|
|
|
Būti rašytoju nėra išskirtinė garbė
Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) Klaipėdos skyriaus pirmininkas prozininkas Rimantas Černiauskas – gana dažnas svečias Kretingos viešosios bibliotekos bei Pranciškonų vienuolyno rengiamuose susitikimuose su mūsų rajono literatūros bei meno mylėtojais.
Šiandien 60-ąjį gimtadienį švenčiantis, neseniai uostamiesčio Kultūros magistro titulą pelnęs R.Černiauskas nesureikšmina nei šio savo jubiliejaus, nei ligi šiol nueito kūrybinio kelio. Jubiliejaus išvakarėse jis pabendravo su „Pajūrio naujienomis“ ir pasidalino pamąstymais apie rašytojo vietą šiuolaikinėje vartotojiškumo perpildytoje visuomenėje. - Ar šiandien yra garbė būti rašytoju? – Ne, rašytojas yra toks pat žmogus, kaip buhalteris ar kitą darbą dirbantis žmogus. Taip ir turi būti - pasaulyje niekas rašytojų neišskiria iš kitų. Tik sovietmečiu pas mus rašytojai buvo iškelti, nes Stalinas juos buvo pavadinęs žmonių sielų inžinieriais ir jie buvo svarbūs formuojant ideologiją. Kita vertus, tuo metu rašytojas Ezopo kalba mokėjo geriausiai pasaulyje pasakyti apie mūsų problemas. Manau, jeigu ne išlaisvėjusi spauda, ir Sąjūdis būtų užbuksavęs. - Jūs jau 23 metus vadovaujate LRS Klaipėdos skyriui, kuriam priklauso ir du kretingiškiai rašytojai – Bronė Liniauskienė bei Algis Kuklys. Ar skalsesnę duoną valgote iš rašymo, ar iš vadovaujančio darbo? - Šiuolaikinis rašytojas nėra profesija. Jeigu rašytojas nori pragyventi tik iš rašymo, jis yra pasmerktas skursti. Todėl nedaug tėra rašančių jaunų žmonių. Dabartinis knygų leidimo vajus tėra tik spaustuvininkų biznis. Aš ilgą laiką duoną valgiau iš matematikos. Pagal profesiją ir esu matematikas: 25 metus dėsčiau Aklųjų ir silpnaregių mokykloje. Klaipėdos universitete 5 metus skaičiau paskaitas apie kūrybinį procesą. Atlygis už vadovavimą skyriui tėra simbolinis. Klaipėdos skyriuje yra 25 nariai, beje, 87-erių B.Liniauskienė yra ir vyriausia narė. - Priminkite skaitytojams, kaip skaičių pilnoje Jūsų galvoje kažkada atsirado vietos ir vaizdingam žodžiui. - Matematika kažkaip labai dera su literatūra. Mano dėstytojas Vilniaus universiteto rektorius profesorius Jonas Kubilius irgi galėjo pasirinkti matematiką arba literatūrą, nes gabus buvo abiem dalykams. O mane paskatino rašyti paprastas atvejis: vienas iš studijų draugų paskaitė savo kūrinį, o aš pagalvojau – galėčiau parašyti ir geriau. Pradėjau rašyti, kad labiau patikčiau panelėms (juokėsi). - Esate matematikas, užtat ir stilingų trumpų apsakymų meistras, sumaniai įvaldęs žodžio meną. Už tai Jus pamėgo suaugusieji ir vaikai. Kuo ketinate juos nustebinti artimiausiu metu? - Aš nesimėtau: kaip visada, rašau ir mažiems, ir dideliems. Tik su pasakomis lioviausi kvailioti. Vienu metu rašau 3-4 knygas. Tačiau vis dar tebeieškau kažkokio ypatingo ir pačiam sau netikėto požiūrio. Jau kokius du dešimtmečius vargstu su Kristijonu Donelaičiu: maždaug kas mėnesį parašau po novelę. 2014 m. bus minimas 300-asis K.Donelaičio jubiliejus, tada, manau, ir užbaigsiu jam skirtą novelių romaną. Galvoju išleisti parodijų knygą, pavadinau ją „Girtas laivas“. Ji jau beveik parašyta: joje bus papasakoti rašytojų kruizai po Baltijos ir Juodąją jūras bei nuotykiai, kuriuose ir pats dalyvavau. Eilės laukia ir parodijų knyga „Šikšnelis ir Dubrė“ apie kolegą rašytoją Šikšnelį ir jo antrininką, kurio pseudonimu pasivadina jis pats. - Visgi kaip tampama rašytoju? > - Aš atskiriu rašytoją nuo Rašytojų sąjungos nario. Žmogus gali būti labai geras rašytojas ir nebūdamas jos nariu, tik jam sunkiau išgarsėti. Oficialiai norint tapti LRS nariu, reikia vykti į būstinę Vilniuje, parašyti prašymą ir turėti 3 rašytojų rekomendacijas. Tačiau reikia, kad žmogus būtų išleidęs 1-2 knygas. O išleisti knygą be savų investicijų įmanoma tik tada, kai pačios leidyklos paprašo Kultūros ministerijos paramos. - Ar šeimoje yra Jūsų pasekėjų? - Žmona Helena pagal profesiją – ekonomistė, ji labai domisi daile ir kitais menais. Su kūryba susijusios visos keturios mano dukterys: vyriausioji Rimantė, vidurinėlės Skirmantė ir Vidmantė bei jaunėlė Neringa. Skirmantė ir Neringa yra įtrauktos į Lietuvos Gineso rekordų knygą kaip jauniausios kūrėjos: Neringa eilėraščių knygelę išleido vos 8–erių, o 13–metės Skirmantės pasakų knyga buvo išleista 41 tūkst. egzempliorių tiražu. - Kokia veikla be rašymo dar užsiima klaipėdiečiai rašytojai, LRS nariai? - Jau daugel metų uostamiestyje rengiame „Poezijos pavasarį“ ir „Novelės rudenį“, leidžiame literatūrinį–kultūrinį almanachą „Baltija“. Bendradarbiaujame su Kaliningrado bei Liepojos rašytojais, finansuojant ES per dvejus metus išleidome 8 dvikalbio – lietuvių ir rusų - žurnalo „Paralelės“ numerius. Išvien su liepojiškiais taip pat norime išleisti dvikalbį leidinį. - Mėgstate lankytis Kretingoje, daug važinėjate po Lietuvą. Ar tai – Jūsų poėgis, ar rašytojo įvaizdžio dalis? - Jeigu žmonės nepažįsta rašytojo, neperka nė jo knygų. Šiandieninis skaitytojas nori gyvai pažinti autorių, kitaip sakant – pačiupinėti jį. Tai gerai žinau iš savo patirties. Šiemet mano duktė Vidmantė Černiauskaitė išleido pirmąją poezijos knygą „Išvykimo laikas“, ir kol jos nepristatė mergaičių klubas „Trepsė“, tol jos niekas ir nepirko. O po pristatymo net pritrūko tiražo. Faktai Rimantas Černiauskas 23 metus vadovauja LRS Klaipėdos skyriui. 1980 m. jis išleido pirmąją apsakymų knygą „Šiapus debesų“, o po antrosios – „Gustavo istorijos“ - tapo žinomu Lietuvoje. R.Černiausko kūrybos kraitis – apie 20 knygų: 5 apysakų bei apsakymų knygos, romanas ir pjesių rinkinys, 7 knygos vaikams. 2 apsakymų knygos rusų kalba bei 2 kaliningradiečių rašytojų išverstos knygos. Naujausios knygos – „Pasakėlės vaikams, vanagams ir sliekams“ bei novelių romanas „Samdomo žudiko išpažintis“. R.Černiauskas yra apdovanotas Maksimo Gorkio (1987 m.) bei Ievos Simonaitytės (1994 m.) literatūrinėmis premijomis.
|
|
