– Važiuodama į darbą kone kasdien užsuku ir į parduotuvę. Maisto perku tik tiek, kiek reikės tam kartui ir gal rytojui. Kadangi gyvenu viena, daug negaminu. Kartais vis tiek lieka, ko nesuvalgiau. Tokiu atveju mielai pasidalinu su savo šuniuku. Taigi, galima sakyti, maisto aš nekaupiu ir neišmetu.
Rita BENDIKIENĖ:
– Visų pirma, saikingai perku – tiek, kad užtektų dviem šeimos nariams. Tačiau pasitaiko, kad kokio nors produkto ir lieka. Kartą dar nesugedusius likučius sudėjau į švarų polietileninį maišiuką ir pakabinau prie konteinerio, nes esu pastebėjusi besirausiančių asmenų. Paskui nemalonu buvo, kai radau tą maistą išdrabstytą. Nebekabinu daugiau.
Saulius RUKŠA:
– Aš kuo puikiausiai suprantu, kiek sunaudojama gamtos išteklių ir žmogaus darbo, kol užauginama ir pagaminama kas nors valgomo. Pas mus sugenda nebent netyčia šaldytuve už kitų produktų „užsislėpęs“, pamirštas ir sugedęs maistas. Išmetame tikrai labai mažai, parduotuvėse dideliais kiekiais specialiai ir neperkame.
Robertas ZORKUS:
– Su maistu mes elgiamės pagarbiai, stengiamės neprisipirkti tiek, kad paskui reikėtų mėtyti. Jei kas nuo stalo liko, atiduodame šuniui. Manau, kad tie žmonės, kurių rūsiuose lentynos nuo atsargų lūžta, o mato, kad suvalgyti iki galiojimo pabaigos nespės, užuot pasendinę ir išmetę galėtų paaukoti vargingiau gyvenantiems kaimynams arba labdaros valgykloms.
