Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Kretingiškis Danielius Mizgiris, vienas pats įveikęs Šv. Jokūbo kelią, prisipažino: tai padėjo jam apsispręsti dėl tolimesnės savo gyvenimo ateities.

Taip tvirtina kretingiškis 19-metis Danielius Mizgiris, praėjusią vasarą nuėjęs Šv. Jokūbo kelią (ispaniškai – Camino de Santiago). Maršrutas, nusidriekęs per visą Ispaniją – per 25 dienas buvo įveikta apie 800 km pėsčiomis – paskatino pašnekovą ieškoti atsakymų į jam svarbius gyvenimo klausimus ir suprasti, ką jis norėtų veikti ateityje.

Nusprendė eiti vienas

D. Mizgiris tikino, kad apie Šv. Jokūbo kelią žinojo seniai, tačiau viena priežasčių, paskatinusių jį praėjusią vasarą nueiti, – mokykla. Jaunuolis, būdamas abiturientas, nusprendė nutraukti savo mokymąsi Pranciškonų gimnazijoje ir XII klasę baigė nuotoliniu būdu. „Norėjau atsitraukti nuo mane supusios aplinkos. Buvau pavargęs nuo sistemos, griežtos tvarkos ir pernelyg didelės disciplinos“, – apibūdino pašnekovas. Anot jo, mokykla moko gyventi pagal formules. „Mokykloje daug dalykų reikia atlikti inertiškai, nekvestionuojant. Pasaulis sukūręs laimingo gyvenimo formulę, paremtą stereotipais – žmogus gali būti laimingas tik turėdamas didelį namą ar prabangų automobilį, tačiau man kyla klausimas – argi to užtenka, jei dvasinis pasaulis skursta?“ – pasvarstė D. Mizgiris.

Apie šv. Jokūbo kelią vaikinas žinojo seniai. Būdamas 13–14 m. jis dalyvavo Tiberiados bendruomenės surengtoje stovykloje, kurios metu susipažino su vadovu, neseniai ėjusiu Šv. Jokūbo keliu. „Klausydamas jo pasakojimų labai susižavėjau ir pats sau prižadėjau, kad kada nors eisiu Camino de Santiago“, – tikino jaunuolis.

Vaikinas per beveik visą Ispaniją nusidriekusį maršrutą nusprendė eiti vienas. „Reikia išmokti būti su savimi. Tai – labai sudėtinga, tačiau verta“, – atskleidė D. Mizgiris. Anot jo, keliaudamas vienas, jis turėjo galimybę patirti daugiau nei būtų ėjęs su draugų grupe: „Kasdien bendravau su žmonėmis iš skirtingų pasaulio šalių – Japonijos, Pietų Korėjos, JAV, įvairių Europos šalių, suradau daug bendraminčių, skyriau laiko apmąstymams ir vidinei analizei. O keliaujantieji grupėse dažnai kalbėdavosi tik tarpusavyje.“

Kasdien jaunuolis vidutiniškai nueidavo apie 25 kilometrus. „Vėliau pajaučiau, kad galiu nueiti daugiau, tad besibaigiant šv. Jokūbo keliui kasdien įveikdavau 35–40 kilometrų atstumą“, – patirtimi dalijosi pašnekovas. Jis su savimi nešėsi palapinę, todėl alberguose – žygeiviams pritaikytose nakvynės vietose – apsistodavo retai.

Pradėjo vertinti mažus dalykus

Pasak pašnekovo, Šv. Jokūbo kelią žmonės eina turėdami kelis tikslus: „Dauguma jų siekia dvasinės ramybės, kiti – gilesnio ryšio su Dievu, yra ir turistų, kurie pavargę likusį atstumą įveikia taksi automobiliu.“

Paklausus D. Mizgirio, ar fiziškai rengėsi žygiui, jis tikino, kad laiko tam neskyrė: „Žygiui buvau pasiruošęs geriau negu pats maniau. Dažnai pradėjus eiti po kurio laiko imama jausti kojų skausmus, tačiau man pavyko to išvengti, neturėjau nė vieno nutrynimo ar skausmingos pūslės.“ Pasak pašnekovo, vienas svarbiausių dalykų, ką turėtų įsigyti Šv. Jokūbo kelią norintis eiti piligrimas – kokybiška ir patogi avalynė: „Mačiau daugybę žmonių, kurie dėl šios priežasties turėjo nutraukti savo kelionę.“ Taip pat dalis žygeivių nebaigia eiti Camino de Santiago negalėdami ištverti karščio. D. Mizgirio teigimu, žmonės Šv. Jokūbo keliu vasarą dažniausiai eina tik iki pietų, kai nėra kaitros, vėliau oro temperatūra įkaista iki 35 laipsnių.

Jaunuolis stengėsi eiti visą dieną, tačiau tai, anot pašnekovo, nebuvo geras sprendimas. „Vasarą kurį laiką buvau Prancūzijoje, maniau, kad esu pripratęs prie karščio. Vis dėlto, vieną kaitrią dieną turėjau mažiau vandens, einant ėmė svaigti galva, pasiekus nakvynės vietą, vanduo buvo geriausias apdovanojimas.Tokiomis akimirkomis pradedi vertinti patį mažiausią vandens gurkšnį“, – sakė D. Mizgiris.

Surado vidinę ramybę

Jaunuolio teigimu, eidamas jis buvo sužavėtas Ispanijos gamtos: „Pajaučiau sunkiai nusakomą ryšį su gamta, kurio niekada iki tol nebuvo.“ Anot pašnekovo, ši patirtis sustiprino troškimą ateityje studijuoti biologiją. D. Mizgiris keliaudamas pirmąją dienos pusę bendraudavo su žmonėmis, o popietės laiką skirdavo savianalizei – klausėsi audio knygų, meditavo, mąstė apie savo gyvenimą, ką norėtų veikti ateityje.

„Šv. Jokūbo kelias buvo susitaikymas su savimi. Prieš išeidamas nežinojau, ką noriu toliau veikti gyvenime. Ši piligrimystė mane sustiprino. Mano ateities vizija, kurią buvau susikūręs iki žygio, įsitvirtino. Ėjau, kad rasčiau atsakymus ir man tai pavyko“, – tvirtino jaunuolis. Jis atskleidė, kad žygis įkvėpė ryžtis dar vienai patirčiai – artimiausiu metu pašnekovas vyks savanoriauti į Filipinus.

Pasak D. Mizgirio, Camino de Santiago sustiprino jausmą, kad jis turi gyventi ne pagal pasaulio sukurtas taisykles, o taip, kaip jaučia ir nori: „Dažnai pasaulis sako, kad yra tik vienas gyvenimo būdas, aš tam noriu priešintis, nes diktuojamos taisyklės ne visada yra teisingos.“ Per žygį Šv. Jokūbo keliu jaunuolį žavėjo žmonių bendrystė ir gebėjimas džiaugtis gyvenimu. „Ispanijoje žmonės nebijo būti laimingi ir viešai to parodyti, Lietuvos visuomenė to dar tik mokosi“, – tikino pašnekovas.

Jaunuolis Šv. Jokūbo kelią siūlytų nueiti kiekvienam: „Tai – neįkainojama patirtis. Manau, kad kiekvienas žmogus ras ką nors įkvepiančio. Šv. Jokūbo kelyje atsiveria visai kitoks pasaulis, žmogus pasisemia tai, ko jam labiausiai tuo metu reikia. Svarbiausia – eiti atvira širdimi ir nieko neplanuoti. Kelias pats tavimi pasirūpins.“

Sigita RAZMUTĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas