Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Savamokslio archeologo ir istorijos žinovo, kolekcionieriaus, Lietuvos kuršių draugijos įkūrėjo, 60-mečio Mikelio Balčiaus dėka jo senelio žemėje Šventojoje buvo atrasta seniausia Lietuvoje - neolito (II –III tūkst. pr.m.e.) laikotarpio – gyvenvietė.

M.Balčius mano, jog nė vienas lietuvis šiandien nepasakytų, kad briedis yra jo giminaitis. Nors tuo tvirtai tikėjo mūsų protėviai. Užtat lietuviai, ypač sulaukę Naujųjų metų, noriai susitapatina su kiaule, beždžione ar žiurke.

Mikelio Balčiaus rankose – neolito laikotarpio radiniai: tauro ragas ir bebro kaukolė. Tauro ragą, panašų į šį, įsigytą Šilutėje, kolekcionierius pajūry buvo suradęs ir pats. „Tačiau nemokėjau rago užkonservuoti ir jis ilgainiui sudūlėjo. Bepigu su moline puodo šuke: ar žemėje, ar spintoje ji stovi tūkstantmečius“, - tvirtino savamokslis archeologas.

Rytietiška pasaulėžiūra tapo vartotojiška

Rytietiška astrologija bei jos įtakojamas dvasinis tautų gyvenimas formavosi tūkstantmečiais, tačiau ilgainiui prarado tikrąjį ryšį su gamtos pasauliu. Zodiako ženklai, horoskopai tapo tik žaidimu, komercine sistema. Ypač - Vakarų šalių gyventojams.

„Sovietmečiu nė negirdėjome apie jokius Zodiako ženklus. Pagal juos sukurti tam tikri psichologiniai portretai, kuriuos gimdami lyg ir turėtume prisiimti, - kalbėjo M.Balčius. – Iš tiesų, tai, kad žmogui būdinga susitapatinti su gyvūnu, nėra blogai. Tai – tarytum tolimų protėvių šauksmas. Lietuvių protėvių pasaulis taip pat buvo gyvuliškas. Jiems atrodė, kad visi po mirties pavirsta gyvūnais, žvėrimis, paukščiais. Pirmykščiai žmonės per ritualus ir susitapatindavo su gyvūnais. Manoma, kad briedis buvęs genties totemas, dangaus sferos gyventojas. Neolito laikotarpiu mūsų protėviai jį ypatingai garbino“.

Dabar, pašnekovas įsitikinęs, išliko tik vartotojiškas požiūris į žvėrį ar gyvūną: „Nudobė briedį, ir tuoj pat skuba jį sukapoti gabalais, sugrūsti į šaldymo kameras ir sukepti kepsniais ar kotletais“.

Dar yra civilizacijos mažiausiai paliestų tautų, kurios išlaikė pirmapradį ryšį su gamta, kada žmogus nesijaučia viršesnis už gamtą ir nesistengia jos pritaikyti savo vartotojiškiems poreikiams. Tarkim, indėnai, nudobę žvėrį, atlikdavo apeigas, perimdami jo skausmą ir padėkodami, kad šis teikia jiems reikalingą maistą, apavą ar drabužį.

Šiuos teiginius M.Balčius grindė archeologinių kasinėjimų metu Šventojoje atrastais radiniais: trimis lazdomis su briedžio galva bei paukščių atvaizdais ant apeiginių indų.

Kiekvienas radinys, kurių ieškodamas kasdien pajūriu ir laukais pereidavo po 20 km, anot M.Balčiaus, yra tarytum ženklas, apie kurį informacijos jis ieškodavo mokslinėse knygose. Po to žinias jungdavo į visumą. Taip susiformavo jo istorinių žinių sistema.

Nėra ryšio tarp lietuvių religijų

M.Balčius galėtų valandų valandas pasakoti apie senojoje neolito gyvenvietėje, Šventojoje, surastus ir jo privačioje kolekcijoje sukauptus radinius: sages, kabučius, diržų apkalus, sagas, žiedus. Radiniai sudėlioti į dėžutes pagal dirbinių tipus.

Unikalūs tarp jų – tauro ragas ir akmens kirviai. Tauro ragą M.Balčius įsigijo iš kolekcionieriaus. Jis atrastas Šilutėje, o akmens kirvius pats surado Šventojoje. Vienas kirvis – apšlifuotas, bet dar be skylės. Jį protėviai naudojo aprištą virve. Kitas – su taisyklingai išgremžta apvalia skyle. Abu kirviai – aštriai nugludinti.

Anot M.Balčiaus, abu kirviai yra tarsi liudijimai apie kultūrų ir religijų perėjimą: iš Narvos (III – II tūkst. pr. m. e.) į Pamario (II – I tūkst. pr. m. e.).

„Neolitą pakeitus pagonybei, dievai iš gyvuliškų tapo žmogiški. Lietuvos pajūry vyravo trys dievai: Perkūnas, Vėlinas (vėliau – velnias) ir Dangaus dievas. Ketvirtas dievas buvo moteriškos lyties ir vadintas skirtingai: Medeina, Žvorūna, latvių – Laima. Tai – likimo ir lemties deivės“, - pasakojo M.Balčius.

Anot istorijos žinovo, religijos tyrinėtojai mažai tėra nagrinėję ryšį tarp trijų Lietuvos istorijos ir religijų periodų: neolito ir baltų, baltų ir krikščionybės. „Gyvuliškojo protėvių tikėjimo periodo niekas išvis nenagrinėjo. Istorikai ir archeologai iškart peršoko prie baltų kultūros, o iš pagonybės – į krikščionių tikėjimą. Krikščionių šventieji – Jurgis, Jonas – pradėjo vykdyti baltiškų dievų funkcijas. Tik nukankintų šventųjų luomas tapo elitiniu. Apkrikštijus žemaičius, mūsų žmonės vienądien melstis savo dievams eidavo į bažnyčią, o kitądien – į girią. Meldėsi lyg ir tiems patiems, lyg ir perdarytiems dievams. Ezoterines žinias išsaugojo tik valstiečiai, nes žyniai buvo išžudyti, o naujieji šventikai atsigabeno ir naują ideologiją“.

Istorinės žirklės religijose ir buityje

M.Balčius tikino, jog yra tikras paradoksas, kad dvasinėje srityje nuo neolito iki šių dienų įvyko milžiniškas šuolis, tačiau pajūrio žvejų tradicijų pokyčiai iki XX a. pradžios – nežymūs. Išliko žeberklai žuviai gaudyti, tinklų rišimas mazgais. Tik tinklus protėviai pynė iš liepų karnų, o vėliau – iš linų.

„Tarkim, tokį svarą su išdaužtu grioviu žvejai naudojo iki XIX amžiaus“, - rodydamas akmeninį žvejybos įrankį, kalbėjo istorikas.

Titnago, gintaro, keramikos dirbiniai į M.Balčiaus kolekciją atkeliavo iš tėvų ir senelio sodybos bei aplinkinių žemių. „Mano tėvas, irgi Mikelis, dar prieškariu, ardamas žemę, atrado gintaro lobį. Visą kibirą gintarų. Lobį pardavė žydui už 100 litų. Už tokius pinigus tuomet galėjai karvę nupirkti, - prisiminė pašnekovas. – Ir aš pats buvau tris „neolito lobelius“ suradęs. Juose – trapecijos formos pragręžti, apgludinti, apkapoti gintaro gabalai. Tai – paruošta gintaro žaliava ir pusfabrikačiai. Didžiausias gintaro gabalas svėrė pusę kilogramo“.

M.Balčius tikino, jog pirmuosius radinius jis aptiko 1965 m., kai Šventosios prieigose pradėjo melioruoti laukus. Melioratoriai užkabindavo smulkius daiktus, kurie sudomino ir kretingiškį kraštotyrininką Juozą Mickevičių. Po to atvyko archeologė Rimutė Rimantienė. Ji su pertraukomis čia „užsibuvo“ per 30 metų.

Pašnekovo žodžiais, senojoje neolito gyvenvietėje yra ištyrinėti kultūriniai sluoksniai iki 25cm ir nuo 0,5m iki 1 m. Žemės sluoksnis nuo 1m iki 2,5m tėra menkai ištirtas.

1967 m. audra atvėrė pakrantes ir kitus kultūrinius sluoksnius. M.Balčiaus laukė jau kitos įdomybės: jis su mentele nugremždavo atidengtus plotus, po to žemę persijodavo. Taip radiniai, kurių tikslaus skaičiaus M.Balčius nežino nė pats, tapo savamokslio tyrinėtojo nuosavybe. „Muziejams jų nereikia, vis vien nukištų kur nors į fondus“, - tvirtino pašnekovas.

Subūrė Šventosios kuršius į draugiją

M.Balčius kolekcionuoja ir kitokias senienas – knygas, nuotraukas, buities daiktus. Tėvų name yra įkūręs muziejų, kurį apstatė antikvariniais baldais, supirktais iš senųjų Klaipėdos – Šventosios regiono gyventojų. Kolekcionierius juokavo, kad sovietmečiu senovines knygas jis supirkinėjo ir pardavinėjo ne vienetais, o metrais.

„Kolekcionierių būryje jau nebefigūruoju. Brangius daiktus dabar išveža į užsienį, vietinėje rinkoje jų nėra. Lietuvoje sukasi tik „šiukšlės“, kurių ir pas mane patį – pilna. Ir išvis Pabaltijy archeologiniai radiniai nėra vertinami. Pas mus dabar populiarūs dvaro kultūros ir XIX a. – XX a. pradžios miestiečių buities reikmenys“, - teigė šventojiškis.

Šventojiškiai žino M.Balčių ne vien kaip vaikščiojančią istorijos enciklopediją, bet ir kaip aktyvų entuziastą, į draugiją subūrusį Lietuvos kuršius. Ši draugija veikia jau 12-ti metai.

„Kuršiai yra Šventosios latviai, o mūsų tarmė – kaip Rucavos regiono. Tokių latvių, kaip mes, yra pilna Latvija. Kai susibūrėme į draugiją, mūsų žmonių amžiaus vidurkis buvo per 55-erius metus. Senoji karta išmiršta, o naujoji karta kalba lietuviškai. Todėl ši tarmė baigia išnykti“, - tvirtino pašnekovas.

Už kuršių draugijos įkūrimą, jos veiklą ir tradicijų puoselėjimą 2001 m. Latvijos prezidentė Vaira Vykė Freiberga M.Balčių apdovanojo trijų žvaigždžių ordinu.

„Tokius pat ordinus už etnografinę veiklą 1932 m. gavo dar dvi šventojiškės: Margieta Piparienė ir Marinkė Ukselis“, - sakė M.Balčius.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas