Pajūrio naujienos
Help
2019 Gruodis
Pi 29162330
An 310172431
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Orų prognozė
Dieną0°C debesuotumas 16 %
Naktį-2°C debesuotumas 91 %
Apklausa

"Metų žmogaus 2019" rinkimai

Marius MEŠKAUSKAS
Aušra KUNDROTIENĖ
Dalia BRUŽIENĖ
Indrė JUODEIKIENĖ
Benediktas JURČYS
Arnas KARUŽAS
Kristina RIMIENĖ
Birutė STALMOKIENĖ
Julius KANARSKAS
Nijolė RAUDYTĖ
Juozas PELIONIS
Simas KONČIUS
Apklausa

Ar jums patinka kalėdinių eglių lenktynės?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Žemė ir ūkis

Riešutmedis darbėniškį nustebino dosnumu

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2019-09-27

Itin didelis graikinių riešutų derlius padžiugino ir patį jų augintoją Adolfą Puškorių.

Daržininkyste ir sodininkyste prie daugiabučio esančiame nedideliame žemės sklype užsiimantis ir taip pensininko kasdienybę įprasminantis Adolfas Puškorius „Pajūrio naujienų“ skaitytojams šiek tiek pažįstamas – anksčiau buvome rašę apie jo užaugintą įdomios formos į roplį panašų ilgamoliūgį, o dabar vyras didžiuojasi neįprastai daug vaisių davusiu graikiniu riešutmedžiu.

Dvidešimt trejus metus su drauge Angelina Darbėnuose gyvenantis, tiksliau prieš tiek laiko į gimtąjį miestelį, kuriame ir vidurinę mokyklą baigė, sugrįžęs darbėniškis teigė tą riešutmedį maždaug prieš tiek laiko ir nusipirkęs Kretingoje vykstančioje tradicinėje Rudens derliaus ir Moliūgo šventėje.

„Pats pasodinau, iš pradžių teko daug laistyti, prižiūrėti, bet vėliau nebuvo jokio vargo: medis augo stiepėsi, kol dabar jau be kopėčių viršūnės ranka nepasieksi“, – pasakojo Adolfas. Tačiau kantrybės, kol davė pirmąjį derlių, reikėjo nemažai – laukęs 7-erius metus.

Praėjusiais metais vyras, sakė, priraškęs 14-a kilogramų riešutų, o šiemet pririnks gerokai daugiau – šakos lipte aplipusios buvo. „Gaila, kad to gražaus vaizdo nebeliko – smarkūs vėjai ir lietūs beveik visus vaisius ant žemės nukrėtė“, – sakė darbėniškis.

Dar A. Puškorius augina ir dirvai nereiklius du lazdynus – vieną paprastąjį, o kitą raudonais lapais išsiskiriantį, taip pat – kelias vyšnias bei slyvas. Šių vaismedžių sodinukus taip pat pirko Rudens derliaus ir Moliūgo šventės metu kasmet organizuojamoje mugėje.

„Šeštadienį ten reiks pasidairyti ir vėl – gal už ko nors akys užklius?“ – svarstė Adolfas.

Jo darže – ir keli moliūgų kamuoliai, bet darbėniškis teigė šiemet jais pasigirti negalįs – esą nei įdomūs, nei dideli. „Nežinau, kas moliūgams nepatiko. Net ir ilgamoliūgis, ir tas, šiemet – labai jau nugeibęs, nėra į ką pažiūrėti, kai pernai iš tokių pat sėklų užaugintasis iki metro trisdešimties centimetrų ilgio buvo ištįsęs, o svėrė gerokai per du kilogramus“, – palygino pašnekovas.


Save realizavo gamindamas

  • Edita KALNIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2019-09-27

Kretingiškis, šiuo metu gyvenantis Vilniuje, 23-ejų Mantas Adomaitis tikino, kad save atrado maisto gaminime.

Asmeninis virtuvės šefas 23-ejų kretingiškis Mantas Adomaitis gaminti mėgo nuo mažens. Dabar jis, demonstruodamas maisto gaminimo subtilybes, privačiuose vakarėliuose gamina įmantriausius patiekalus. Jaunuoliui jau yra tekę dirbti su šalyje žinomais žmonėmis, tarp jų – televizijos, radijo laidų vedėju, grupės „Radistai“ nariu Jonu Nainiu bei drabužių verslą įkūrusia Simona Naine.

Motyvavo vienas geriausių šefų

Namuose nuo maždaug 6–7 metų gaminti mėgstantis jaunuolis nusprendė pasirinkti virėjo kelią, todėl pabaigęs mokyklą pradėjo mokytis šios specialybės. „Kai bendraamžiai žiūrėdavo vaizdo įrašus, aš valandų valandas žiūrėjau, kaip virėjai gamina maistą. Nemaniau, kad atrasiu save, nes tuo metu, kai apie tai galvojau, į maisto gaminimą nebuvo žiūrima kaip į rimtą specialybę“, – pradžią prisiminė Mantas.

Būdamas penkiolikos kretingiškis pradėjo dirbti profesionalioje virtuvėje, ėjo virėjo padėjėjo pareigas. „Dirbau paprastoje kavinėje, kurioje buvusi struktūra neleido improvizuoti ir tobulėti kaip virtuvės šefui“, – savo patyrimais dalijosi M. Adomaitis.

Įgijęs tokią praktiką jaunuolis virėjo profesiją vertino kiek kitaip, tik praėjus šiek tiek laiko jis suprato, kad gali ne tik užsidirbti pinigų, bet ir mėgautis tuo: „Tai man padeda atsiskleisti.“

Kretingiškio profesiniame gyvenime pokyčiai įvyko pradėjus dirbti su Palangos restorano „4“ virtuvės šefu Gabrieliumi Zajac, kuris 2018 metų pabaigoje buvo pripažintas antru geriausiu šefu Lietuvoje. „Jis mane motyvavo. Kiekviena sfera turi tam tikrus genijus, tai jis, mano manymu, yra virtuvės genijus. Būdamas 27-erių turi plačią vaizduotę, kurią sugeba realizuoti lėkštėje. Gabrielius paskatino visiškai kitaip pasižiūrėti į maisto gaminimą“, – savęs atradimą šioje srityje įvardijo Mantas.

Virtuvės šefai kartu kūrė meniu, kiekvieną dieną bandydavo atrasti vis ką nors naujo. „Svarstydavome, kaip pateikti patiekalą, kad skonio paletė būtų įdomi, ir klientas atrastų ką nors naujo, – tikino kretingiškis, pridūręs, kad sukurti naujoves vis dar įmanoma, o jam tai daryti tenka kiekvieną dieną. – Žmones, kurie kuria naujus dalykus, galima vadinti šefais.“


Derlius – auksinis, kainos – mažokos

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2019-07-26

„Gausus derlius džiugina, bet kainos galėtų būti didesnės“, – sakė ūkininkas Tomas Klapatauskas.

„Bijojom sausros. Jei dar kurį laiką būtų neliję, pasėliai laukuose būtų ir vėl išdegę, o rezultatas liūdintų kaip liūdino pernai“, – sakė Kūlupėnuose ūkininkaujantis Tomas Klapatauskas.

Gamta pasigailėjo

Tačiau po pastarųjų gamtos atsiųstų lietingų dienų pirmosios javapjūtės savaitės, sakė, teikia vilčių: ir orai palankūs, ir javų derlius, lyginant su pernykščiais metais, – didesnis keliskart.

Užvakar 4 ha ploto užimančiame lauke ketvirtą sezoną tarnaujančiu kombainu „Tucano 320“ Tomas kūlė kvietrugius, pakelėje grūdus išvežti į pagal sutartis superkančias įmones laukė draugo Audriaus Dauginčio vairuojamas traktorius su priekaba. Tačiau Audrius – ne vienintelis, kuris Tomui talkina išvežant parduoti šviežią derlių – namuose „signalo“, kada priekaba bus pripilta pilna, laukė tėvas Jonas Klapatauskas, o vakare, po savo tiesioginio darbo miškų ūkyje, prisidės ir brolis Darius.

„Vos spėju kulti – ir po 8, ir po 10 tonų kvietrugių iš hektaro šiemet byra“, – džiaugėsi 10 metų ūkininkaujantis vyras.

Per abu su tėvu Tomas turi 350 ha žemės, jų laukai išsidėstę Kūlupėnuose, Nasrėnuose, dar gabaliukas yra Raguviškiuose.


Gamtos skyriaus vedėja Jurgita Tertelienė prie padovanotojo ananaso.

Kretingos muziejaus Žiemos sodą papildė naujas egzotinis augalas – kurmaitiškė Asta Tamošiūnienė sodui padovanojo savo pačios užaugintą ananasą su jau užsimezgusiu vaisiumi.

„Gyvename netoli muziejaus, dažnai lankomės Žiemos sode, labai domimės jo veikla, Kretingos istorija, todėl pagalvojome, kad reikia pagerbti muziejų ir sodą padovanojant ananasą jiems, o ne kažkam kitam. Be to, šie augalai namuose užima labai daug vietos“, – apie tai, kaip sugalvojo padovanoti Žiemos sodui tokį augalą, pasakojo moteris.

„Tiesiog vieną dieną man per Facebook‘ą parašė nepažįstama moteris, kad augina ananasus, turi jų daug, todėl norėtų padovanoti Žiemos sodui – kad daugiau žmonių pamatytų. Muziejaus lankytojams šis augalas dar nematytas, todėl tą dieną, kai jį atvežė į Žiemos sodą, visi jį apžiūrinėjo, – kalbėjo Kretingos muziejaus Gamtos skyriaus vedėja Jurgita Tertelienė. – Žiemos sode dirbančios moterys pasakojo, kad sodas yra labai seniai turėjęs ananasą, tačiau jis per renovaciją sunykęs.“

Kurmaitiškė šį ananasą užaugino iš pirkto parduotuvėje: nupjovė vaisiaus skrotelę, įsodino į vazoną ir ji tiesiog išleido šaknis. „Pamačiau internete paveiksliuką, kad galima iš ananaso viršūnės namuose užsiauginti šį augalą. Taigi, pasisodinau, jis išleido šaknis, ėmė augti, o po ketverių metų pamačiau, kad jis išleido tokį ūglį, iš kurio ėmė formuotis vaisius. Prireikė ketverių metų, kad jis išaugintų vaisių, nes jis visada augino tik didelius lapus“, – pasakojo moteris, jau šeštus metus auginanti šiuos augalus.


Žvainiškiai pasistatė lauko sceną

  • Žemė ir ūkis
  • 2019-07-26

Talkon suėję žvainiškiai patys pastatė lauko sceną, kuri tarnaus ir bendruomenės renginiams, ir laisvalaikiui.

Šįmet žvainiškiai tradicinę vasaros šventę rengs jau nebe nuomotoje ar skolintoje lauko scenoje – jau beveik visiškai baigta statyti jų nuosava, užimanti 30 kv. m.

„Didesnės negalėjome statyti, nes mūsų teritorija patenka į Salantų regioninio parko plotus, o saugomose valstybės teritorijose reikalingi kitokie leidimai, kad nebūtų pažeistos rekreacinės zonos“, – kalbėjo šiomis statybomis besirūpinančios bendruomenės „Imbariškių draugija“ pirmininkė Daiva Stonkuvienė.

Scena pastatyta šalia Salantų kultūros centro Žvainių skyriaus. Jos statyba, pasak pirmininkės, užtruko beveik metus ir atsiėjo apie 5,5 tūkst. eurų: „Tai – dar ne visa suma, nes kyla medžiagų kainos, o dar reikia teritoriją aplink sceną sutvarkyti, iškloti trinkelėmis“. Lauko scenos statybai pinigų skyrė Žemės ūkio ministerija, Kretingos rajono savivaldybė, lėšomis rūpinosi ir pati „Imbariškių draugija“ bei rėmėjai. Sceną savanoriškai statė patys bendruomenės žmonės: Antanas Stonkus, Darijus Kelpša, Gedeminas Stonkus, Justinas Bertašius, Vladas Budrys, Vladas Vaičius, Alvydas Daukša, Algis Daukantas, Augustinas Zaleckis, Juozas Baltaras, Gintautas Bertašius, Stasys Gaurylius. Talkininkams maistą, be bendruomenės pirmininkės Daivos Stonkuvienės, ruošė Vitalija Valančiutė, Olga Paulauskienė, Katrytė Pučkorienė.

Nors žvainiškiai jau seniai norėjo nuosavos lauko scenos, nes nuomotis mobiliąsias itin brangu, vis dėlto buvo ir šiomis statybomis nepatenkintų. „Sakė, kam reikia tokio statinio – juk čia pat Salantai, galima vykti švęsti ten. Daugiausiai prieštaravo bendruomenės nariai iš kitų kaimų“, – pastebėjo D. Stonkuvienė.

Naujojoje scenoje planuojama rengti šeimų, Kalėdų eglės įžiebimo šventes, poezijos vakarus ir kitus renginius, kuriuos galima rengti lauke. Kai nevyks joks renginys, čia laiką galės leisti Žvainių gyventojai, žaisti vaikai – statinys bus neaptvertas ir laisvai visiems prieinamas.

Gražina ŽILINSKAITĖ


Per 20 metų ūkininkaujantis Stasys Sandaras džiaugėsi, kad vairuotojai tampa tolerantiškesni.

Kretingos rajono ūkininkai turi pasirūpinti ne tik derliumi, bet ir transporto priemonių technine būkle. Viešajame eisme dalyvaujančiai ūkio technikai yra keliami ir priešgaisrinės saugos reikalavimai, ir akcentuojamas Kelių eismo taisyklių (KET) laikymasis. Taip siekiama išvengti skaudžių nelaimių, kurių jau pasitaikė ir šiemet.

Situacija gerėja

Per 20 metų ūkininkaujantis Stasys Sandaras šiemet į laukus pjauti javų išvažiavo anksti – liepos 14 d. „Kol kas viskas klostosi neblogai“, – situaciją dėl derliaus apibūdino jis.

Penkis traktorius ir du kombainus turintis vyras tikino, kad kelyje situacija gerėja ir nedideliu, 30 km/val., važiuojančius traktorius vairuotojai draugiškai aplenkia ir jų „neužpypina“: „Vairuotojai darosi tolerantiškesni. Mes taip pat stengiamės esant galimybei pasitraukti į šoną arba sustoti šaligatvyje, taip praleidžiant kitus vairuotojus.“

Praėjusiais metais ūkininkas turėjo ir vieną nedidelį eismo įvykį. „Išvažiuodamas iš šalutinio kelio šiek tiek iškišau traktoriaus priekinę dalį ir moteris atsitrenkė į padangą. Žinoma, buvo įmanoma ir apvažiuoti mane, nežinau, kodėl taip nepadarė“, – prisiminė S. Sandaras.

Norėdamas išvengti nelaimių, vyras stengiasi laikytis Kelių eismo taisyklių: „Kai važiuojame pagrindiniu keliu, pjovimo aparatas yra vežamas ant vežimėlio, o lauko keliukais, žvyrkeliais ir tais atvejais, kai užgriebis neviršija 6 metrų ilgio, yra leidžiama važiuoti keliu.“

Ūkininkas tikino, kad rūpinasi ir savo vežamu kroviniu: „Užsandariname, juk nenorime savo derliaus veždami ant kelio barstyti. Auginti ir išberti kažkur yra gaila. Turime ir naujų, ir senesnių priekabų, bet visos jos – techniškai tvarkingos.“

Iš gyventojų nemažai skundų sulaukiama ir dėl sugadintos, apterštos kelio dangos. Ūkininkas teigė, kad prieš važiuodamas į gatvę stengiasi nuvalyti transporto priemonės ratus. „Ypač, kai lyja, labai svarbu nuvalyti padangas. Taigi ir žmona į kiemą nešvariomis padangomis neleis įvažiuoti“, – juokavo S. Sandaras.

S. Sandaras aprodė ir kombainuose bei traktoriuose esančius gesintuvus ir kitas gaisro atveju reikalingas saugumo priemones. „Kaimynui yra nutikusi nelaimė, kuomet abu savo gesintuvus teko panaudoti, – prisiminė jis, pridurdamas, kad naujoje žemės ūkio technikoje gaisras daugiausiai kyla dėl elektros gedimų, trumpų jungimų. – Lengvojoje mašinoje tiek daug elektroninės įrangos, kiek kombaine, nėra.“

Degė kombainas

Kretingos rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus specialistas Alfonsas Vaišnoras atkreipė dėmesį, kad ūkininkai turi laikytis tam tikrų priešgaisrinių reikalavimų: „Kombainai pradeda kulti, todėl svarbu, kad juose būtų gesintuvai. Ugniagesiai gelbėtojai atlieka patikrinimus laukuose, nes būna taip, kad, vežant atlikti techninę patikrą, įsideda iš kitos transporto priemonės, bet vėliau gesintuvą išima.“

Vien tik per praėjusį savaitgalį šalies laukuose užsidegė 4 kombainai ir 2 ritinių presai. Kiekvienais metais ugnis sunaikina arba sugadina vidutiniškai apie 60 žemės ūkio technikos vienetų. Ne vienas toks gaisras išplito ir į javų laukus. Saugumo priemonių būtinybę įrodo ir liepos 24 d. Darbėnų seniūnijoje įvykęs gaisras, kuomet užsidegė kombainas. Nuo įkaitusio kombaino guolio užsiliepsnojo javų likučiai. „Ūkininkai ugnį prigesino gesintuvais, o ugniagesiai turėjo pabaigti aušinti įkaitusias konstrukcijas“, – apie pasiteisinusias saugumo priemones kalbėjo Kretingos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyriausioji specialistė Sandra Vasiliauskaitė.

Kombaine kilęs gaisras išplito ir toliau – išdegė dar apie 1 ha ražienų. „Užtenka mažiausios kibirkšties, ir gaisras išplinta labai greitai“, – konstatavo S. Vasiliauskaitė, pridūrusi, kad, be gesintuvų, nedegaus audeklo, kastuvo, ūkininkai dar turėtų pasirūpinti, kad variklis nebūtų apibėgęs tepalais, kombainą ir kitą ūkio techniką valyti nuo javų likučių ir kitų degių medžiagų.


Kartenoje gyvenantis Viktoras Mačernis džiaugėsi paties išskaptuotu ąžuoliniu baubliu ir teigė, kad šis kūrinys – išskirtinė sodybos puošmena.

E. ir V. Mačerniai pasakojo, kad ši sodyba – Viktoro tėvų, namui daugiau nei šimtas metų, jis pastatytas 1900 metais. Ilgą laiką šeima iš Klaipėdos į Karteną atvykdavo vasaromis arba savaitgaliais, o nuolat miestelyje Mačerniai pradėjo gyventi prieš ketverius metus, kai Elena Mačernienė išėjo į pensiją. Persikėlę gyventi į Karteną, Mačerniai suremontavo kieme buvusį pieninės pastatą, kuris sodybai suteikė dar daugiau jaukumo.

Pasak pašnekovų, aplinkos tvarkymas jiems nesvetimas. „Sodyboje gali plušėti nuo ryto iki vakaro. Pjauti žolę, ravėti gėlynus, juos prižiūrėti reikalauja nemažai laiko, tačiau norisi gražios aplinkos. Nors dabar jau abu esam laisvi nuo ryto iki vakaro, vis dėlto kartais laiko pritrūksta“, – tikino E. Mačernienė.

Moteris teigė, kad jai labiausiai patinka tulpės ir rožės. Pastarųjų kerų šioje sodyboje netrūksta, vienam jų – daugiau nei pusšimtis metų. Pasak pašnekovės, vasaros pradžioje sodybą puošė gausūs bijūnų žiedai. „Dar norėčiau įsigyti levandų – jos man labai patinka“, – ateities planus atskleidė sodybos šeimininkė. E. Mačernienės puoselėjamus gėlynus juosia Juozo Želvio pinta tvora iš karklų vytelių.

Sodybos kiemą taip pat puošia V. Mačernio pagamintas baublys. Vyras prisiminė, kad grįžus jo šeimai iš tremties 1959 metais, žaibas trenkė į šį ąžuolą ir maždaug apie penkiasdešimt metų medis puvo iš vidaus, ilgainiui šakos, nebeišlaikiusios svorio, nulūžo. „Nusprendžiau šį ąžuolą nupjauti ir jo dalį parsivežti namo. Šį sumanymą įgyvendinti prireikė daug pastangų, medis svėrė daugiau nei tris tonas, mašina jo nepakėlė, tad turėjom jį sutrumpinti“, – tvirtino pašnekovas.


Dvi kartos susipyko dėl tvartų

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2019-06-28

Kazimiera Putvinienė (dešinėje) ir Salomena Vaitkienė apgailestavo, kad neseniai į daugiabutį gyventi atsikraustę jauni vyrai panaikino bendrame tvarte daugiau kaip 40 metų buvusį koridorių, iš kurio joms patogiau buvo patekti į savo tvartus.

Akmenos gatvėje Kurmaičių kaime gyvenančios Kazimiera Putvinienė ir Salomena Vaitkienė teigė negalinčios susitaikyti su tvarte siena koridorių užtvėrusių kaimynų savivale, bet nežino, ką daryti toliau.

Pasiūlė kreiptis į teismus

Senolės, kurių vienai 87-eri, kitai 84-eri, pirmiausia tikėjosi, kad konfliktinę situaciją joms padės išspręsti Kretingos seniūnija. Seniūnės tuomet nebuvo, pavaduotoja patarusi kreiptis į rajono Savivaldybės Statybos skyrių, šis pasiuntė į Statybų inspekciją, Inspekcija – vėl į Statybos skyrių. Paskambinus telefonu, ten neva atsakė, kad pagal situacijos nupasakojimą Kazimiera su Salomena gal ir būtų teisios, tačiau skundą reikia išdėstyti raštu.

„Kaip liepė, taip padarėme, bet po kiek laiko atėjo Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo Povilo Černeckio pasirašytas atsakymas, kad tokius skundus tirti – ne Savivaldybės kompetencija, turim teisybės ieškoti per teismus, nurodė adresus ir telefonus, kuriais, skųsdamos atsakymą, per mėnesį galime kreiptis“, – guodėsi Kazimiera.

Atsakymą parengęs rajono Savivaldybės Statybų skyriaus specialistas Antanas Tamošauskas „Pajūrio naujienoms“ taip pat patvirtino, kad galiojantis teisinis reglamentas Savivaldybės administracijai nesuteikia teisės spręsti tvarto patalpų valdymo, naudojimosi ar disponavimo klausimų, bendraturčiai turį dėl to susitarti, o jei nesutaria, naudojimosi tvartu tvarka gali būti nustatoma teismo sprendimu pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Tad, jei pageidauja, kurmaitiškės galinčios kreiptis arba į Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyrių, arba į Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.


Kolekciją nuolatos papildo ežiai iš skirtingų pasaulio šalių. Šis – ežys parašiutininkas – iš Norvegijos.

Vienoje Kretingos sodininkų bendrijų Birutės ir Vaidoto Kisielių namuose įkurta ežių buveinė. Šeima renka ir kolekcionuoja įvairius ežiukus iš viso pasaulio. Šiuo metu kolekcijoje yra daugiau nei keturi šimtai eksponatų ir ji nuolat auga.

Moteris pasakojo, kad ežius pradėjo kolekcionuoti prieš 8–9 metus po liūdno atsitikimo. „Kai dar gyvenome Vydmantuose, šuo sudraskė kelis ežiukus. Jų man buvo labai gaila. Vyras nusprendė mane paguosti ir padovanojo molinį ežiuką, puoštą gintarais. Vėliau dukra atostogavo, lauktuvių taip pat parvežė ežiuką“, – prisiminė B. Kisielienė.

Lietuvoje kolekcionuojančių ežius beveik nėra. V ir B. Kisieliai teigė, kad suvenyrus su šiais gyvūnais renka viena moteris Molėtuose, tačiau jos eksponatų kiekis daugiau nei perpus mažesnis. Šeima tikino, kad Vokietijoje esantis ežių muziejus kolekcijoje turi apie 10 tūkstančių eksponatų. B. Kisielienė pomėgį kolekcionuoti atrado seniai – kol dirbo Šiauliuose, kolekcionavo įvairius atvirukus, jų buvo surinkusi kelis tūkstančius, vėliau šią kolekciją ji padovanojo Šiaulių muziejui.

oteris teigė, kad ežių kolekcijai eksponatų ieško kartu su vyru įvairių miestų mugėse: „Ežių paieškomis „užsikrėtė“ visa šeima, giminės ir kaimynai – keliaujant užsienyje ar po Lietuvą akys jau pačios ieško ežių“. Iš kelių pasaulio šalių yra eksponatai, B. Kisielienė teigė neskaičiavusi. Belgija, Vokietija, Italija, Didžioji Britanija, Danija, Norvegija – tai tik kelios šalys, iš kurių į Kisielių namus atkeliavo ežiai.

Kolekcijoje galima rasti molinių, medinių, metalinių, šiaudinių, stiklinių, porcelianinių, pagamintų iš akmens ir puoštų gintarais dirbinių. Ežiais dekoruoti puodeliai, arbatinukas, padėklas, lėkštės. Įvairius namų apyvokos reikmenis – laikrodį, kojines, šlepetes, batų šepetį, pirkinių krepšį, žvaikides, gėlių vazonus, pagalvių užvalkalus, segtukus skalbiniams prisegti – taip pat puošia šis žinduolis.

B. Kisielienės surinktoje kolekcijoje ežių motyvų gausu atvirukuose ir pasakų knygose bei kanceliarijos prekėse: knygų skirtukai, magnetukai, užrašų knygelės, atšvaitai ir pieštukai. Rankdarbiuose šie gyvūnai užfiksuoti kryželiu siuvinėtuose paveiksluose, jie nupinti iš laikraščio juostelių, kai kurios kompozicijos sukurtos anūkų Džiugo, Gretos ir Jorio. Kolekcijos eksponatai – pliušiniai žaislai ar ežys, sukonstruotas iš lego detalių – kartais tampa ir vaikų žaislais.


Žiedų gausa pradžiugino jukos

  • Žemė ir ūkis
  • 2019-06-28

Zita Domarkienė teigė, kad gėlininkystė jai teikia džiaugsmą.

Kretingos rajone, Baublių kaime, Zitos ir Virginijaus Domarkų sodyboje pražydo rekordinis kiekis jukų. Lietuvoje šios gėlės ganėtinai retos, tačiau vykstant klimato pokyčiams, vyraujant karštesniam orui, jos tampa vis populiaresnės. Šiuo metu Z. ir V. Domarkų sodybą puošia net dvidešimt šeši jukų žiedai.

Sodybos šeimininkė prisiminė, kad pirmąjį šio augalo daigą įsigijo Vilniaus Kalvarijų turguje 2006 metais iš vienos močiutės. Kitą pavasarį ji patarė, kaip reikėtų tinkamai jį auginti ir prižiūrėti. Moteris tvirtino, kad močiutė jai pridūrė: „Gėlės niekam nedalink. Jei kam nors padalinsi kerą, jis tau pačiai vėliau nei augs, nei žydės.“

Z. Domarkienė teigė, kad šių žodžių paklausė, nors prietarais netiki. „Vėliau iš šio kero atsirado daug daigų ir jų vis daugėja“, – įvardijo ji.

Jukos gėlės kildinamos iš Centrinės Amerikos. Jos veda vaisius, tačiau Lietuvoje jų neužmezga, nes nėra drugelių rūšies, apdulkinančios šių augalų žiedus. Gėlių lapų aštrūs kampai, todėl jos ne visiems patrauklios, jų nepatartina auginti ten, kur yra mažų vaikų. Augalai nereikalauja ypatingos priežiūros, nemėgsta drėgmės, todėl nereikia gausiai laistyti.

Anot Z. Domarkienės, jukos nėra reiklios ar trapios, jų beveik nereikia ravėti, tačiau naikinant piktžoles patartina užsimaskuoti, kad neįsidurtum ar nesusižeistum. „Jukos teikia grožį neįdėjus pernelyg daug darbo, joms reikia minimalios priežiūros. Manau, kad tai puikus pranašumas, nes nereikia skirti daug laiko“, – svarstė moteris.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas