|
|
|
Gaisras nesudegino tikėjimo žmonių gerumu
„Galėčiau išvardinti daug žmonių, kurie mums padėjo. Tačiau nenoriu, kad šiame sąraše vieno pavardė būtų paminėta pirmiau negu kito – visiems vienodai esu labai dėkingas“,- teigė Kęstutis Lukauskas, kurio šeima po gaisro 2009 metų gruodžio 30 dieną liko be namų. Po nelaimės atsitiesianti ir iš naujo gyvenimą kurianti Lukauskų šeima sakė patyrusi, kad už juodus gaisro dūmus daug aitresnės buvusios žmonių apkalbos.
„Virė degtinę, sprogo krosnis, o dabar vaikšto pasirinkdamas“,- tokios piktos žmonių kalbos pasiekė ir Kęstučio Lukausko bei jo žmonos Ingos ausis. Pora negalėjo nesistebėti: pasirodo, net ir patekus į bėdą, galima susilaukti pavydo. „Ne vienas klausė, kiek mums žmonės paaukojo, stebėjo, ką perkame parduotuvėje, bandė ir patys suskaičiuoti. Bet visiems atsakydavau tą patį – eikit į seniūniją, kuri aukas rinko, ir sužinosit. Anokia paslaptis. Atvirai pasakius, mes nė patys tiksliai nežinome ir neskaičiavome, kiek kas pinigų davė. Esame sujaudinti žmonių gerumo, kiti netgi mūsų atsiprašinėjo, kad negali daugiau paaukoti,- kalbėjo K.Lukauskas. – Buvo ir tokių, kas ne pinigais, bet darbu mums padėjo. Su talka gaisravietę per dvi dienas iškuopėme“. Šeima nusprendė, kad svarbiausia - įsigyti per gaisrą sudegusius įrankius, kurie K.Lukauskui reikalingi dirbant miške. Jiems ir išėjusi „liūto dalis“ geradarių suaukotų lėšų, o iš savo turėtų santaupų Lukauskai įsigijo darbams reikalingą traktorių. K.Lukauskas duonai uždirba dirbdamas miške, o žmona triūsia namie – prižiūri keleto galvijų ir kiaulių ūkį. Šiandien Lukauskų šeima, kurioje auga devynmetė dukra Klaudija ir 13 metų sūnus Karolis, tebegyvena statybiniame vagonėlyje – jį jiems iš karto po gaisro pasiūlė Gintarų kaimo gyventojai Domicėlė ir Justas Ramonai. Tačiau dabar vagonėlis nė iš tolo neprimena buvusiojo: įvedus elektrą, apšiltinus sienas, sutvarkius jo vidų ir pastačius reikalingus baldus, jis tapo jaukiais namais. Kad būtų daugiau vietos, K.Lukauskas prie vagonėlio, kuris yra perskirtas į du kambarius, savo rankomis dar pristatė priestatą. „Sutelpame. Mums daug ir nereikia. Nusipirkome krosnį, todėl net ir per didžiausius šalčius žiemą čia yra šilta,- pasidžiaugė K.Lukauskas su žmona Inga, iš kurių galima pasimokyti optimizmo. – Svarbiausia, kad visi sveiki. O turtas – užgyvenamas.“ I. Lukauskienė pasakojo ir seniau išvažiuodama iš namų išjungdavusi elektros prietaisus, tačiau po gaisro, kuris įsiplieskė dėl gedimo elektros instaliacijoje, šeima tapo dar atsargesnė. „Visada man atrodydavo, kad už gaisrą nėra nieko baisesnio. Todėl, kai sudegė mūsų namai, vyrui pasakiau, kad nieko blogiau jau mums nebenutiks,- pasakojo moteris. – Atsimenu, kaip tą dieną parsivežėme namo tortą – ruošėmės Naujiesiems metams. Tačiau jų nesulaukus, tortas „iškepė“. Daug sunkiau, pasakojo Lukauskai, įvykį išgyveno jų vaikai, kurie vis dar susijaudina ir išsigąsta, pamatę gaisro vaizdus per televiziją. Vaikai dar ilgisi ir gaisre pražuvusio jų mylėto šuns Sargio – nors dabar sodyboje amsi du nauji šunys, tačiau šie gyvūnai nesumažino širdgėlos.
|
|
