą prieškario Lietuvos valstybės herbą, o vėliau įkūrė Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios broliją. Darbai tebežavi menotyrininkus Šie įdomūs faktai apie iš Rūdaičių kilusią, kaimo pradžios mokyklą baigusią, o vėliau mokslus tęsusią Pranciškonų ir Palangos gimnazijose, pogrindinei gimnazistų ateitininkų organizacijai priklausiusią kraštietę J. Šilauskaitę ir jos vėlesnį laisvės kovų kelią kretingiškiams yra pateikti Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekos Kraštotyros ir informacijos skyriaus darbuotojų surengtoje parodoje „Nepriklausomybė yra visų ir kiekvieno kūryba“. Greta istorinės medžiagos iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, kitų šaltinių – ir Jadvygos lageryje piešti piešiniai, kuriuos parodai iš šeimos archyvo patikėjo jos sūnus kultūrologas Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vedėjas 66-erių Žilvinas Bieliauskas. Pieštuku, tempera ir akvarele tapyti motinos darbai technika ir išskirtiniu dėmesiu detalėms, pasak Ž. Bieliausko, tebedomina dailininkus ir menotyrininkus. Pavaizduoti daiktai – pirštinė, apavas, susidėvėję ir aptriušę, tokie, kokie būdingi lagerio gyvenimo sąlygomis. Barako aplinka, šalčiu ir atšiaurumu alsuojantys apylinkių peizažai atspindi vidinę kūrėjos būseną. Atskiros detalės, o kai kada – ir darbų neišbaigtumas suartina jos kūrybą su šiandienos menu. Kūrėja pristatyta Rimanto Dichavičiaus sudarytame albume „Laisvės paženklinti“. Jos darbai buvo eksponuoti Palangos miesto viešojoje bibliotekoje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, Šiaulių miesto galerijoje „Langas“. „Intos lageryje Komijoje mamą piešti pamokė ten kalėjęs dailininkas, studijavęs meną Paryžiuje“, – tvirtino Ž. Bieliauskas. Jo motina buvusi nepaprastai kūrybinga – iš duonos trupinių lipdydavo įspūdingus rožančius. Iš viršininkų gavusi leidimą, lagerio kieme sumontavo Saulės laikrodį, kuris puikiai veikė, – mechaninių laikrodžių kaliniai negalėjo turėti.
Kaip kretingiškiai kūrė Karolio miestą
Praeitais metais šventėme Kretingos vardo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 770-ąsias metines, o šiemet sukanka 415 metų, kai Kretingai buvo suteikta savivalda. Palyginus su žmogaus gyvenimo įvykiais, pirmoji – 1253-ųjų metų – data prilygsta gimimo metrikų išdavimui, o antroji – 1609 m. sausio 23 d. – paso įteikimui, pripažįstant teisę pradėti savarankišką gyvenimą. Vokiečių Ordinui perleidus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei dalį kryžiuočių XIII a. užkariautos Kretingos pilies kuršių žemių, atokiau nuo valstybinės sienos dešiniajame Akmenos krante įsikūrė Kretingos kaimas. Jam priklausė apie 1 tūkst. 820 ha žemės, esančios abipus upės. Šiaurės rytiniame pakraštyje stovėjo dvaras, iš kurio buvo administruojamas Kretingos valsčius. Jį su visu valsčiumi 1572 m. įsigijo Žemaičių seniūnas Jonas Chodkevičius. XV–XVI a. per kaimą susiklostė svarbus prekybos kelias, jungęs šiaurės vakarų Žemaitiją ir Kuršą su Prūsijos kunigaikštyste. Prekyba šiuo traktu ypač pagyvėjo po Valakų reformos, kai, pakilus žemės ūkio našumui, pradėta prekiauti grūdų ir kitos žemės ūkio produkcijos pertekliumi. Išaugusią Kretingos svarbą regiono gyvenime įtvirtinti nutarė dvarą 1592 m. paveldėjęs jaunesnysis Jono Chodkevičiaus sūnus Jonas Karolis. Tapęs Žemaičių seniūnu ir Lietuvos lauko etmonu, jis su žmona Sofija sumanė šią pasienio vietovę paversti regiono amatų ir užsienio prekybos centru bei priešakine katalikybės citadele, saugančią nuo protestantizmo išplitimo. Tuo metu miestai ir vienuolynai buvo statomi negyvenamosiose teritorijose, šalia istoriškai susiklosčiusių gyvenviečių, kad nereikėtų šių griauti ar perstatyti. Tam Jonas Karolis pasirinko kairiajame Akmenos krante, į pietus nuo dvaro sodybos plytėjusią bendrųjų dvaro ir kaimo ganyklų žemę. Tačiau miestui ir vienuolynui statyti reikėjo laiko ir lėšų, kurių dėl karo su švedais labai trūko. Todėl pirmiausia kaimo kapinėse, veikusiose J. Basanavičiaus gatvėje, jis 1602 m. pastatė medinę bažnytėlę, šalia kurios įkurdino iš Kauno pakviestus bernardinus (pranciškonus observantus).
Mykolas Rauchas – skleidęs Darbėnuose mokslo šviesą
Prie Kretingos progimnazijos 1923–1928 m. veikę dvimečiai mokytojų kursai Lietuvai parengė daug gerų, savo darbui atsidavusių pedagogų, tarp kurių buvo tarpukariu Darbėnuose dirbęs Mykolas Rauchas (1906–1966). 1918 m. atsikūrusiai Lietuvos valstybei skubiai reikėjo spręsti jos gyventojų raštingumo problemą, nes buvo apskričių, kur daugiau negu pusę jos gyventojų nemokėjo nei skaityti , nei rašyti. Kaip ir Kretingos , kur neraštingi žmonės sudarė 51,7 proc. visų gyventojų. M. Rauchas gimė 1906 m. Radvyčių dvare Kvėdarnos valsčiuje, bajorų šeimoje. Jai persikėlus gyventi į Kretingą, mokėsi vietos progimnazijoje, kurią baigė 1922 m. Nusprendęs siekti pedagogo profesijos 1923 m. tapo dvimečių mokytojų kursų klausytoju, ir juos sėkmingai baigė 1925 m. Šiuos kursus galėjo lankyti nors 4-ias vidurinės mokyklos klases baigę asmenys. Baigusieji kursus po 2 metų praktikos gaudavo jaunesniojo mokytojo vardą ir jų baigimas suteikdavo tas pačias teises, kaip ir baigusių mokytojų seminarijos 2 kursus. Baigęs kursus, M. Rauchas išvyko į Darbėnus, kur tapo vietos pradinės mokyklos mokytoju. Nuo 1920 m. špitolės mūriniame pastate miestelio centre pradėjusi veikti 4 skyrių pradinė mokykla 1926 m. persikėlė į erdvesnes Darbėnų dvaro patalpas, kur mokėsi ne tik miestelio, bet ir aplinkinių kaimų vaikai. Po 2 metų darbo M. Rauchas buvo paskirtas šios mokyklos vedėju, kuriuo dirbo iki 1939 m. Nors mokymosi sąlygos buvo kuklios, trūko gerai įrengtų patalpų, metodinės medžiagos ir vadovėlių, tai kompensavo didžiulis vaikų noras mokytis, o ir mokinių, jų tėvų pagarba mokytojui buvo didžiulė. Apie 1930 m. sukūręs šeimą su savo bendraamže Natalija, M. Rauchas 1931 m. susilaukė dukters Reginos, o 1935 m. jiems gimė duktė Natalija.
Lietuvių liaudies dainos naujoviškai suskambo jau trečiąsyk
Kretingos meno mokyklos fortepijono mokytoja Silvija Stanienė įgyvendino savo svajonę – ne per seniausiai pasirodė trečiasis aranžuotų lietuvių liaudies dainų fortepijoniniam ansambliui rinkinys „Ar aš tau, sese, nesakiau“. „Šioje knygoje, kaip ir ankstesnėse, pianistai suras lietuvių liaudies dainas, aranžuotas bugio, regtaimo ir kitu stiliumi fortepijoniniam duetui“, – paaiškino pedagogė, 2021 m. išleidusi rinkinį „Virė virė košę“, o 2023 m. – „Du gaideliai“. Visos aranžuotės yra pateiktos be nurodyto tempo, pirštų padėties, štrichų ir dinamikos ženklų. „Palieku laisvę mokiniui ir mokytojui pasirinkti norimą muzikos kūrinio nuotaiką, tai yra interpretuoti muziką, kaip ją jaučia atlikėjas ir kaip jam norisi tai daryti. „Tuščio“ natų teksto tikslas – kad atsiskleistų mokinio individualumas, kad atlikėjai galėtų drąsiai groti, ieškoti, analizuoti, interpretuoti, eksperimentuoti“, – S. Stanienė neabejojo, kad muzika tuo ir ypatinga, kad gyvai grojant galime perteikti savo emocijas kaip norime arba kaip tuo metu jaučiamės. Pedagogė tęsė mintį: „Esant „tuščiam“ natų tekstui, mes galime muzikuoti ir nesijausti suklydę ar kalti, kad, tarkim, paspaudėme klavišą ne tuo pirštu, o kitos frazės nepavyko paskambinti tyliai. Jokių klaidų, jokio kaltės jausmo. Būtent tokiu principu padėsime jauniesiems pianistams įgyti pasitikėjimo savimi, turėti savo nuomonę, drąsiai jaustis scenoje.“ Naujajame rinkinyje – 20 lietuvių liaudies dainų: nuo visiems gerai žinomų „Atskrend sakalėlis“, „Suk suk ratelį“, „Sakė mane šiokią“ iki mažiau girdėtų „Nueisiu“, „Išėjo tėvelis“, „Paleisk, tėveli, lankon žirgelį“, „Kas bus, močiute?“, „Oi varge varge“, o kai kurios dainos pateiktos dviem variantais.
Grafienės kostiumas – pagal ikonografinę medžiagą
Kretingos muziejaus ekskursijose ir reprezentaciniuose renginiuose svečius dažnai pasitinka pati grafienė, dėvinti XIX amžiaus pabaigos kostiumą – į ją persikūnija šio muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė ir gidė Diana Jomantaitė-Jonaitienė. Jos žodžiais, grafienės kostiumas buvo atkurtas pagal autentišką Kretingos dvaro ikonografinę medžiagą. Sijonas ir trys jo pagalvėlės Prieš pusantro šimto metų Kretingos dvaro šeimininkės Sofijos Tiškevičienės ir jos dukterų įprastą kasdienį kostiumą sudarė: sijonas ir pasijonis, švarkelis, palaidinė ir trys pagalvėlės. Būtent šios ir yra įdomiausia dvariškių moterų kostiumo dalis. „To meto moterų madoje vyravo S formos siluetas: pūsti ir platūs pečiai, lieknas liemuo ir pūstas sijonas. O tam, kad sijonas nuo juosmens būtų kuo platesnis ir kuo labiau išsipūtęs, nugaroje būdavo suformuota klostė, ir dar ant sėdmenų bei abiejų šlaunų specialiu raiščiu užrišama po pagalvėlę“, – nuotaikingai pasakojo gidė, patikinusi, kad jau ir pati įgudusi užsirišti šias pagalvėles, nors dvare šią funkciją atlikdavo tarnaitės. Pasijonis būdavo reikalingas tam, kad einant šiek tiek pasikėlus sijoną, jog šis nesivilktų žeme, neduokdie, nepasimatytų apnuogintos kojos. Užtrauktukų nebūdavo: sijonas užslėptoje vietoje sukabinamas sąsagomis-kabliukais. Dėvėti šį kostiumą per trejus metus jau įpratusi D. Jomantaitė-Jonaitienė juokavo, kad dvaro ponios ir panelės dar dėvėdavo ir korsetus, kuriuos tarnaitės taip suverždavo, kad moterų liemuo pagal S raidės formą tikrai tapdavo tarsi skruzdėlių.
|
|
