Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Agnė Dragūnaitė ramybę skleidžiantiems garso meditacijos instrumentams – Tibeto varpams – pritaria ir balsu.

„Joga gali būti ir vaistas, ir panacėja, jeigu į šią senovinę praktiką žvelgiama holistiškai. Pavieniai metodai, ištraukti iš visa apimančios senovinės praktikos – lyg dviašmenis kardas: gali apginti, bet gali ir sužeisti“, – sakė Šivanandos tradicijos jogos mokytoja Agnė Dragūnaitė, akcentuodama, kad praktikuojant jogą būtina ne tik daryti fizinius pratimus, tačiau ir atkreipti dėmesį į dvasinius dalykus, į dorovę.

Tebeieško atsakymų

Prieš keletą metų iš Kauno į Šventąją persikėlusi, o dabar planuojanti įsikurti atokiame kaime Agnė Dragūnaitė – viena aktyviausių nuo 2016-ųjų Šventojoje organizuojamos jogos ir sveikatingumo šventės „1000 saulių“ dalyvių. Ne tik jogos užsiėmimus vedanti, bet ir paskaitas apie jogą bei meditaciją skaitanti moteris sako vis dar tebeieškanti atsakymų į daugybę su dora, dvasingumu, meditacija, kontempliacija ir koncentracija susijusių klausimų.

Pirmąkart šie klausimai iškilo paauglystėje, patyrus keistas sąmonės būsenas, per kurias septyniolikmetė Agnė susidomėjo: kas yra tuštuma? Nuo tada ji domėjosi budizmu, kitomis rytietiškomis bei vakarietiškomis praktikomis ir dvasiniais mokymais, kol rado Šivanandos jogos mokyklą. Ji, jos nuomone, – teisingiausia holistinė praktika, atėjusi į vakarus iš rytų.

Tarpdisciplininė menininkė – dailininkė, galinti atskleisti save per muziką, dainą, šokį, poeziją, prozą, skulptūrą, rūbų dizainą, rankdarbius ir kulinarinių bei konditerinių receptų kūrybą, – A. Dragūnaitė tikino, kad joga jai padeda patenkinti tobulėjimo ir vidinės ramybės poreikį. Remdamasi savo pačios išgyvenimais, mano, kad šie užsiėmimai gali tapti depresijos prevencija arba net gydyti nuo šios XXI a. rykšte tapusios ligos. Tačiau svarbiausia sąlyga palaikyti sveiką psichiką yra altruizmas, nesavanaudiškas darbas.

Sąmoningo poilsio būsena

Pokalbį apie jogą ir jogos dalį – meditaciją pradėjome nuo Tibeto varpų, dar vadinamų Tibeto dubenėliais: Agnę dažnai galima sutikti ne tik piešiančią, bet ir atliekančią savo kūrybos dainas, pritariant ramybę skleidžiantiems instrumentams.

„Tibeto varpai – tai lyg atvirkščias Vakaruose tradicinio varpo variantas: čia varpo taurė žvelgia žemyn, o šerdis yra viduje, Tibeto varpo taurė žiūri viršun, o šerdis – išorėje. Tačiau esmė ta pati: ir skambantys bažnyčių varpai, ir įstabieji Tibeto dubenėliai, iškalti iš 12 metalų lydinio, apvalo sielą ir mintis, veikia visus tris žmogiškuosius lygmenis. Aš išgaunamam skambesiui pritariu ir balsu. Vingriuoju per mane atėjusius tekstus. Ir muzika, ir tekstai susiklostė grojant gatvėje, reaguojant į praeivių reakcijas. Todėl drąsiai galiu teigti, kad tai – liaudies kūryba. Išgirdę neįprastus šiuolaikinei ausiai garsus, žmonės dažnai sako, kad garsas atskleidžia erdves, kosmosą, ramina, atpalaiduoja, gydo“, – pasakojo A. Dragūnaitė, pridūrusi, kad kosmosas – tai grožis, darna, visuma, todėl ji leidžia sau dainuoti viešai.

Dar vienas pastebėjimas, ko gero, geriau negu bet kokie žodžiai parodantis ir įrodantis, kaip mus veikia tokia garso meditacija: jeigu prošal eina tėvai su vežimėlyje verkiančiu vaiku, priartėjus prie muzikuojančios Agnės vaikas nustoja verkti. Ir vėl pradeda, kai nutolsta nuo skambesio šaltinio.

Tai kas vis dėlto yra toji meditacija, kaip jogos mokytoja atsakytų į šį klausimą?

„Žodis „meditacija“ kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia mąstymą, apmąstymą. Vakarietiškose tradicijose ta prasme ir naudojamas. Tačiau rytietiškose tradicijoje akcentuojamas kaip tik nemąstymas: vienur teigiama, jog medituojant reikia išvis išjungti protą ir patirti jo prigimtį, t. y. tuštumą, kitur – kad reikia stebėti protą, bet neanalizuoti. Pakeliui į galutinę savęs, kaip žmogiškos būtybės, realizaciją, reikia visko: ir kad protas dirbtų, ir kad ilsėtųsi, taip pat reikalingas ir laikas, skirtas vien tik apmąstymams.

O į klausimą, kas yra meditacija, dabar ir vėl negaliu atsakyti“, – juokėsi paskaitas apie meditaciją skaičiusi A. Dragūnaitė.

Aukso vidurio kelias

Pasiteiravus, ar meditacija ir joga negali viena be kitos, jogos mokytoja pasidalino savo nuomone: būtinai reiktų paraleliai praktikuoti ir jogą, ir meditaciją, derinti tiek fiziniam kūnui, tiek protui, jausmams, mintims skirtas praktikas – to moko ir Šivanandos joga. O svarbiausia – koncentruotis ne į fizinius pratimus, o į dvasią, į dorą.

„Fiziniai jogos pratimai tik priduoda jėgos, tačiau, jeigu mąstymas nedoras, gauta jėga gali sužaloti, net užmušti. Labai svarbu ne vien fizinius pratimus praktikuoti, bet ir gilintis į dorovės, gyvenimo prasmės klausimus. Pavieniai metodai, ištraukti iš visa apimančios senovinės praktikos – lyg dviašmenis kardas: gali apginti, bet gali ir sužeisti. Tai tikrai nėra vaikų žaidimai. Pavojinga, kai žmonės asanas praktikuoja ne dvasinės ramybės ieškodami, o tik todėl, kad tai dabar madinga, ir į šią galingą techniką žiūri kaip į sportą“, – aiškino A. Dragūnaitė.

Pašnekovė teigė, kad Šivanandos jogos mokymas yra aukso vidurio kelias, nes jis, gimęs rytuose, yra pritaikytas vakarietiškai gyvenantiems žmonėms ir moko dirbti paraleliai su visais trim kūnais: dvasiniu, astraliniu (apima mentalą bei jausmus) ir fiziniu. Darbas su fiziniu kūnu – tai įvairūs statiniai bei dinaminiai fiziniai pratimai, kvėpavimo technikos, mityba ir dienotvarkė – paros ritmų paisymas. Darbas su astraliniu kūnu – gilinimasis į istoriją, šventraščius, mentalinės praktikos (koncentracija, kontempliacija, meditacija) bei psichologija. Darbas su dvasiniu kūnu – tiesiog gyvenimas, patyrimas, gyvybės palaikymas.

Svarbiausia – dora

„Dora ir dvasingumas – du skirtingi žodžiai, – paaiškino jogos mokytoja. – Dvasingumas daugiau religinis terminas, susijęs su ritualais. Ritualai irgi ugdo ir valo. Ypač, jei atliekami sąmoningai. Tačiau doru galima tapti ir be ritualų. To moko etikos mokslas, šventraščių žinios ir liaudies išmintis.“

Daug analizavusi įvairių pasaulio šalių šventraščius bei išmintį, moteris priėjo išvados, kad dora – tai visų pirma holistinis mąstymas, kai individas save suvokia kaip visumos dalį.

„Pagarba tėvams ir protėviams – ne besąlygiškas atsidavimas ir paklusnumas, o pagarba – nuomonės išklausymas, lankstumas – išskiriama kaip pirma kelio į laimę pakopa. Taikumas, švara, saikingumas, nesavanaudiška tarnystė, visuomenei naudingas darbas, seksualinės energijos valdymas, tiesakalbystė – visa tai dorovės principai, padedantys žmogui suprasti, kaip tapti darniu su aplinka ir savimi, o tai yra tapti laimingu. Pagrindinė žinutė, kurią noriu visiems perduoti, yra ta, kad laimės pagrindas yra dora, o ne jėga. Tačiau net visa tona teorijos neprilygs vienam gramui praktikos. Kiekvieno doro mokytojo noras ir pareiga suteikti žinių, o po to padėti jas pritaikyti praktikoje. Ir – linkiu visiems atsargiai rinktis mokytojus ir mokymus“, – palinkėjo A. Dragūnaitė.

---

Holistika – tai alternatyviosios medicinos terapijos, kurios siekia subalansuoti žmogaus emocijas, jausmus ir tuo teigiamai paveikti jo fizinį, socialinį, dvasinį gyvenimą. Taikomos įvairios holistinės terapijos, alternatyvi natūrali medicina.

Holistinių terapijų objektas – visas žmogus, o ne tik jo fizinis kūnas. Manoma, kad visi fiziniai skausmai, ligos, – tai išbalansuotų emocijų, neigiamų minčių, savęs bei kitų kritikavimo ir menkinimo priežastis. Todėl norint pasveikti, reikia pradėti pažinti save ir savo vidų.

Livija GRAJAUSKIENĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas