Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Pirmojo lietuviško vaidinimo „Amerika pirtyje“ organizatoriai.

„Amerika Palangoje“ – šiuolaikinė „Amerikos pirtyje“ interpretacija. Į Keturakio buitinę komediją pažiūrėjome per šių laikų prizmę, atsižvelgdami į dabartinę žmonių gyvenseną, suvokimą, interpretuodami pagal šiuolaikinio žmogaus tempo ritmą“, – kalbėdamas apie po dešimties metų atnaujiną spektaklį akcentavo Palangos „Grubiojo“ teatro režisierius Virginijus Milinis.

Grįžta į sceną

Pernai dvidešimt penkerių metų kūrybinės veiklos sukaktį paminėjęs Palangos kultūros ir jaunimo centro „Grubusis“ teatras, kasmet scenos meną vertinančius palangiškius ir kurorto svečius džiuginantis Tarptautinei teatro dienai skirtomis spektaklių premjeromis, šią vasarą nusprendė atgaivinti prieš dešimt metų statytą vaidinimą „Amerika Palangoje“. Pagal garsiąją Juozo Vilkutaičio Keturakio komediją „Amerika pirtyje“ sukurtas spektaklis birželio 21–23 dienomis grįžta į kurhauzo sceną minint pirmojo lietuviško vaidinimo 120-ąsiais metines bei komedijos autoriaus 150-tąjį gimtadienį.

Režisieriaus Virginijaus Milinio vadovaujamo teatro repertuaras itin platus: nuo klasika tapusių lietuvių, rusų, kitų užsienio šalių dramaturgų pjesių iki itin modernių, šiuolaikinių dramos meistrų kūrinių. Nemažai spektaklių sukurta pagal ne scenai rašiusių autorių kūrinius: „Vaidiname Valančių“, „Pasaka apie angelus“ (pagal Vytauto V. Landsbergio kūrybą), „Ant marių krašto, Palangos miestely“ (pagal kraštotyrininkės Emilijos Adyklienės surinktus padavimus ir legendas), J. Bergmano novelių, J. Glinskio ir V. Katiliaus kūrybos interpretacijos. Visus šiuos kūrinius scenai pritaikęs net tik režisūrą, bet ir lituanistiką studijavęs V. Milinis prieš dešimt metų ėmėsi „Amerikos pirtyje“.

„Pasirinkdamas tekstus adaptavimui imu ne scenai pritaikytą medžiagą, tad reikia ją „įsceninti“, reikia pritaikyti teatrui pagal jo taisykles, pagal jo specifiką, dramaturgijos linijas, – paklaustas, kaip ir kodėl rinkosi kūrinius, pradėjo pasakoti V. Milinis. – Manau, kad itin pasisekė į sceną perkelti K. Donelaičio „Metų“ dalį „Žiemos rūpesčiai“ bei Vydūną – tada buvo orientuotasi į šių kūrėjų jubiliejus bei Dainų šventes. Kalbant apie „Ameriką pirtyje“ – postmoderno, postdramos laikais atkurti viską nuo A iki Z būtų archyvinis, muziejinis variantas. Manau, mes galėtume atkurti, tam tikra prasme restauruoti spektaklį, bet ar kas žiūrės? Visų pirma, labai ilgai užsitęstų. Antra – Keturakio, kaip ir Donelaičio, pusė mokiniams mokyklose pateikiamos medžiagos yra leksikos žodynėlis. Dalis žodžių jau užmaršty ir likę tik lietuvių kalbos žodyne, dalis – nevartotinų. Mūsų spektaklyje yra palikta keletas Keturakio teksto intarpų, viena scena – visiškai autentiška. O paskui viskas interpretuojama per šių laikų prizmę, atsižvelgiant į dabartinę žmonių gyvenseną, suvokimą, pagal šiuolaikinio žmogaus tempo ritmą. Pabandėme pažiūrėti ir parodyti, kaip po 120 metų teatro ir dramaturgijos prasme galima pasižiūrėti į šią linksmą buitinę komediją.“

Vincas – Virginijus Milinis, Agota – Rita Milinienė

Senieji personažai, nauja interpretacija

Pasiteiravus, jeigu iš „Amerikos pirtyje“ liko nedideli intarpai ir viena autentiška scena, tad gal pasikeitė ir personažai, režisierius sakė, jog esama ir senųjų, ir naujų veikėjų.

„Žinoma, liko Agota, liko Vincas, Bekampis su Bekampiene. Naujo įvedėme žydo Faibčiko žmoną su vaikais. Prieš dešimt metų buvo ir pats Faibčikas, bet dabar jis išvažiavęs į Europą užmegzti komercinių ryšių. Ir yra daugiau jaunimo – ten buvo piemenėlis, pas mus – penki jaunuoliai“,- vardijo V. Milinis.

Pasakodamas apie scenoje besirutuliojantį veiksmą režisierius akcentavo, kad anoji Keturakio pirtis dabar gali būti visa Palanga, dėl to Amerika esanti nebe pirtyje, o Palangoje: ir tas žydas gyvena Palangoj, ir jaunimas, ir kiti personažai.

„Scenoje yra daug šokio, ritmo, muzikos. Naujo teksto nėra – niekas ten nekalba, išskyrus autentiškas scenas. Čia nėra mano dramaturgijos, spektaklį sudaro teatriniai, sceniniai veiksmai, kurie parengia žiūrovą tai pagrindinei autentiškajai scenai. Daugiau, negu pasakė Keturakis, niekas nieko nepasakys – tik vieną kitą repliką. Siužetas – ne žodžiai, o vizualus, muzikinis vyksmas. Pavyzdžiui, yra įvesti kaubojiški šokiai – ne lietuvių liaudies, o, pavadinkim, Amerikos liaudies šokiai, – lyg tam tikra svajonė apie Ameriką“, – paaiškino režisierius.

Žadino lietuvybę

Grįžtant prie trijų dalių komedijos „Amerikos pirtyje“, pirmojo lietuviško spektaklio, suvaidinto 1899 m. rugpjūčio 20 dieną Palangoje, prie tilto į jūrą stovėjusiame grafo Tiškevičiaus prekių sandėlyje – dabar šioje vietoje pastatyta paminklinė lenta, – Povilo Višinskio režisuoto spektaklio, kuriame lietuviškos spaudos ir bet kokios lietuviškos kultūrinės veiklos draudimo laikais aktoriai: knygnešiai, studentai, gimnazistai, – nuo scenos prakalbo lietuvių kalba: ką Virginijui Miliniui – režisieriui ir lituanistui, – reiškia šis spektaklis?

„Visų pirma, tai buvo pradžia lietuvybės, tautinio sąjūdžio pradžia. Ir – lietuviško teatro užgimimas. Taip, buvo lenkiškas teatras, buvo dvarponių teatras, tačiau lietuviško – ne. Pats spektaklis, pats vaidinimas spaudos draudimo ir tautinio sąjūdžio užgimimo laikais buvo labai reikšmingas įvykis. Nepamirškim, kad po šio spektaklio dalis jo organizatorių ir aktorių buvo ištremti į Sibirą“, – kalbėjo režisierius, priminęs amžininkų pasakytus žodžius: „Dešimt laikraščių neatstojo vieno gyvo nuo scenos pasakyto lietuviško žodžio.“

Scena iš 2009-aisiais pastatyto spektaklio „Amerika Palangoje“.

„Reikia įsivaizduoti, koks buvo ažiotažas, – tęsė pašnekovas. – Taip, spektaklis vėlavo dvi valandas, nes į jį suvažiavo žmonės iš aplinkinių miestų ir miestelių – tos pačios Kretingos, Darbėnų, Salantų. Ir – nuo scenos skambantis gyvas lietuviškas žodis. Kai tai yra draudžiama, kai tu tik savo troboj užsidaręs kalbi lietuviškai – o čia scenoje kalba. Manau, žmonės galėjo jaustis panašiai, kaip 1987–1988 metais Sąjūdžio pradžioje, kai pirmuosiuose mitinguose buvo skanduojama „Lietuva bus laisva“. Ar – kaip jautėmės mes, žiūrėdami mūsų dėstytojo režisieriaus Povilo Gaidžio Klaipėdos dramos teatre pastatytą Justino Marcinkevičiaus „Mažvydą“ išgirdę Vytauto Paukštės Mažvydo paskutinįjį monologą „Lie-tu-va“... Taip, Keturakio komedijoje nėra tos pakylėtosios poezijos, kaip tarkim, jo amžininko Jurgio Zauerveino eilėse ar Vydūno dramose. Šis pirmasis viešai lietuvių kalba suvaidintas spektaklis buvo lyg kvietimas, lyg žadinimas: nenutautėkime, lietuviai. Ir Keturakio „Amerika pirtyje“, nors buvo tik buitinė komedija, kurioje kuo grubiau, tuo juokingiau, – žadino. Žadino tautiškumą, savimonę, skatino kalbėti lietuviškai ir pliekė moralines ydas bei nedorybes. Būdavo, kad girtuoklis – čia jau vėlesniais laikais – atėjęs į spektaklį po jo eidavo mušti to aktoriaus, kuris vaidino girtuoklį, nes matė jame save.“

Pasirinko burleskos žanrą

Paklaustas, o ką žadina ir ką pliekia „Amerika Palangoje“, V. Milinis sakė, jog statydamas spektaklį jis nesiekė nei ką žadinti, nei ko pliekti: dabar lietuvišku žodžiu jau nieko nenustebinsi ir nebenudžiuginsi, belieka stebinti ir džiuginti drąsa, nuo buitinės komedijos pereinant prie postmodernizmui artimesnio burleskos žanro.

„Mes norime, kad būtų daugiau estetikos, kad būtų virtuoziškumo – kiek mūsų, mėgėjų, lygis leidžia, – spektaklyje būtų daugiau teatro, daugiau muzikos, šokio, ritmo – to, kuo mes gyvename, kas dabar domina XXI amžiaus žmones. Dėl pliekimo – jei pasakyčiau, kad pliekiame emigrantus ar kad man labai rūpi emigracija, tai, kad žmonės bėga į užsienį, būčiau nesąžiningas. Jei pažiūrėtume į mano personažą Vincą – jis, kaip šachmatininkas, numato po kelis ėjimus į priekį, jis begal išradingas – visus apsuka apie pirštą, visus apgauna. Žodžiu, toks šiuolaikinis „verslininkas“, tad galima būtų sakyti, kad pašiepiamas ir šių dienų verslas. Bet tai nėra pagrindinė mūsų užduotis.“

O pagrindinė užduotis, pasak režisieriaus, – estetinė. Jo nuomone, dauguma paklaustųjų, ar žino, kas yra „Amerika pirtyje“, atsakytų, jog pavadinimas girdėtas, tačiau siužetą vargu ar nupasakotų. Taip, yra mačiusių vos ne legendinį Kauno dramos teatro spektaklį, taip, yra mačiusių pastatymą pirmojo lietuviško spektaklio šimtmečio proga. Ir „Grubusis“ teatras iš dalies rizikuoja, anot V. Milinio, „pasijusti lūzeriu“, nes žiūrovai lygins tuos spektaklius.

„Reikia turėti nemažai drąsos pabandyti kitaip. Pažiūrėti, kaip galima interpretuoti „Ameriką pirtyje“ nesistengiant atkurti autentiškojo spektaklio, nes jį gryną žiūrėti būtų labai sunku. Tad pasirinkome burleską, į kurį sudėjom visa tai, kas netelpa į vieno žanro rėmus. Ir jeigu lygintume prieš dešimt metų buvusį spektaklį su tuo, ką rodysime šiemet, „Amerika Palangoje“ tapo dar šiuolaikiškesnė“, – intrigavo režisierius V. Milinis.

Livija GRAJAUSKIENĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas