Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

„Didžiuotis nėra dėl ko, nebent už sugebėjimus, kuriuos gavau, nuolat turiu dėkoti Dievui“, – sakė Kretingoje savo tapybos darbų parodą surengusi kraštietė Emilija Kniūkštaitė.

Viena ryškiausių Lietuvos tautodailininkių, apie kurią rašyta ir Pasaulinėje naiviojo meno enciklopedijoje. Savita jos tapybos kolekcija priklauso auksiniam Lietuvos dailės fondui, apdovanota Pauliaus Galaunės vardo Kultūros ministerijos premija, respublikinio Adomo Varno tapytojų konkurso Joniškyje bei Geriausio metų tautodailininko nominacijos „Aukso vainikas“ laureatė, 2010-aisiais pagerbta kaip įsimintiniausia Kauno menininkė – tokia yra mūsų kraštietė Elena Kniūkštaitė.

– Gimėte ir augote Žadeikių kaime, Kartenoje lankėte mokyklą. Kokius vaikystės prisiminimus saugote? Kokia buvo Jūsų šeima?

– Mano vaikystė – tai geltonai dažytas medinis namas su prieangiu, pro kurį, tiesa, nevaikščiojom, jis tebuvo tik architektūros detalė. Šalia namo – dvi senos obelys, viena saldinė, o kita alyvinė, ir, žinoma, didžiulė senoviška trišakiu liemeniu vyšnia. Prie kelio buvo kalvė, kurioje dirbo tėvas. Tie kūjo dūžiai į priekalą girdėdavosi ir namuose. Kieme – „ubladė“, arba lauko virtuvė su duonkepiu, o už jos – didelis šiltnamis, aviliai bičių, kurias taip mylėjo tėvas. Ir išgėręs retsykiais, būdavo, eis su jom „pasišnekėti“, o jei kuri įgeldavo, sakydavo, jog „įspyrė“. Tą meilę bitėms paveldėjo 7-eriais metais vyresnis brolis. Kol augom, mudu nelabai ką bendro turėjom, nebent kartais į mokyklą jis mane dviračiu nuveždavo. Vaikystė – tai ir rūpestinga mama. Prisimenu su kaimynėm į turgų Kretingoje arkliu ją važiuojant ir visą kelią apie kokią nors perskaitytą knygą pasakojant.

– Kada išryškėjo Jūsų gabumai menui, dailei?

– Pradinėse klasėse mėgau piešti, o vėlesnėse labiau ėmė patikti literatūra. Sužinojęs, kad ruošiuosi stoti į Kauno Stepo Žuko dailės technikumą, literatūros mokytojas apibarė – esą Lietuvai reikia gerų rašytojų, o ne „tepliorių“. Bet po 8-ių klasių ten aš ir neįstojau – gavau dvejetą iš kompozicijos. Tai buvo teisinga. Nei aš žinojau, kas ta kompozicija, nei ką, piešimą tada mums ir dėstė bibliotekininkė. O baigus 11-a klasių, kad ir lengvai įstojau, pati dailės technikume mokytis nebenorėjau, patraukė fotografija. Nors fotoaparato iš arti nebuvau mačiusi, nuvažiavau į Vilniaus politechnikumą ir išlaikiau egzaminus. Mokytis buvo labai įdomu, ypač patiko portretinė fotografija. Praktiką atlikau tuometiniame Kretingos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate. Kai baigiau studijas, dirbau keliose sostinės fotoateljė. Vilnius yra Vilnius, ne veltui sakoma, kad galimybių miestas. Vaikščiodama po parodas supratau, kad dailė – taip pat mano pašaukimas. Profsąjungų rūmuose pradėjau lankyti Dailės studiją, kuriai vadovavo Rimas Bičiūnas. Tiesą sakant, apie metus aš ten tik stebėjau, kaip kuria kiti, klausiausi, kokių pastabų jie gauna. O sykį vadovas ir rėžė: „Emilija, arba tu ištekėk, arba pagaliau pradėk tapyti, ko čia be reikalo pas mus vaikštai?“. Ištekėt neištekėjau, bet, kai paėmiau į rankas teptuką, taip ir nepaleidžiu, „tebevargstu“ su juo ir dabar. Pirmuosius paveikslus nutapiau laisvalaikiu, po darbo fotoateljė valandų. Vėliau sekė pirmosios parodos, pirmieji plenerai... Juose mielai dalyvaudavau su studija, su kitais, kaip anuomet vadino, liaudies meistrais.

Šviesos persmelktuose Emilijos Kniūkštaitės paveiksluose – ir gamta, ir figūrų kompozicijos.

– Kodėl palikote galimybių miestą Vilnių ir persikėlėte į Rumšiškes?

– Mano gyvenimą kita linkme pasuko 1975-ieji: vakare, vedant karvę namo, mašina mirtinai partrenkė tėvą, į senatvę sunkiai pradėjo vaikščioti nuo vaikystės sveikatos problemų turėjusi mama, tad reikėjo pagalbos jai. Kadangi Vilniuje gyvenau bendrabutyje, sąlygų pasiimti mamą nebuvo, dailininkas Vytautas Ciplijauskas patarė persikelti į Rumšiškes, mat ten muziejaus darbuotojams statė vadinamuosius alytnamius. Taip ir padariau. Gavau pusę to namo, parsivežiau mamą, kartu gyvenome iki 2007-ųjų.

Iš pradžių muziejuje dirbau apipavidalintoja, švenčių progomis ruošiau transparantus – ant raudono audeklo rašiau baltom raidėm. Šis darbas nebuvo mielas. Direktoriui Vytautui Stanikūnui, matyt, pagailo, pasiūlė dirbti restauratore. Tai – monotoniškas darbas, reikalaujantis daug kruopštumo, bet patiko, juolab kad sekėsi derinti su kūryba. Pirmieji, patys tikriausi, mano kūrybos vertintojai ir buvo Bičiūnas su Ciplijausku. Jų žodis ir palaikymas visad buvo svarbu, suteikė pasitikėjimo.

– Kas yra Jūsų kūrybos įkvėpimo šaltinis? Parodos Kretingoje atidarymo metu buvo pasakyta tiek daug gražių žodžių. Ar didžiuojatės pati savo darbais?

– Įkvėpimo šaltinis, be abejo, yra gamta, labiausiai – dangus tiesiogine, o ne religijos prasme. Dirbu tik patalpoje, taip labiau galiu susikaupti. Tylos nemėgstu – nuolat turi būti įjungtas radijas, groti muzika. Pirmosios personalinės mano paveikslų parodos surengtos Kaune, Vilniuje, įvairiuose kituose Lietuvos miestuose. O šiemet per Dvaro šventę malonu buvo dalyvauti ir Kretingoje, ypač, kad tai, ką darau, galėjo pamatyti ir čia gyvenantys giminės. Kai tik į gimtinę atvažiuoju, su jais kartu aplankom Kartenos kapines, kur ilsisi tėvai ir seneliai, su krikšto dukra Vilma nulekiame iki pajūrio, bet dažniausiai laiką mėgstame leisti pavėsinėje brolio sode.

Mano paveikslų, kuriuose daugiausia vaizduojami peizažai, figūrinės kompozicijos, šventieji ir angelai, natiurmortai su gėlėmis, yra įsigiję Nacionalinis M. K. Čiurlionio, Vilniaus dailės, Lietuvos nacionalinis muziejai, „Eglės“ galerija Kaune, bet dažnai perka ir pavieniai žmonės. Retkarčiais savo darbų kam nors padovanoju, tačiau per daug nesišvaistau – ne taip lengvai ir greitai jie „gimsta“, ypač metams bėgant. Didžiuotis nėra dėl ko, nebent už sugebėjimus, kuriuos gavau, nuolat turiu dėkoti Dievui. Gražūs žodžiai, ypač parodų atidarymo metu, labiau jaudindavo jaunystėje. Bėgant laikui, suprantu, kad tokie pat gražūs žodžiai sakomi visiems kūrėjams, parodų autoriams, o sakantieji – irgi tie patys. Tiesiog toks yra jų darbas – pristatyti menininką.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas