Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Dainų šventės užkulisiai ir prasmė kraštietės akimis

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2024-01-19
Mūsų kraštietė choreografė Dainų šventės baletmeisterė Živilė Adomaitienė, be veiklos Lietuvos nacionaliniame kultūros centre, jau 7-erius metus ugdo tautinių šokių kolektyvą „Rasodėlė“.

„Šimtmetis yra puiki proga įsivardyti savo esmę“, – tokią koncepciją atskleidžia Lietuvos nacionalinis kultūros centras, vienas pagrindinių šimtmetį mininčios birželio 29–liepos 6 dienomis įvyksiančios Lietuvos dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ organizatorių. Tarp jų – ir mūsų kraštietė šio centro Mėgėjų meno kūrybos skyriaus choreografijos specialistė Živilė Adomaitienė, savo profesinį kelią pradėjusi Kretingoje. Simboliška tai, kad šventės organizatorių sumanytasis specialių renginių ciklas „Dainų šventės žygis per Lietuvą“ naujų metų išvakarėse taip pat prasidėjo Kretingoje.

„Dainų šventės žygio“ renginiai iki balandžio aplankys 11-a šalies savivaldybių ir šventės laukimo nuotaika turėtų užkrėsti visą Lietuvą. Jie buria ne tik vietos bendruomenes, bet ir aplinkinius dainų švenčių tradicijos puoselėtojus, koncertams telkia šventei besirengiančius kolektyvus. Vienas pasirengimo 100-mečio dainų šventei akcentų – Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas šiuos, 2024-uosius, paskelbti Dainų šventės metais.

– Kaip nuteikė šis Seimo sprendimas, ar tai ir Dainų šventės 100-metis kuo nors įpareigoja? – „Pajūrio naujienos“ paklausė Ž. Adomaitienės, kuri yra Dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ Šokių dienos meninės dalies vyriausioji koordinatorė, baletmeisterė.

– Tai – ir gražu, ir organiška, žinoma, ir tam tikras dėmesys. Dar vienas 100-mečio Dainų šventės apsektų – didelis sujudimas, kuris apie Dainų šventę privers išgirsti ir tuos, kurie apie ją negirdėję. O jubiliejinė Dainų šventė įpareigoja dėl vieno – švęsti ją kuo plačiau, skleisti tą žinią, kad lietuviai tokias šventes pradėjo švęsti dar prieš 100-ą metų, ir tradicija – gyva, nenutrūkstanti, nežiūrint įvairių istorinių aplinkybių. Kad jubiliejus būtų kuo įspūdingesnis, jam ir rengtis pradėjome gana anksti.

– Kada tas anksti ir kas vyksta Dainų šventės užkulisiuose, ko tikrai nepamato žiūrovas?

– Prieš dvejus metus, 2022-aisiais, turėjusi suskambėti Dainų šventė neįvyko, ji persikėlė į šiuos metus. Pandemija apskritai iškėlė daug klausimų: ar kas nors dar vyks, ar išliksime. Kadangi planai buvo vienokie, tad ir Dainų šventei pradėjome rengtis dar 2020 m. Iš tiesų tas pasirengimo Dainų šventei procesas yra labai ilgas ir sudėtingas: skelbiami konkursai, jie vyksta etapais, formuojama bendra šventės koncepcija, reikia parinkti temą, rūpintis sklaida, daug energijos ir laiko atitenka bendravimui su lietuvių diaspora užsienio valstybėse.

Žiūrovas, atėjęs pasiklausyti dainų, pasigrožėti šokiais mato tik rezultatą, o kiek iki jo buvo nuveikta, kiek visko vyko, tikrai lieka pasirengimo Dainų šventei užkulisiuose. Vien ką reiškia repeticijos ir per jas patirta nemiga, dulkės, lietus ar vėjas, nervai, baimė pasiseks nepasiseks. Iki tikrojo rezultato tenka įveikti labai daug kliūčių, ir iš savo patirties galiu pasakyti, kad dirbti su kolektyvais ir juos sutelkti yra daug paprasčiau. Pasirengimas Dainų šventei yra nenutrūkstamas procesas. Be dainos ir šokio, yra dar tokia sudėtinė šventės dalis, kaip stadionai, aikščių markiravimai, autobusų maršrutai, apnakvydinimas, viešieji pirkimai ir sutartys, kiti organizaciniai rūpesčiai, atimantys daug laiko. Tačiau šią problemą padeda išspręsti šventės organizatorių įdirbis.


Grafų Tiškevičių koplyčia-mauzoliejus XX a. pr.

Nežinomas fotografas, apie 1905–1912 m. Kretingos muziejus

Šiemet sukanka 130 metų, kai iškilo vienas gražiausių romantizmo laikotarpio Kretingos miesto architektūros statinių – neogotikinė grafų Tiškevičių koplyčia-mauzoliejus. Tai buvo pirmasis švedų architekto Karlo Eduardo Strandmano sakralinės architektūros statinio projektas, parengtas jo autoriui persikėlus dirbti į Rusijos imperiją.

Koplyčia kapinėse, o ne dvaro sodyboje šalia rūmų, buvusi pastatyta ne atsitiktinai. Šioje vietoje priešais senąsias parapijos kapines plytėjusioje bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolyno žemėje rusų valdininkai 1873 m. sumanė statyti stačiatikių cerkvę. Kol jie derino statybos klausimus, parapijos klebonas ir vienuolyno gvardijonas T. Feliksas Rimkevičius, palaikomas Kretingos dvarą iš stačiatikių grafų Zubovų nuomojančio kataliko grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891), teritoriją aptvėrė medine tvora, pašventino joje naująsias parapijos kapines ir pradėjo laidoti mirusiuosius. Todėl rusų valdininkams teko cerkvei ieškotis naujos vietos.

Įsigijęs iš Zubovų Kretingos dvarą, Juozapas Tiškevičius jame 1878–1883 m. įsirengė šeimos rezidenciją, kurią su bernardinų bažnyčia ir Kretingos miestu sujungė nauja, 1883–1884 m. nutiesta gatve, einančia tarp senųjų ir naujųjų parapijos kapinių. Palei gatvę buvo paklotas pirmasis mieste šaligatvis, kuriuo dvariškiai galėjo pėsčiomis patogiai pasiekti kapines ir bažnyčią.


Kaip mes sodinome medžius

  • Mūsų žmonės
  • 2023-12-15
Darbėnų pradinės mokyklos mokinių 1931–1932 m. pasodintas ąžuolas žaliuoja ir šiandien.

Autoriaus nuotr.

Kone kasdien girdint apie plynus miškų ir pavienių brandžių medžių miestuose kirtimus, prisiminkime tuos žmones, kurie juos sodino. 1929 m. garsus Lietuvos miškininkas Marijonas Daujotas (1891–1975) sakė: „Lietuvos miškai yra brangus tautos turtas, tad ne tik miškininkai, bet ir visa visuomenė turi rūpintis, kad miškas ne nyktų, ne skurstų, bet augtų ir klestėtų. Visų turi būti vienas obalsis: Lietuvos miškų gerovė – Lietuvos gerovė.“

1918 m. atsikūrusi Lietuvos valstybė po kaizerinės Vokietijos okupacijos paveldėjo sugriautą miškų ūkį, kai, per karą iškirtus apie ketvirtadalį miškų, šalies miškingumas sumažėjo iki 17 proc., tad negausiems diplomuotiems miškininkams ir iš Rusijos sugrįžusiems ten mokslus baigusiems specialistams teko sunkus miškų atkūrimo darbas, prie ko aktyviai prisidėjo ir visuomeninės organizacijos bei šalies gyventojai.

Viena jų buvo prelato Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) ir jo bendraminčių 1921 m. iniciatyva įsteigta „Lietuvai pagražinti draugija“, kurios vienas tikslų buvo puošti Lietuvą medžiais. Šios draugijos nariai energingai pradėjo savo veiklą, ragindami Steigiamąjį Seimą išleisti atskirą įstatymą, kuriuo nuo kirtimo būtų apginami palei kelius ir vieškelius augę medžiai, o savo pirmajame draugijos susirinkime ragino šalies švietimo ministeriją įvesti mokyklose medžių sodinimo šventę – moksleivių auklėjimo priemonę. Pirmąją tokią šventę draugija surengė 1921 m. spalio 1 d. Joje dalyvavo 8-ios Kauno mokyklos, kai vėliau medžių sodinimo pavasarinės talkos tapo kasmete tradicija. Šios draugijos iniciatyva – pasodinti ilgametį tvarų medį išskirtinėse kaimų ir miestų vietovėse, suteikti jam Lietuvos istorijai svarbų vardą, paplito visoje šalyje ir ne vienoje vietoje taip susiformavo istorinės aplinkos erdvė ar valstybinių ir istorinių švenčių vieta.


Leidinio pristatyme Vilniaus universiteto bibliotekoje: (iš dešinės) knygos autorius prof. dr. Arvydas Pacevičius, Lietuvos Mažesniųjų brolių ordino provincijolas Evaldas Darulis, knygos autorė Nijolė Raudytė ir knygos recenzentas docentas Tomas Petreikis.

Vilniaus universiteto leidykla, bendradarbiaudama su Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincija, šią vasarą išleido knygą „Žemaičių daktaras Faustas: Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos bibliotekos kilmė, raida ir paveldas“. Šios, 312 puslapių apimties, knygos autoriai yra ilgametė Kretingos pranciškonų vienuolyno bibliotekininkė Nijolė Raudytė ir Vilniaus universiteto profesorius dr. Arvydas Pacevičius.

Vilniaus universiteto bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus salėje jau įvyko knygos pristatymas, o Kretingos krašto žmonėms, patikino N. Raudytė, ji bus pristatyta kitąmet.

– Gerb. Nijole, apibūdinkite šį mokslinį leidinį, koks jo tikslas?

– Knygoje labiausiai koncentruojamasi į Jurgio Pabrėžos kauptą biblioteką: rašoma apie jos kilmę, kaupimo būdus ir raidą, pobūdį ir tematiką, jos paveldo reikšmę šiandienai. Leidinyje atskira dalimi publikuotas šios bibliotekos katalogas, aprėpiantis po įvairias atminties institucijas ir kolekcijas išblaškytas knygas, – jis leidžia  pažinti dar neatskleistą kunigo pranciškono J. A. Pabrėžos gyvenimo ir veiklos pusę, jo ryšius, bibliotekos komplektavimo būdus, šaltinius, dydį, pobūdį, turinį, knygos kultūros ypatybes.

Sumanymas identifikuoti ir suregistruoti po įvairias Lietuvos atminties institucijas pasklidusius J. A. Pabrėžos rinkinio leidinius nėra naujas. Šis sunkus darbas buvo pradėtas tarpukariu Kretingos vienuolyne tėvo Augustino Dirvelės ir kitų brolių pranciškonų iniciatyva, pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo metais tęstas Kaune – Vaclovo Biržiškos, vėliau – Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotojų.

Dabar pagaliau jau turime publikuotą katalogą, kuriame užregistruoti 207 pavadinimai, arba 233 vienetai spaudinių: iš jų yra išlikę 204 ir rekonstruoti 30 vnt. spaudinių.

– Kaip kilo sumanymas rengti šią knygą? Kas buvo sunkiausia? Iš kur paimti šaltiniai?

– Sumanymas rengti šią knygą kilo, siekiant pagerbti ir paminėti J. A. Pabrėžos 250 metų gimimo jubiliejų ir LR Seimo paskelbtus jo vardo metus. Būtent vienintelė iš kunigo pranciškono paveldo buvo likusi neištyrinėta jo turtinga ir  laikoma viena įdomiausių XIX a. pradžios bibliotekų Lietuvoje. Nors įžymaus kunigo pranciškono asmenybė, veikla ir palikimas nuolat traukia mokslininkų, istorikų dėmesį, vis dėlto jo asmeninė biblioteka išsamių, visapusiškų tyrimų iki šiol nebuvo sulaukusi. Todėl nuspręsta ją ištyrinėti ir įamžinti atskiroje knygoje. 

Parengiamieji darbai prasidėjo jau gerokai anksčiau, tačiau vėliau tyrimą bibliotekose ir archyvuose apsunkino karantinas ir kovido pandemija.

Tyrinėjimo šaltiniai buvo išlikę ir neišlikę J. A. Pabrėžos bibliotekos spaudiniai, kurie pagal šaltinius kataloge buvo rekonstruoti. Išlikę spaudiniai, kurių yra 204 fiziniai vienetai, šiandien saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje, Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, Kauno technologijos universiteto bibliotekoje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Krokuvoje Čartoriskių bibliotekoje, Kretingos muziejuje, Tomo Petreikio rinkinyje, o kai kurių buvimo vieta liko nežinoma. Kataloge rekonstruota 30 neišlikusių knygų.


Pirmosios Lietuvos elektrinės statytojas grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891).

Fot. R. Borchardtas. Ryga, XIX a. 9 deš.

Šiemet sukanka 140 metų, kai grafo Juozapo Tiškevičiaus Kretingos dvare buvo pastatyta pirmoji Lietuvos vandens ir šiluminė elektrinė, nuo 1883 m. rudens tiekusi elektros šviesą dvaro parkui ir Žiemos sodui apšviesti. Restauruotas dvaro elektrinės pastatas išliko iki šių dienų. Jame veikia Kretingos muziejaus etnografinė ekspozicija „Saulės ratu“, o elektros stoties gamybinėse patalpose – saldainių dirbtuvės-kavinė „Dvaro saldaininė“.

Iki šiol oficialiai buvo laikomasi nuomonės, kad pirmoji Lietuvos elektrinė atidaryta 1892 m. kunigaikščio Bogdano Oginskio Rietavo dvaro lentpjūvėje. Tačiau likus trejiems metams iki jos įkūrimo, 1889 m. Kaune išleistoje „Kauno gubernijos informacinėje knygoje 1890 metams“ jos sudarytojas Konstantinas Gukovskis rašė, kad Kretingos grafo Juozapo Tiškevičiaus žiemos sode „vakare įsižiebia elektros lemputės.“

Abiejų dvarų didikai Kretingos grafas Juozapas Tiškevičius ir Rietavo kunigaikštis Bogdanas Oginskis buvo geri bičiuliai, dideli naujovių mėgėjai, nuolat sekę naujausius mokslo ir technikos pasiekimus ir stengęsi juos pritaikyti savo dvaruose. Dar iki įkuriant pirmąją elektrinę jiedu 1882 m. nutiesė pirmąją Lietuvos telefono ryšio liniją, sujungusią Rietavo, Plungės, Salantų, Darbėnų, Grūšlaukės (Pesčių) ir Kretingos dvarus.

XIX a. 8–9 deš. energetikos technikoje buvo padaryta labai svarbių išradimų, atvėrusių galimybę naujai energetikos rūšiai – elektros energetikai vystytis. Naujo tipo energijos gamybos mašina – elektros generatorius ir universalus šiluminis variklis – garo turbina buvo svarbiausi energetikos technikos pasiekimai, kurie sukėlė revoliuciją energetikos istorijoje. Sukūrus elektros srovės generatorių pavyko realizuoti elektros apšvietimo idėją. Pirmosios hidroelektrinės buvo pastatytos 1876–1881 m. Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje, o pirmoji elektrinė su garo mašinomis – 1882 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose. Iš pradžių elektros energija daugiausia naudota tik apšvietimui. Tuo metu elektra neturėjo strateginės reikšmės, todėl elektrifikacija rūpinosi ne valstybė, o pramonininkai ir didikai. Lietuvoje pirmasis tai padaryti sumanė vienas turtingiausių krašto didikų Kretingos grafas Juozapas Tiškevičius, o planus jam įgyvendinti padėjo ištikima jo gyvenimo palydovė ir šeimos biudžeto tvarkytoja žmona Sofija Horvataitė-Tiškevičienė.


Taip architektas Slavomiras Odživolskis įsiamžino viename jo projektuotų Krokuvos pastatų fasadų.

Interneto nuotr.

Kad 1619 m. pastatyta Kretingos katalikų bažnyčia šiandieną yra trinavė, kurioje gali sutilpti ne tik parapijiečiai, bet ir visi norintieji, turime būti dėkingi jos 1908–1912 m. rekonstrukcijos organizatoriams, vykdytojams ir rėmėjams. Vienas jų – Krokuvoje gyvenęs lenkų architektas, restauratorius Slavomiras Odživolskis (Slawomir Odrzywolski, 1846–1933).

Bajorų Odživolskių giminės herbas Nalecz (Raištis).

Interneto nuotr.

Gimęs kilmingoje bajorų šeimoje, 1860–1866 m. mokėsi Krokuvos technikos institute, jį baigęs 1866–1869 m. mokslus tęsė Berlyno Bauakademijoje, kurioje buvo rengiami aukštos kvalifikacijos statybos inžinieriai-architektai. Nuo 1878 m. apsigyvenęs Krokuvoje, 1878–1909 m. buvo Krokuvos technikos instituto profesorius, 1887–1913 m. – vienos Lenkijos pietinių sričių – Galicijos architektūros paminklų apsaugos architektas, įvairių architektūros, meno ir paminklų apsaugos draugijų narys.

Iki šiol daugiausia Krokuvoje ir jos apylinkėse išlikę šio architekto projektuoti daugiabučiai gyvenamieji namai, bažnyčios, visuomeniniai pastatai. Jo žymiausias paminklų restauratoriaus darbas – 1885–1904 m. vykęs Vavelio katedros Krokuvoje vidaus ir išorės restauravimo projektas. Pagal jo projektus 1890 m. pagamintas poeto Adomo Mickevičiaus (1798–1855) iš Paryžiaus parvežtiems palaikams skirtas sarkofagas, virš Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos (1260–1333) sarkofago rekonstruotas baldakimas, o 1895–1898 m. pagal jo projektą iškilo Žygimanto bokšto-varpinės viršutinė dalis, turinti savyje įvairių architektūros stilių elementų. Šioje stilingu, virš Krokuvos senamiesčio besistiebiančiu bokštu papuoštoje varpinėje skamba 5 varpai, iš kurių žymiausias – Žygimanto varpas. Šis beveik 13 tonų su jo elementais sveriantis varpas nulietas 1520 m.


Palanga kviečia į atsinaujinusį burmistro Jono Šliūpo muziejų

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2023-11-17

Renovuotą medinę J. Šliūpo šeimos vilą iškilmingai atidarė: (iš kairės) Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė Rūta Kačkutė, Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus ir J. Šliūpo muziejaus direktorė Nijolė Laužikienė.

Palangoje, greta Birutės parko, Vytauto gatvės gilumoje, po kapitalinio remonto šį lapkritį duris lankytojams vėl atvėrė Jono Šliūpo muziejus, priklausantis Lietuvos nacionaliniam muziejui. Įsikūręs istorinėje medinėje kurorto viloje, pastatas vertingas ne tik kaip kultūros paveldas, bet ir vieta, skirta nušviesti ir įamžinti J. Šliūpo – įžymaus Lietuvos aušrininko, publicisto, gydytojo, humanitarinių ir teisės mokslų garbės daktaro, pirmojo Palangos miesto burmistro – šios pareigos prilygsta dabartinei mero pareigybei – gyvenimą ir veiklą.

Atkūrė bendromis pastangomis

Ši dar XIX a. pabaigoje grafų Tiškevičių statyta medinė vila 1930–1944 metais tapo pagrindiniais daktaro J. Šliūpo, jo žmonos Grasildos bei judviejų sūnaus Vytauto namais. Vėliau pastato paskirtis keitėsi – pokariu čia veikė kultūros namai, vaikų darželis, švietimo įstaiga. Senoji pastato dalis išliko nepakitusi.

Jonui Šliūpui skirtas paminklas – tarsi nuoroda nuo Vytauto gatvės jos gilumoje esančio muziejaus link.

Atkūrus nepriklausomybę, tuometinės Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės Birutės Kulnytės pastangomis, pastatas atiteko šiam muziejui – tapo labiausiai Lietuvoje nuo centro Vilniuje nutolusia jo dalimi. Ilgainiui pastatas nebetiko ekspozicijai, 2020-aisiais atlikus energetinį auditą, pavyko gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų Klimato kaitos programos lėšų – 730 tūkst. Eur – ir statinį renovuoti.

Pastato renovacija truko vienerius metus, kol sulaukta džiugaus momento – jo atidarymo iškilmių, į kurias perkirpti juostelę šio muziejaus vadovė Nijolė Laužikienė pakvietė Nacionalinio muziejaus generalinę direktorę Rūtą Kačkutę, Palangos miesto merą Šarūną Vaitkų ir kultūros ministrą Simoną Kairį.

Meras Š. Vaitkus pasidžiaugė, kad atkurtoji J. Šliūpo vila priklauso XIX a. kurorto mediniam paveldui, kuris šiandieną išgyvena renesansą ir jį dar labiau praturtins greta jau atkurtų Kurhauzo, Anapilio pastatų. Ir išvien su R. Kačkute gyrė kokybišką šiuos objektus atkūrusių restauratorių – bendrovės „Pamario restauratorius“ – darbą.

R. Kačkutė akcentavo, kad bendromis pastangomis, įskaitant Kultūros ministeriją ir Palangos miesto savivaldybę, pavyko atkurti istorinį pastatą, kur visuomenei atverta dar viena kultūrinė erdvė pažinimui ir bendrystei – galimybė lankytis parodose, renginiuose, pokalbiuose. Tam skiros edukacinės erdvės antrame pastato aukšte, į kurias naujai įrengtu liftu gali patekti ir neįgalūs žmonės.


Ružanų miesto herbas su šv. Kazimiero, stovinčio rožių vainike, atvaizdu. Herbas suteiktas 1637 m.

Šiemet sukako 565 metai, kai gimė šventasis Kazimieras – Lietuvos ir Lenkijos dangiškasis globėjas. Jis taip pat laikomas jaunimo, Maltos (Joanitų) ordino, viešajai tarnybai pasišventusių žmonių ir amatininkų, Vilniaus arkivyskupijos, Radomo ir Drohičino vyskupijų, Palermo (Italija), Ružanų (Baltarusija), Kvėdarnos, Nemunaičio ir Darsūniškio globėju, o Venesueloje jo garbei pavadintas San Kazimiro de Gviripos miestas. Nuo XVII a. vidurio iki XX a. 3 dešimtmečio šv. Kazimieras buvo ir Kretingos globėjas, o jo atvaizdas naudotas miesto antspaude ir herbe.

Karalaitis Kazimieras į šį pasaulį atėjo 1458 m. spalio 3 d. Krokuvos karališkoje Vavelio pilyje, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio ir austrų princesės Elžbietos Habsburgaitės šeimoje. Iš pradžių jį auklėjo motina, išugdžiusi tvirtus dorybės, kuklumo, dievobaimingumo ir pamaldumo daigus. Nuo devynerių metų berniuką mokė ir auklėjo istorikas, Krokuvos kanauninkas Janas Dlugošas, italų humanistas, poetas Filipas Buonakorsi-Kalimachas.

Kazimieras Leonas Sapiega, apie 1637 m. suteikęs Karolštatui arba Kretingos miestui herbą su šv. Kazimiero atvaizdu.

Nuo vaikystės berniukas pagal motinos liniją buvo rengiamas tapti Vengrijos karaliumi. Todėl 1471 m. prasidėjus šioje šalyje politiniams neramumams, prieš karalių Matjašą I sukilę vengrų didikai pakvietė Kazimierą užimti sostą. Su samdinių kariuomene išžygiavęs sostinės Budos link, netrukus buvo priverstas grįžti atgal, nes vengrų didikai atsisakė palaikyti jo pretenzijas į sostą. Po šio žygio, per kurį trylikamečiui jaunuoliui teko patirti karo žiaurumus, jis tapo dar labiau pamaldesnis, o dvariškiai ne kartą ankstų rytą sutikdavo jį besimeldžiantį prie dar užrakintų bažnyčios durų. Pasinėręs į tikėjimą, jis pasižadėjo laikytis skaistybės, atsisakė vesti Vokietijos imperatoriaus Frydricho III dukterį.

Paskatintas tėvo, 1475 m. įsitraukė į valstybės valdymą, o vyresniajam broliui Vladislovui tapus Bohemijos karaliumi, liko pagrindiniu Lenkijos karaliaus sosto įpėdiniu. Tėvui 1479 m. išvykus į Lietuvą, karalaitis nuo 1481 m. buvo karaliaus vietininkas Lenkijoje. 1483 m. tėvas jį pasikvietė į Vilnių, paskirdamas Lietuvos pakancleriu. Tačiau į Lietuvą jaunuolis atvyko jau sirgdamas klastinga džiova, dėl kurios, keliaudamas su tėvu į lenkų bajorijos suvažiavimą Liubline, buvo priverstas apsistoti Gardine. Jame 1484 m. kovo 4 d. 26-metis karalaitis iškeliavo amžinybėn. Jo kūnas buvo parvežtas į Vilnių ir palaidotas arkikatedros Švč. Dievo Motinos koplyčioje.


Informacinis leidinys „Lietuvos gyventojai. 1923 m. rugsėjo 17 d. surašymo duomenys“, 1926 m.

1923 m. rugsėjo 17–23 dienomis įvyko pirmasis visuotinis Lietuvos gyventojų surašymas. Kad suprastume mūsų šalies per 100-metį padarytą pažangą ir pokyčius, trumpai apžvelgsime šio surašymo rezultatus, didesnį dėmesį skiriant surašymo Kretingos apskrityje rezultatams.

Visuotinio gyventojų surašymo būtinybė buvo jaučiama nuo pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m., tačiau dėl įvairių priežasčių, ypač dėl valstybės sienos nepastovumo, anksčiau tai negalėjo būti įgyvendinta.

1922 m. spalio 11 d. einantis šalies prezidento pareigas Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis (1885–1969) ir ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas (1882–1967) pasirašė visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo įstatymą, numatantį šalies piliečių pareigas ir atsakomybę, kad surašymas praeitų sklandžiai ir per jį būtų pateikti teisingi duomenys. Už tai buvo numatyta griežta atsakomybė, nes atsisakiusieji pateikti duomenis ar suteikę galimai melagingas žinias galėjo būti baudžiami administracine pinigine bauda iki 100 litų arba areštu nuo 1 dienos iki 3 mėnesių. Visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo komisijos pirmininku Ministrų Kabinetas paskyrė teisininką Antaną Merkį (1887–1955).

Visa Lietuvos teritorija, išskyrus Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą ir neseniai prie Lietuvos prijungtą Klaipėdos kraštą, buvo padalinta į 24 apygardas, ir kiekvienoje jų organizuota apygardos surašymo komisija. Apygardomis buvo laikoma 20 apskričių ir 4 miestai: Kaunas, Panevėžys, Šiauliai ir Vilkmergė (Ukmergė). Apygardos buvo skirstomos į rajonus, kuriuose darbą organizavo vedėjai, o rajonai – į apylinkes. Apygardų komisijų pirmininkais buvo skiriami apskričių viršininkai, kuriems talkino jų pavaduotojai ir 3 komisijos nariai, o 4 miestuose – jų burmistrai.


Įžymus prieškario Panevėžio fotografas Antanas Patamsis (kairėje) ir jo anūkas dailininkas kraštotyrininkas Artūras Patamsis, grafikos vaizdais įamžinantis senąją Kretingą.

Savo senelio Antano Patamsio, garsaus prieškario Panevėžio fotografo, o emigracijoje JAV – tautos šviesuomenės elito ir nepriklausomybės siekio sambūrio atstovo, pranciškonų mecenato gyvenimą jo anūkas kretingiškis inžinierius, dailininkas, kraštotyrininkas Artūras Patamsis prilygina garsiojo Roberto Zemeckio filmo „Forestas Gampas“ pagrindiniam personažui. Nors jiedu – senelis ir anūkas – realiai niekada gyvenime nesusitiko, tačiau ne tik kraujo ryšys, bet ir likimo vingiai bei nuveikti darbai juos abu susiejo su Kretinga.

Karo pabaigoje A. Patamsis (dešinėje) įvairiais keliais traukė Vokietijos link.

Prieškario Panevėžio ikonografas

Savo tėvo Antano Patamsio, gimusio 1908 m. Ukmergės krašte, gyvenimą pagal jo paties magnetofono juostose paliktus gyvenimo įrašus, gerai pažino jo duktė Gražina, Artūro motina, dukart aplankiusi JAV gyvenusį ir 1996-aisiais autokatastrofoje žuvusį tėvą. Artūras nuodugniai išnagrinėjo savo senelio biografiją, lygino ir tikslino faktus muziejuose, o neseniai besilankant Panevėžio muziejuje, netikėtai tapo ir laidos „Daiktų istorijos“ herojumi.

„Panevėžys įvertino mano senelio nuopelnus pagal tai, ką jis paliko savam miestui: jis buvo Karaliaus Mindaugo II pėstininkų pulko oficialus fotografas, net dukart įamžinęs Prezidento Antano Smetonos vizitą Panevėžyje. Aukštumų pasiekęs savamokslis fotografas, šio meno paslapčių išmokęs bajorų Montvilų, kurie buvo ne tik pažangūs ūkininkai, bet ir pramonininkai, kultūros puoselėtojai, dvare Troškūnuose. Jo tėvas, mano prosenelis Juozapas, tarnavo Troškūnų parapijoje maršalka. Beje, iš Troškūnų broliai pranciškonai 1939 m. persikėlė gyventi į Kretingos vienuolyną“, – pasakojimą pradėjo kretingiškis.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas