|
|
|
„Atžalynas“ švenčia 45-ąjį gimtadienį
Sausio 30-ąją prieš 45-erius metus Kretingoje gimė naujas teatras, ilgam tapęs ryškiu kultūros reiškiniu ne tik mūsų mieste, bet ir Lietuvoje. Tai – Kretingos rajono kultūros centro Vaikų ir jaunimo teatras „Atžalynas“, kurio krikštatėvis ir ilgametis šio teatro režisierius Algimantas Verbutas, vėliau vadovavimą perėmė jo mokinė atžalynietė Auksė Antulienė. Perduoda kartų estafetę Šis teatras užsiaugina savo vadovus: šiandieną greta „Atžalyno“ vyriausiosios režisierės A. Antulienės jau stovi jos dešinioji ranka – režisierė Karolina Moncevičienė, ji – taip pat buvusioji A. Antulienės mokinė, po režisūros studijų sugrįžusi dirbti į Kretingą. „Teatro sumanytojas A. Verbutas sugebėjo ne vien suburti gabius vaikus, bet ir įrodyti, kad kolektyvas yra vertas tikro teatro vardo. Savo oficialų statusą „Atžalynas“ gavo lygiai prieš 45-erius metus sausio 30 dieną: tądien atvyko komisija, kuri patvirtino, kad teatro lygis – geras ir suteikė jam Vaikų ir jaunimo teatro statusą. Tuomet, 1979-aisiais, Lietuvoje tai buvo trečiasis toks teatras po Vilniaus ir Kauno“, – kalbėjo 54-erių A. Antulienė, pati jame „gyvenanti“ kone visą šį laiką – nuo penktos klasės atėjusi vaidinti į šį teatrą, po režisūros studijų pradžiamokslį įgijusi pas A. Verbutą, jau ir pati išugdžiusi ne vieną atžalyniečių kartą. Per šį laiką pastatyta dešimtys spektaklių, organizuojamas už šalies ribų išgarsėjęs festivalis „Atžalyno scena“, dalyvauta įvairiuose tarptautiniuose renginiuose. O A. Antulienė šiandieną yra ne vien šio kolektyvo vadovė, bet ir Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos viceprezidentė ir NEATA – Šiaurės Europos šalių mėgėjų teatrų asociacijos – atstovė Lietuvai.
Vaikai veržiasi į tėvų teatrą Kretingiškės režisierės kolektyvo sukakčiai paminėti vasario 3 d. rengia smagią gimtadienio šventę visų kartų atžalyniečiams, kūrusiems šio teatro istoriją, ir kviečia visus apsikabinti, šiltai pabendrauti teatro arbatinėje. Taip pat parengta programa: 16 val. bus rodomas spektaklis „Kaip atsirado drugeliai“, 18 val. – spektaklis „Audringa naktis“, 19 val. – teatralizuota lobio paieška didžiojoje salėje. Anot pašnekovių, atžalyniečiai ir po studijų nepamiršta savojo teatro, o kai kurių jų jau ir vaikai ateina vaidinti į tėvų teatrą. „Atžalynas“ šioms šeimoms – tarsi antrieji namai. Kaip ir jų pačių šeimoms: Auksės sūnus 30-metis Džiugas ir 28-erių Eimantas užaugo čia, kaip dabar jame auga ir Karolinos atžalos 6-erių Jokūbas ir 4-metė Agota. „Pasiimu vaikus iš darželio, ir jie natūraliai įsilieja į kolektyvą, vaidina, vaikai juos priima kaip savo narius, – atviravo K. Moncevičienė. – Mūsų sutuoktiniai Artūras Antulis ir Simas Moncevičius – irgi neatsiejama „Atžalyno“ dalis: kai mes nemiegame, nemiega ir jie. Širdis džiaugiasi, kai esame kartu, ir tuo darnos pavyzdžiu man visąlaik buvo Auksės šeima.“ Teatras dovanoja bendrystę Ką gi tokio duoda vaikams teatras, gebantis atitraukti juos nuo socialinių medijų, interneto žaidimų, į kuriuos daugelis įkrinta po pamokų?
A. Antulienė nė nedvejodama atsakė: „Bendrystę. Būna, kad pamokos baigiasi 12.30 val. o repeticija prasideda tik 15.30 val. Vaikai ateina, susitinka draugų, visąlaik čiauška – ojoj, kiek jie turi kalbų, sunkoka juos grąžinti į realybę, kai pradedame repeticiją. Išjungiame telefonus: tėvai žino, kad tuo laiku teatre jų vaikai yra saugūs. Vaikai teatre išdrąsėja, nebijo būti savimi, išsakyti savo nuomonę. Jie siūlo savas idėjas, pas mus viskas yra galima, tik reikia pateisinti, kodėl taip daroma. Jų mintys priimamos labai natūraliai, nesistebint ir nepašiepiant.“ Pasak A. Antulienės, ir sugrįžę iš studijų buvę atžalyniečiai pasakoja, kaip teatras palengvino jų gyvenimą, nes vaidindamas įlendi į tokią situaciją, į kokią šiaip jau nepapultum, išgyvendamas kito žmogaus jausmus, šiandieną gali suprasti, kodėl žmonės pasielgia taip ir ne kitaip.
|
|
