Pajūrio naujienos
Help
2019 Gruodis
Pi 29162330
An 310172431
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Orų prognozė
Dieną0°C debesuotumas 16 %
Naktį-2°C debesuotumas 91 %
Apklausa

"Metų žmogaus 2019" rinkimai

Marius MEŠKAUSKAS
Aušra KUNDROTIENĖ
Dalia BRUŽIENĖ
Indrė JUODEIKIENĖ
Benediktas JURČYS
Arnas KARUŽAS
Kristina RIMIENĖ
Birutė STALMOKIENĖ
Julius KANARSKAS
Nijolė RAUDYTĖ
Juozas PELIONIS
Simas KONČIUS
Apklausa

Ar jums patinka kalėdinių eglių lenktynės?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Smiltys

Kūrybos kraitė

  • Smiltys
  • 2019-11-15

Šventės sumanytoja Palangos senosios gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Jūratė Galinauskienė džiaugėsi, kad vis dar yra mokinių, norinčių kurti.

Palangos senojoje gimnazijoje įvyko 21-oji poezijos šventė „Moksleivių poezijos ruduo Palangoje“, kuri buvo skirta poeto Alfonso Nykos-Niliūno 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Į ją susirinko mokiniai iš 7 Žemaitijos regiono gimnazijų. Tarp geriausių jaunųjų poetų – kretingiškis Pranciškonų gimnazijos jaunasis poetas Linas Daugėla, kuris laimėjo I vietą.

Pastebima siaubo filmų poetika

„Džiaugiamės – nors šventė vyksta jau 21-ą kartą, tačiau vis atsiranda rašančių, kuriančių tiek mūsų gimnazijos, tiek kitų mokinių, ir tradicija nenutrūksta“, – renginio svarbą akcentavo šventės sumanytoja Palangos senosios gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Jūratė Galinauskienė.

Šiuos metus poezijos atžvilgiu renginio iniciatorė įvardijo kaip derlingus. „Besiklausant jaunųjų poetų jaučiasi didelis skirtumas tarp tų, kurie jau supranta, kas yra poezija – jie rašo moderniai, jie pasaulį mato dramatišką, pateikia netikėtų detalių, metaforų, remiasi kultūros kontekstu, jaučia teksto poetinį skambėjimą, ritmą. Yra mokinių, kurie tik bando rašyti, tačiau pasireikšti gali visi“, – kalbėjo J. Galinauskienė.

Mokiniai per šventę pateikė įvairiausias poezijos rašymo formas. „Formos pasirinkimas dažnai būna spontaniškas, tai priklauso ir nuo turinio, vaiko intelekto, – teigė lietuvių kalbos mokytoja, pridūrusi, kad II v. užėmusi Palangos senosios gimnazijos devintokė Mūza Olimpija Svetickaitė jau bando rašyti barkaroles. – Tai yra tam tikro tipo jūreivių dainos. Merginos tekstai labai modernūs. Rašyti barkaroles galbūt ją įkvepia šalia esanti jūra, barkos, buvę laiveliai.“

Vis dėlto šventės sumanytoja tikino, kad jūra nėra pagrindinis motyvas, kurio Palangos senosios gimnazijos mokinių tekstuose būtų daug: „Negalima sakyti, kad tekstuose kažkas dominuoja. Yra įvairių kultūros kontekstų, pavyzdžiui, man patiko kitos II v. nugalėtojos Miglės Sokolovaitės eilėraštis, skirtas Alisai, kuris susijęs su knyga „Alisa veidrodžių karalystėje“. Jame – ir veidrodis, ir karalystė, skrybėlė. Daug detalių iš knygos, tačiau jos tampa to poeto dvasinio atsivėrimo savastimi.“

Per poezijos vakarą teko išgirsti ir atvirų paauglystės išgyvenimų. „Kaip Jonas Aistis yra pasakęs, nuoširdumas dar nėra poezija, poezijai reikia meistrystės ir išmanymo. Tas nuoširdumas kartais atrodo truputį sentimentalus“, – tikino J. Galinauskienė.

Anot jos, poezijai didelės įtakos turi kitos modernaus pasaulio meno apraiškos – siaubo filmai, Salvadoro Dali paveikslai. „Vienas mūsų gimnazijos dešimtokės Melitos Sinušaitės, taip pat laimėjusios II v., eilėraštis buvo apie gimstantį kūdikį – jame ji panaudojo drastiškas metaforas, susijusias su siaubo filmų poetika. Tai – tam tikras lygmuo, kuomet išgyvenimai pridengiami tarsi kauke, kuri yra tam tikras kultūros įvaizdis“, – apibūdino J. Galinauskienė.


Žodžiai patys ateina

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-11-15

„Mano eilės – širdies kalbėjimas. Kai širdis verkia, verkia ir eilės, kai man gera, nebijau apie tai pasakyti. Bet kartais jos turi adresatą...“ – atviravo iš Lazdininkų kilusi, kurį laiką Kretingoje, o dabar Klaipėdos suaugusiųjų gimnazijoje bei Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centre lietuvių kalbos mokytoja dirbanti 52-jų Vaiva Šimkutė-Žekonienė.

– Vadinasi, temas nesunku nuspėti – meilė, ilgesys...

– Dar pridėkite – išsiskyrimas, draugystė, gamta... Būdama gamtoje, mėgstu ir fotografuoti.

– Kada parašėte pirmuosius eilėraščius? Kiek jų sukūrėte lig šiol? Kas yra tie pirmieji vertintojai?

– Besimokydama Darbėnų Jono Šimkaus vidurinėje mokykloje labai mėgau skaityti knygas. Kartais jau tuomet parašydavau vieną kitą posmą, kaip ir vėliau, studijuojant Vilniaus pedagoginiame universitete, kurį esu baigusi. Neskaičiuoju eilėraščių ir neplanuoju, kiek jų parašysiu ateityje. Žodžiai patys ateina į mano širdį – ir užrašau. Eilėraščius skelbiu socialiniame tinkle feisbuke, o geriausi kritikai – mano draugai. Ypač džiaugiuosi, kai savo nuomonę išsako, pagiria tie, kurie patys išleidę ne po vieną poezijos knygelę.

– Ar turite savo mėgstamų poetų?

– Artima Salomėja Nėris, Vytautas Mačernis, iš vietinių žaviuosi kraštietės Vidos Žiogaitės-Kanapkienės gebėjimu eilėse atverti moters pasaulį, taip pat pasidžiaugiu pranciškono brolio Bernardo dvasingumu.

– Kas jums yra laimė?

– Tai – dvasinė būsena. Laimė yra, kai gali būti savimi, nebijoti pasakyti, ką galvoji. Aš laimingas žmogus jau vien todėl, kad turiu gerą sūnų, kad gyva mama ir jie sveiki, kad dirbu mėgstamą darbą. Gyvenimas man šypsosi: mokinių akimis, kolegų ištartu geru žodžiu. Ir aš kiekvieną dieną jam už tai dėkoju.

– Levas Tolstojus yra pasakęs: atimk iš žmogaus svajonę, ir jis – niekas. Kokią svajonę turite jūs?

– Svajoju pabuvoti Paryžiuje.


Vilnietis skulptorius Nerijus Erminas paroda „Svetainė“ siekė sukurti jaukią namų aplinką.

Malonus Egidijaus Radžiaus teatro senbuvės Danutės Dunauskaitės (kairėje) susitikimas su režisieriaus dukterimi Jorūne.

Užvakar vilniečio skulptoriaus Nerijaus Ermino parodos „Svetainė“ atidarymu Kretingos rajono kultūros centro fojė prasidėjo tradicinė jubiliejinė – surengta 20-ąjį kartą – meno akcija „Kita erdvė[3] Vakarų krantas“.

Ši paroda buvo sumanyta, siekiant pagerbti Kretingos teatro legendą ilgametį režisierių Egidijų Radžių – kitąmet sueis 20 metų nuo režisieriaus mirties ir būtų sukakę 90 jo gyvenimo metų. Į Kretingą parodą atvežusį skulptorių N. Erminą su režisieriumi E. Radžiumi sieja artima giminystė – jis yra režisieriaus žentas. Parodos atidaryme dalyvavo ir skulptoriaus žmona E. Radžiaus duktė Jorūnė.

Kultūros rūmų fojė tarytum sklandė paties režisieriaus dvasia: besirenkančius į parodą, tarp jų – ir teatro žmones, kurie dirbo kartu su E. Radžiumi, pasitiko didžiulis režisieriaus portretas. N. Ermino sukurtos meninės instaliacijos priminė jaukią namų svetainės aplinką. Tuometinės svetainės baldus bei namų apyvokos daiktus primenančios skulptūros bei detalės – komoda, pakaba, liemenė, grybukai, klumpės – tarytum sugrąžino į realistinę to meto aplinką, suteikdami šilumos ir jaukumo įspūdį. Kita vertus, tikrovė šių daiktų fone tarsi praranda realybę, – neįprasti eksponatai parodos erdvei suteikia ir kažkokios mistikos.

Prisiminimais apie savo mokytoją, kurio darbų palikimą tęsia pastaruosius 20 metų, pasidalijo ir dabartinis Kretingos kultūros centro, Egidijaus Radžiaus vardu pavadinto teatro, vyriausiasis režisierius Nerijus Gedminas.


Pieštuko šokis, sklindant kavos aromatui

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-11-15
Veikdami kartu, Jurgita ir Andrius Seselskai įgyvendina daugybę visuomeninių novatoriškų projektų.

„Balta ir juoda kava“ – taip savo grafikos darbų parodą, surengtą Kretingos rajono viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje, pavadino Kelmėje įsikūręs kraštietis dailininkas Andrius Seselskas. Ją atidarant abu su žmona Jurgita svečius pirmučiausiai ir kvietė puodeliui šio abiejų mėgstamo gėrimo: „Norime, kad visi pasijaustumėte jaukiai, artimai, lyg namie.“

Atvežė šeimos kolekciją

„Puodelis išlaiko ar apgaubia tai, ką geriame. Gyvenimas yra tarsi kava, o darbas, socialiniai ryšiai tėra tik puodelis. Deja, dažniausiai esame tiek susitelkę į puodelį, jog nebesugebame mėgautis kavos skoniu“, – vakarą palyginimu iš mėgstamos iš Bruno Ferero kūrybos pradėjo pedagogė J. Seselskienė. Andrius labiau pasakojo apie savo kūrybą, o Jurgita jį vis papildydavo įžvalgomis iš jų šeimos gyvenimo, neįsivaizduojamo be abiejų mėgstamos – jos baltos, jo juodos – kavos.

Į parodą atvežti darbai kaustė dėmesį – ekspresyvūs ir išraiškingi, kupini siužetą perteikiančių mitologinių detalių bei simbolių. Išskirtiniai, nes neparduodami, tapę Seselskų šeimos kolekcija. Atlikti vien pieštuku: sykį, Andrius suskaičiavo, vienai parodai nupiešęs 50 paveikslų ir tam sunaudojęs 240 pieštukų.

„Paveikslas „Tarp dangaus ir žemės“ – tai mudu, mudviejų gyvenimas, pas mus nėra žodžio „aš“, dažniau – „mes“, nes esame viena“, – tarpusavio ryšių tvirtumą akcentavo sutuoktiniai. Paveikslas „Dievo dovana“ esąs jų šeimos mėgstamiausias, nes labai primena jų dukters Urtės portretą. O Urtė, pasak menininko, išvertus iš graikų kalbos, ir reiškia Dievo dovaną.


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2019-10-11

Žemaitiškas žodis šiapus ir kitapus Atlanto

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-10-11
Mūsų krašto literatė Aldona Anužienė, jaučianti žemaitiškos tarmės grožį, ja pamėgo rašyti eiles.

Tarp Imbarės kaimo ir Bostono JAV, Masačiusetso valstijoje, gyvenanti 77-erių Aldona Anužienė yra tikra žemaitiško žodžio puoselėtoja – ji domisi tarmės gramatika ir žemaitiškai kuria eiles. Pieš kelias dienas vėl „pakėlusi sparnus“ į užjūrį, moteris džiaugėsi turininga praėjusia vasara – ji dalyvavo poezijos šventėse, skaitymuose bei kituose renginiuose, kuriuose skaitė naujausias savo eiles.

A. Anužienė itin džiaugėsi, kad jos eilėraštis „Pėlalė“ pateko į Skuodo rajono literatų klubo „Nojus“ išleistą antologiją „Žemaitiu žuodis, skėrts Žemaitėjės 800-metiniems ėr Skouda mūšė 760-uosiuoms metiniems“.

Literatė sakė, jog įprastai kūrybinis proveržis užplūsta rudenį, kai su minčių bagažu išvyksta iš Lietuvos, vaikštinėjant Atlanto pakrantėmis, kur netoliese prieš kelis dešimtmečius įsikūrusi jos duktė Vida, gyvena anūkė Nika. „Lietuvoje pas kitą dukterį Ainą būnu 5 mėnesius, ir vėl kraujas šaukia pas Vidą. Su ja daug keliaujame: esame aplankę Europą, Maroką, Jamaiką, Las Vegasą. Bet sugrįžtu į Lietuvą – savo šiltą, švelnų, jaukų užutekį, čia viskas kitaip – ir jūra minkštesnė, ir žemė lengvesnė“, – atviravo A. Anužienė.

Ir šiapus, ir anapus Atlanto su namiškiais jie šnekasi tik žemaitiškai, ir taip malšina tėviškės ilgesį. „Ten turiu daugiau laisvo laiko sau, daug skaitau – duktė parūpina lietuvių rašytojų knygų. Nuolat vartau Bernardo Brazdžionio, Sigito Gedos, Justino Marcinkevičiaus, Vytauto Rudoko eilėraščių rinkinius ir iš jų mokausi poezijos meno, internete skaitau „Literatūrą ir meną“. Iš Lietuvos išsivežu minčių kraitį, o grįžtu jas pavertusi eilėmis, ir tai įgyvendinti visko nespėju“, – kalbėjo imbariškė. Ji sakė, jog savų eilėraščių jau yra pakankamai sukaupusi knygai, kurią ketina išleisti kitąmet.

Dabar šlifuoja žemaitiškai parašytas savo eiles .Eilėraščius A. Anužienė pirmiau sueiliuoja literatūrine kalba, o po to žodžius dėliojanti taip, kad jie kuo sklandžiau skambėtų žemaitiškai.

„Man nepatinka rašyti bet kaip, vien iš klausos rimuoti žodžius, sudedant kirtis. Todėl gilinuosi į šiaurės vakarų žemaičių tarmės gramatiką: anksčiau eiliuodami nedrįsdavome išryškinti dvigarsių on, ou, o dabar kaip tik pabrėžiame jų skambesį – tai ir yra tikrasis tarmės grožis“, – tvirtino kūrėja.


Gimtąją Palangą apdainavo grafika ir nuotraukomis

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-10-11
Reinoldą Liaudanską medžiai domina ir kūryboje – jam įdomu grafiškai juos pavaizduoti.

Miestų ir gyvenviečių želdintoju dirbantis 65-erių palangiškis Reinoldas Liaudanskas nuolat gyvena supamas gamtos, kuri ilgainiui prabudino ir jo meninius polinkius – šiandieną jis fotografuoja, piešia, kuria koliažus. Neseniai Palangos „Anapilyje“ buvo surengta jubiliejinė R. Liaudansko fotografijos, piešinių bei balandžių skulptūrėlių, kurias kolekcionuoja, paroda „Pomėgiai“. Parodoje itin išsiskyrė naujausių R. Liaudansko grafikos darbų ciklas „Medžiai“, – jame palangiškis juodu flomasteriu į popierių perkėlė senuosius Palangos Birutės parko medžius. „Neatsidžiaugiu senosiomis parko pušimis – jos tokios gražios, išlakios, menančios grafų Tiškevičių laikus, kai teikė malonumą ir pavėsį rūmų šeimininkams bei svečiams. Gerai apžiūriu man patinkantį medį, akimis užfiksuoju jį, pridedu kažkiek fantazijos ir piešiu. Man labai patinka pušys, tai – vienas gražiausių pajūrio medžių, kiekvienos laja – skirtinga. Prieš tapydamas būtinai sužinau medžio amžių, man tai yra labai svarbu“, – tvirtino parodoje nuo vieno darbo prie kito vedžiodamas autorius. Seniausios jo užfiksuotos pušies amžius siekia 140–150 metų. Ir kituose R. Liaudansko grafikos darbuose dominuoja gamta ir žmogus. 2005-aisiais sukurtame cikle „Vasara“ autorius bando perteikti žmogaus portretus skirtingų gamtos laikų fone. Jo darbų technika yra mišri – keliasluoksnė, klijuota ir deginta. Išbandė ir akvarelę ant glamžyto popieriaus, kurio kraštus taip pat „pasendino“ apdegindamas. Kitą grafikos darbų ciklą „Mėnulio sapnas“ autorius sukūrė panaudodamas blizgius akcentus, kurie, jo manymu, pagyvina paveikslus. „Tai – ne mano išgalvota technika, o jau kitų kūrėjų išbandyta. Didelis patarėjas ir mokytojas man buvo palangiškis menininkas ir poetas Vytautas Kusas“, – atviravo dailininkas mėgėjas. „Vasaros sodai“ – ne mažiau įspūdingi paveikslai taip pat romantišku pavadinimu.


Į jubiliejinį teatro festivalį, kuriame bus pagerbtas ir jo pirmtako Egidijaus Radžiaus atminimas, režisierius Nerijus Gedminas pakvietė tik profesionalius kolektyvus.

Prieš 20 metų Kretingoje užgimusi teatrų festivalio „Kita erdvė. Vakarų krantas 30“ tradicija pasiekė aukštumas – šį lapkritį ji startuos vien su profesionaliais kolektyvais. Kretingos rajono kultūros centro scenoje bus parodyti spektakliai: Lietuvos nacionalinio dramos teatro – Jo Striomgreno (Stromgren) „Durys“, Oskaro Koršunovo teatro – „Terapijos“ ir Vilniaus miesto Urbanistinio šokio teatro „Low Air“ – „Kelionė namo“.

Brandina publikos skonį

„Visąlaik norėjosi į Kretingą atvežti spektaklius tokių teatrų, kurie šiaip jau patys čia nevažiuotų. Mano siekis – kad kretingiškiai pamatytų kokybišką teatrą. Juolab kad publikos skonis bręsta, žiūrovams nebeužtenka vien pigių komercinių pasirodymų su televizijos „žvaigždutėmis“. Tam, kad dalyvautų profesionalūs kolektyvai, reikėjo įdėti nemažai pastangų, – laiką ir galimybes su jais pradėjau derinti dar pernai, tebevykstant „Kitai erdvei“, ir nežinodamas, ar tam gausiu lėšų“, – atviravo festivalio organizatorius Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatro vyriausiasis režisierius Nerijus Gedminas.

Pirmasis festivalis įvyko 2000-aisiais, tačiau, režisieriaus žodžiais, dar nebuvo galutinai išsikristalizavusi jo idėja. Jau tuomet kartu su šviesaus atminimo vyriausiuoju Kretingos rajono kultūros centro mėgėjų teatro režisieriumi Egidijumi Radžiumi sumanę, kad festivalio spektakliai būtų rodomi kitokioje erdvėje, todėl ir pavadinę jį „Kita erdvė“, o „Vakarų krantas“ – tai vieta, kuri būtų įdomi ir žiūrovams, ir atvykstantiems aktoriams. Pavadinime 3 laipsniai reiškė tris teatrų pakopas – tuomet festivalis turėjo vienyti mėgėjų, profesionalų ir jaunimo teatrus.

Tačiau pastaraisiais metais šiame projekte, teigė režisierius, beveik nebeliko mėgėjiško teatro, nes Kretingoje gyvuoja turtinga mėgėjų teatrų tradicija „Vėinė jouka“.


Mindaugo Rojaus balsas prilyginamas garsiojo Placido Domingo diapazonui.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatytos Volfgango Amadėjaus Mocarto operos „Don Žuanas“, rodomos šįvakar Žvejų rūmuose, pagrindinės Don Žuano partijos atlikėjas – kraštietis Mindaugas Rojus.

Žavingąja Dona Ana scenoje šįvakar taps Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro primadona Rita Petrauskaitė, Dona Elvyra – žinoma solistė Gabrielė Kuzmickaitė, o Komandoru – Vilius Trakys.

Diriguoti „Don Žuano“ spektaklių Klaipėdon sugrįžta pastatymo muzikos vadovas, žymus austrų dirigentas Josefas Valnigas (Wallnig) „Mozarteum“ universiteto profesorius, 2006 m. Zalcburge įkūręs Mocarto operų institutą.

Pasak muzikologės Daivos Kšanienės, šios operos sėkmė – ne atsitiktinumas: ją lėmė puikios atlikėjų komandos susiklausymas ir įveikta gan aukštai pakelta meninio profesionalumo kartelė. Svarbiausias operos pasisekimo garantas – įspūdingas dirigento J. Valnigo darbas.

„Don Žuano“ pastatymą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre režisavo Jonas Vaitkus, scenografiją jam sukūrė Gintaras Makarevičius, o ryškiais stilizuotais kostiumais pasirūpino dailininkė Sandra Straukaitė.

„Smilčių“ informacija


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas