Ar kultūra gali išgyventi be pinigų?

- Kas šiais laikais įmanoma be pinigų? Tai - plati diskusija, kaip ir klausimas – o kas šiandien yra kultūra? Pavyzdžiui, kaip įvardinti pagyvenusių žmonių šokių kolektyvą? Skandinavai tai pavadintų klubu pagal pomėgį. Tada reikėtų svarstyti, kas yra mėgėjiškas menas ir kas yra profesionalusis. Ir ką reiškia - be pinigų. Tarkim, etnokultūros išsaugojimas: dainas galima rinkti, tai nieko nekainuoja, bet norint jas įrašyti, reikia įrangos. Koncertui reikia rūbų – galima nusipirkti patiems, tada, be abejonės, valstybei nekainuoja, tačiau kainuoja žmogui. Norėtųsi tikėti, kad dabartinis kultūros ministras šį klausimą pavers plačia diskusija.

- Tokia ir kultūra be pinigų. Lietuvoje, kaip visada, yra kitaip, negu visur kitur. Čia brangiausiai mokame už fonogramas ir kičą, o tikroji kultūra lieka užmarštyje. Kažkas yra atsitikę, kad mūsų žmonės nebemoka atskirti tikros muzikos, tikros dailės, tikro meno. Visas siūlomas muzikinis balaganas yra pigus, greitai padaromas. O tam, kas iš tiesų yra aukšto kultūrinio, meninio lygio, reikia ne vieno dešimtmečio darbo, pastangų. Už viso šito slypi žmogus, kuriam reikia valgyti, gyventi, vaikus auginti. Taigi - kaip be pinigų?

- Jokiu būdu. Be abejonės, pinigai yra ne viskas. Visų pirma kultūrą reikia mylėti, mylėti žmones, kuriems tą kultūrą norima atnešti. Jeigu nori, kad kaime degtų kultūros židinys, turi pažinti žmones, žinoti visų poreikius, norus, bendrauti. Tačiau vien to neužtenka. Visų pirma todėl, kad vien gražių norų ir žmonių geranoriškumo neužtenka – žmonės prislėgti sunkaus gyvenimo, kultūros poreikį užgožia būtinybė užsidirbti. O kultūros darbuotojas dar turi būti ir geras vadybininkas, gebantis surasti pinigų – be jų kultūros būti negali.

- Neturi pinigų, neturi kultūros. Paprastas pavyzdys iš provincijos: kokios yra vasaros šventės ten, kur yra lėšų, ir kokios, kur pinigų nėra. Taip, vietinės kapelos, šokėjai yra kultūros dalis, tačiau laikui bėgant žmonės nori kažko daugiau, kokybiškiau. Visos kultūrai skirtos lėšos yra skiriamos didiesiems miestams, garsiems projektams. Bet juk kaimo žmogus lygiai taip pat, kaip ir sostinės gyventojas, nori kažką pamatyti, kažkuo grožėtis. Mes, kaimo žmonės, norime labai daug, tačiau rankos surištos dėl pinigų stygiaus.

Kalbino Diana JOMANTAITĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS