Dalia Ibelhauptaitė: „Žiūrovui - tik aukščiausios kokybės reginį“

Rytoj Klaipėdoje, laivų remonto angare įrengtame Švyturio menų doke startuoja unikalus, precedento neturintis muzikos projektas – elektroninė operos fantazija „XYZ“. Tai – bendras dviejų sambūrių - bohemiečių bei „Silence“ – eksperimentas, o jo krikštamotė – įžymi režisierė Dalia Ibelhauptaitė.

Režisierė ir prodiuserė Dalia Ibelhauptaitė sakė žinanti Kretingą, garsųjį Žiemos sodą ir Pranciškonų vienuolyną, tačiau jos keliai mūsų miestą vis aplenkdavo.

Pasaulinio garso Anglijos bei JAV scenose dirbusi režisierė pirmąsyk ryžosi galingo masto projektą perkelti iš Vilniaus į Klaipėdos erdves. Elektro–operos premjeros išvakarėse „Pajūrio naujienos“ susitiko su Palangoje apsistojusia D.Ibelhauptaite: pašnekesys pakrypo apie režisierės gyvenimą ir darbą, meno bei žiūrovo santykį.

Pirmasis režisierės darbas Klaipėdoje

Nors būti Palangoje, režisierė sakė, dabar įpareigota dėl būsimo „XYZ“ projekto, tačiau kone kiekviena vasaros pabaiga ir rudens pradžia prie jūros jai – nuo mažumės užkoduota būtinybė. „Tėvukai mane pirmąsyk į Palangą atsivežė, kai buvau vos vienerių. Ir po to kas rugpjūtį su jais važiuodavau prie jūros. Kai paūgėjau, traukdavome su draugais. Apsistoju atokiau nuo J.Basanavičiaus gatvės šurmulio, man nereikia žmonių, tik – gaivaus oro ir jūros ošimo. Čia – mano ramybės uostas“, - kalbėjo 43-jų D.Ibelhauptaitė.

Ji teigė, kad jai su bohemiečiais labai norėjosi startuoti Klaipėdoje, nes ligi tol visi 5 jos operos spektakliai – „Užburtoji fleita“, „Bohema“, „Verteris“, „Pajacai“ ir „Svynis Todas“ – buvo pastatyti Vilniuje. „Klaipėdoje – kitokia erdvė, jūros skleidžiama energetika, daug menininkų. Tačiau anksčiau čia nebuvo erdvės galingam projektui, todėl Švyturio menų dokas mums – didelis atradimas“, - tvirtino ji.

Projektas „XYZ“, anot režisierės, kitoniškas tuo, kad jame susijungs opera, elektronika, teatras, video menas ir performansas. „Nebus įprastų orkestro, choro. Operų arijos, kurias atliks tikri solistai, bus perkurtos elektroniniam balsui - viename projekte skambės 17 aranžuotų kūrinių. Žiūrovai pamatys ir Juozo Statkevičiaus sukurtus kostiumus, dekoracijas iš ankstesnių mano operų bei trijų dimensijų projekcijas“, - naująjį muzikinį eksperimentą apibūdino režisierė.

Į Lietuvą – dėl jaunų talentų

Opera, mano D.Ibelhauptaitė, yra elitinis ir brangus menas visame pasaulyje, tačiau jis nėra išskirtinis ir nesuprantamas žmonėms.

„Mano spektakliuose dirba po 200 žmonių, todėl jie tampa brangūs ne intelektualine, bet finansine prasme. Tai nebėra tos, naftalininės ir butaforinės operos, o spektakliai - perkelti tarp žmonių, į kitokią erdvę. Man labai svarbu, kad žiūrovas ateitų į juos ir sugrįžtų. Todėl stengiuosi žmonėms duoti aukščiausią kokybę, kad iš spektaklio žiūrovai išeitų laimingi – tarsi iš gero baliaus, persivalgę pagal lietuviškas tradicijas. Lietuvoje gyvenimas ir taip yra labai sunkus, ne vienas žmogus yra „biednas“, bet tikrasis sielos aristokratas, - samprotavo D.Ibelhauptaitė. - Negalima jo apgauti, nes pas mus - menkas renginių pasirinkimas, o atotrūkis tarp finansinių galimybių – didžiulis. Skirtingai nuo Londono, kur žmogus į teatrą eina praleisti laiką, nes ten vienu metu vyksta apie 150 spektaklių, gausybė parodų“.

Paklausta, iš kur joje - toks didelis patriotizmo potencialas, režisierė patikino iš tiesų esanti kosmopolitė ir į Lietuvą iš Londono sugrįžtanti dirbti dėl jaunų talentingų žmonių. Suburdama juos aplink save ir perduodama patirtį, kelia ir šalies kultūros kartelę.

„Šiuo metu 8 bohemiečių išugdyti solistai dirba ir gyvena Europos šalyse, tačiau sugrįžta ir į Lietuvos sceną: Edgaras Montvidas, Liora Grodnikaitė, Lauryna Bendžiūnaitė, Ieva Prudnikovaitė, Asmik Grigorian, Dainius Stumbras, Laimonas Pautienius, - jaunus talentus vardijo pašnekovė. - Jurgita Adomonytė dainuoja Londono scenoje, o Lietuvos žiūrovai jos išvis nežino“.

Maksimalizmas – iš prigimties

Vilniuje gimusi ir augusi Dalia sakė esanti vienturtis savo tėvų – Irenos ir Mykolo Ibelhauptų - vaikas. „Maksimalizmas – nuo mažens įdiegta savybė. Tėvai man visada sakė, kad esu pati geriausia. Jiedu abu buvę Sibire, todėl norėjo, kad viską gyvenime pasiekčiau pati ir būčiau nepriklausoma nuo kitų. Todėl iš savęs ir kitų reikalauju maksimumo. Su manimi labai sunku dirbti: tie, kurie scenoje, sumoka pačią didžiausią kainą. Žmonės skirtingi, negalima jų smerkti: vieni nori būti garsūs, o kiti renkasi privatų gyvenimą“, - atviravo režisierė.

Ji tikino, jog pati niekada nesiekė būti žvaigžde, o tik - sąžiningai dirbti savo darbą. Apie dabartines scenos žvaigždes ji turi savo tvirtą nuomonę: „Žvaigždžių etiketės kabinamos per greit: nueina, pakilnoja kojas ir jau - žvaigždė, nors nieko gyvenime nėra padarę“.

Kurti, atviravo menininkė, yra jos gyvenimo būdas ir tai ji daranti ne dėl pinigų ar garbės, o todėl, kad jai tai patinka. „Aš turiu labai daug idėjų, svajonių ir, mano nelaimei, jos išsipildo. Vėl tenka jų prisigalvoti“, - juokėsi pašnekovė ir prasitarė, jog jos galvoje sukasi gausybė minčių.

Pavasariop ji ketina pastatyti P.Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“, o vėliau - tokius operos kūrinius, kurie Lietuvos scenose dar išvis neregėti.

„Silence“ – tai vardas, suvienijęs bene talentingiausius Lietuvos jaunosios kartos elektroninės muzikos kūrėjus bei atlikėjus, tai: Jazzu, Adomas, Monika Liu, Leon Somov, Mario Basanov, Few Nolder, Vidis.

Bohemiečiai – tai veržlus ir laisvas kūrybinis reiškinys, jungiantis šimtus žmonių. Ne tik tuos, kurie vaidina scenoje, groja orkestre ar dainuoja chore, bet ir visus, kurie darbais ir idėjomis dirba tam, kad spektakliai gyvuotų.

Kolektyvas per 4 metus pritraukė daugiau negu 100 tūkst. žiūrovų.

• Rašyti komentarą (1)