|
|
|
Kuprinė
„Labai gera būti įvertintam, nes, vadinasi, tavo pastangos yra vertinamos teigiamai“, – sakė „Metų atsidavimo“ nominaciją pelniusi Palangos senosios gimnazijos abiturientė Gabija Stankevičiūtė. Jai ši nominacija skirta už aktyvią ir kryptingą veiklą įgyvendinant jaunimo politiką Palangoje. Gabija save visų pirma įprasmino savanorystėje, po to ėmėsi organizuoti renginius – būtent tokia veikla šiuo metu jai yra pagrindinė. „Inicijuoju renginius, teikiu projektus Savivaldybei, šioje srityje jau turiu patirties. O viskas prasidėjo nuo paprasčiausios savanorystės, kuri suvedė su nuostabiais žmonėmis, kurių dėka vis kildavau aukščiau ir aukščiau“, – pasakojo Gabija. Pašnekovė patikino, kad įsitraukimas į tokias veiklas suteikia daug pasitikėjimo savimi, atsiranda drąsos veikti, daryti, įgyvendinti savo idėjas. „Skatinu ir kitus nebijoti žengti žingsnį į savanorio kelią. Tereikia norėti daryti, o žmonių, galinčių padėti, visada atsiras“, – sakė ji. Gabijos apdovanojimas suteikė daug džiaugsmo ir jos artimiesiems. „Jie labai džiaugėsi dėl manęs, nes visuomet mato, kiek aš daug pastangų įdedu, tad sakė, kad tikrai esu to verta“, – artimųjų reakcija pasidalino pašnekovė.
„Kuprinės“ informacija
Miglė įsitikinusi – anglų kalbos veržimosi nebesustabdysi
Pranciškonų gimnazijos devintos klasės mokinė Miglė Maštaraitė yra aktyvi konkursų dalyvė, pasinaudoja proga sudalyvauti tuose, kur jai geriausiai sekasi parodyti save, pavyzdžiui, puikiai geba rašyti kūrybinius darbus anglų kalba. Bet vis dėlto savęs nevadina kūrybiška, gal labiau sportiška. O apie anglų kalbą, besiskverbiančią į jaunimo pokalbius, ji taip pat turi savo nuomonę. Puikiai sekasi rašyti angliškai Pranciškonų gimnazija, bendradarbiaudama su tarptautiniu LCC universitetu, gruodžio mėnesį rengė kūrybinio rašymo konkursą gabiems ir kūrybingiems 8–IIg klasės mokiniams. Per konkursą mokiniai turėjo sukurti istoriją anglų kalba pagal pateiktą vaizdo užuominą. Šiemet istorija buvo apie batų porą. Konkurso vertinimo komisijai buvo pateikta 51-a istorija, o iš jų visų Miglės sukurta istorija buvo pripažinta geriausia devintų klasių kategorijoje. Pašnekovė papasakojo, kad ji, nors ir dalyvauja kūrybiniuose konkursuose, kur reikia atskleisti savo vaizduotę ir rašyti anglų kalba, tačiau kitoks kūrybiškumas jai ne itin reiškiasi. Miglė prisipažino, kad piešia ar kuria retai, tik tada, kai norisi. „Taip, žinoma, jeigu yra noras, aš galiu piešti, bet šiuo metu man labiau pradėjo patikti sportuoti namuose, nuo seno man patinka vaikščioti, tad galiu sakyti, kad man šiuo metu patinka aktyvi laisvalaikio veikla“, – šypsojosi mergina.
Meniškos sielos mergina nekantrauja pamatyti save ateityje
Meniškos sielos palangiškė Julija Kilijonaitė pripažino, kad muzika jos gyvenime užima labai daug vietos, ir šiaip mergina yra labai kūrybiška. Dėl savo meniškumo ji buvo pastebėta ir Palangos bendruomenės, kuri atidavė savo balsus už ją Palangos jaunimo apdovanojimuose „Kopa“. Merginai atiteko nominacija „Metų kūrybiška siela“. Mokytis groti paskatino mama Muzikos mokyklą Julija ėmė lankyti jau nuo pirmos klasės, ji tuomet pradėjo mokytis groti pianinu. „Mama paskatino lankyti muzikos mokyklą, o aš ir neatsisakiau. Buvo visko, norėjosi ir mesti, bet atsilaikiau ir net likau mokytis ilgiau. Nuo pirmos klasės taip pat pradėjau dainuoti pas mokytoją Edmundą Jucevičių“, – apie savo muzikavimo pradžią pasakojo Julija, kuri šiemet pradėjo mokytis Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, dešimtoje klasėje, mokosi groti fortepijonu, taip pat chorinio dirigavimo ir lavina vokalo galimybes. Vis dėlto ji netiki, kad ateityje pavyks išgyventi vien iš muzikos. Julija įsitikinusi, kad šiandien vien talento nepakanka, reikia žinomumo, kuris įprastai ateina per socialinius tinklus.
Salantiškė Vidmantė džiugina mokslo pasiekimais ir menišku polėkiu
Salantiškė vienuoliktokė Vidmantė Petrulevičiūtė – itin veikli ir turinti daug pomėgių. Gimnazistė pripažino, kad jai svarbu pasiekti pačių geriausių rezultatų, tad visada ji klasėje pirmūnė. Ir nors dažnai ją galima regėti vedant įvairius renginius, vis dėlto ateityje svajoja apie kitokią profesiją – psichiatriją. Pasiekimai motyvuoja stengtis Pasiteiravus, kaip gimnazistei sekasi mokslai, ji patikino, kad ji pirmūnė jau nuo pradinės mokyklos. „Mokslai sekasi tikrai labai gerai, nors šiemet ir pajutau sunkumų tiek dėl naujos ugdymo programos, tiek dėl to, kad 11-toje klasėje mokymosi pobūdis visai kitoks negu žemesnėse klasėse. Geri rezultatai man svarbūs, siekiu iš savęs išspausti visą galimą potencialą. Man tai malonumas, lyderystė mane „veža“, tad mokslams laiko ir pastangų skiriu nemažai“, – patikino mergina. Vidmantė spėja ne tik puikiai mokytis, bet ir dalyvauti įvairių dalykų olimpiadose, konkursuose, kuriuose ji dažnai puikiai pasirodo. „Kiekvienais metais dalyvauju įvairiausių dalykų olimpiadose, konkursuose, dar visai neseniai parašiau rašinį „Kalbų Kengūros lyderių turui“, lieka tik laukti rezultatų. Kartais pasiseka, kartais iki to pasisekimo trūksta visai nedaug. Save išbandžiau skirtingose srityse, beveik visuose dalykuose, labiau besisekančių dalykų olimpiadose patenku į rajono ar zonos etapus. Per visus tuos metus pavyko užimti ir įvairiausias prizines vietas, tačiau „šviežiausi“ laimėjimai turbūt reikšmingiausi“, – teigė Vidmantė. Ji patikino, kad laimėjimai ir įvairūs pasiekimai reiškia, jog visas įdėtas darbas vis dėlto pasiteisino ir pastangos yra pastebėtos. „Manau, kiekvienam smagu, kai jų pastangos nenueina veltui ir įvertinamas jų įdėtas darbas, asmeninis laikas. Visi pasiekimai tikrai motyvuoja dar labiau stengtis, nes nesvarbu, kuo beužsiimčiau, pasiekti norimą rezultatą ar net aukščiau – didžiulė palaima“, – šypsojosi gimnazistė.
Smulkmenos
Krištolo šukes surinko Motinos švelni ranka, Ant pajuodusio paminklo Koją laužosi šaka. Aukso dulkėmis papuošia Vakarą bevardis gūsis, Jūra nenurimsta – ošia, Suvelia pušynui ūsus. Net rasos mažiausias lašas Atgaivina bitėms sielą, Skulptorius piktai nutašo Veidą visiškai nemielą. O mažų dalykų saują Surenku aš kuo skubiau, Didžiuliai perpildo pasaulį Bei suprasti juos sunkiau…
Sidas ČEPELEVAS
Pranciškonų gimnazijos mokinys
Mobilusis darbas su jaunimu – reikalingas
Kretingos rajone nuo gruodžio pradžios startavo nauja iniciatyva: Kretingos atviro jaunimo centro darbuotojai pradėjo organizuoti mobilųjį darbą su jaunimu rajono gyvenvietėse. Jaunimo darbuotojai Vilijanda Žimontaitė ir Andrius Butkus kasdien vyksta vis į kitas rajono gyvenvietes ir ten organizuoja įvairias veiklas kartu su jaunimu. Grįžimas – geriausias veiklos įvertinimas Kaip pastebėjo jaunimo darbuotojai, jauniems žmonėms labai reikia vietos, kur jie galėtų kažką nuveikti ar tiesiog šiaip pabūti. „Tik pastebėjome, kad iš pradžių labai skeptiškai į mus visi žiūrėjo, ne tik jaunimas. Kadangi visiems atrodė, kad atvažiavo kažkokios institucijos atstovai ir kažko reikalaus. Turėjome save pristatyti, supažindinti, kad esame jaunimo tarpininkai ir siekiame tik gero. Fizinis kontaktas labai daug keičia“, – pasakojo pašnekovai. Labai aiškiai pasimatė ir skirtumas tarp bendruomenių, miesto ir kaimo jaunimo poreikiai skiriasi, jie kitokie, bet miestiečiams reiktų dar ir pasimokyti iš mažesnių gyvenviečių gyventojų. Žinoma, jaunimo darbuotojams tenka kaskart pasukti galvas, kaip jaunimą prikviesti, juos sudominti. Geriausia reklama, pašnekovai įsitikino patys, pačių bendraamžių perduodama žinia iš lūpų į lūpas. O kai suprato jaunimo darbuotojų misiją, jaunuoliai labai greit priprato ir jie klausia, kada vėl juos pamatys ir, sugrįžus jaunimo automobiliui, sugrįžta ir jie – tai geriausias veiklos įvertinimas. „Jie neprivalo pas mus ateiti. Bet, jeigu užsitarnauji jų pasitikėjimą, jie greit tampa tavo dalimi. Mes akivaizdžiai matome, kad griaunamas mitas, jog šiuolaikinis jaunimas yra blogas. Nėra blogas jaunimas. Net ir tie patys vadinamieji blogiukai, kurie kelia problemų mokyklose, mūsų aplinkoje nekelia jokių bėdų, nes čia yra neutrali vieta, jie patys ateina kalbėtis, jiems reikia dėmesio, juos mes matome visai kitokius. Mitas ir tai, kad jaunimas nieko nenori, nori jie visko, tik reikia juos tikslingai nukreipti, pasiūlyti veiklos“, – atkreipė dėmesį pašnekovai, patikinę, kad tokios vietos jaunuoliams dažniausiai ir padeda atsiskleisti, netgi atrandami ir talentai, apie kuriuos net ir tėvai nežino.
Dominyka Gudauskaitė: „Darau viską, kad būčiau scenoje“
Pranciškonų gimnazijos mokinė Dominyka Gudauskaitė sukasi kaip vijurkas įvairiose veiklose. Ir turbūt kai kuriuos stebina savo aktyvumu – kaip ji visur suspėja. Tikra lyderė. Pelnytai tokia nominacija buvo ir apdovanota. Ji – Pranciškonų gimnazijos prezidentė, taip pat yra gimnazijos grupės „Domino efektas“ narė ir dar vaidina jaunimo teatre „Atžalynas“. Prezidento postas – lyderystė, kuri įkvepia ir kitus Nuo mažens Dominyka buvo labai veikli. Savo gatvėje ji buvo Olimpinių žaidynių organizatorė. Pirmojoje mokykloje, Simono Daukanto progimnazijoje, buvo klasės seniūnė, Mokinių savivaldos prezidentė. Pradėjusi mokytis Pranciškonų mokykloje, vėl buvo išrinkta klasės seniūne. Su „Atžalyno“ vadove Aukse Antuliene dalyvavo „Erasmus“ projekte Čekijoje, kuriame mokėsi, kaip rašyti projektus jaunimo organizacijoms. „Dėl noro kurti renginius mokiniams, įsitraukiau į mokinių savivaldos veiklą. Dvejus metus mokiausi iš Pranciškonų gimnazijos mokinių savivaldos prezidentų ir aktyviai dalyvavau savivaldos veikloje. Šių mokslo metų rugsėjį, organizuojant Mokytojų dienos šventę, pajutau, kad esu naujos mokinių savivaldos komandos lyderė. Mano režisuotas renginys, organizuotas komandos darbas parodė, kad aš galiu į mokytojų širdį atnešti džiaugsmą, juos prajuokinti, o mokinius padrąsinti veikti, lipti į sceną, kalbėti viešai ir iš širdies bei lyderiauti. Prezidento postas – lyderystė, kuri įkvepia ir kitus būti lyderiais!“ – sakė mokinė.
Savanorystė suteikia drąsos įgyvendinti savo siekius
Šiais laikais jaunuolius galima suskirstyti į dvi grupes – tuos, kurie labai mielai savanoriauja įvairiuose renginiuose, visur dalyvauja, ir tuos, kurie net nenori pagalvoti apie tai. Palangos senosios gimnazijos vienuoliktokė Enrika Grybauskaitė pripažino, kad ji ėmėsi to nedrąsiai, o po to pamatė, kad tai labai jai padeda pačiai augti kaip asmenybei. O vėliau ėmėsi ir drabužių dizaino, o tai dar labiau sujaukė galvą – kam ruoštis ateityje, kuriuo keliu sukti? Savanorystėje esama daug pranašumų Enrika papasakojo, kad savanoriauti pradėjo dar devintoje klasėje, kai įsiliejo į Palangos senosios gimnazijos bendruomenę. „Tuomet mano draugės savanoriavo, tai ir aš panorau pabandyti. Man svarbiausias dalykas yra patirtis, kuo daugiau jos gauti. Savanorystė mane paskatino išeiti iš komforto zonos. Visiškai pasikeičiau, kai pradėjau savanoriauti. Nepalyginsi, kokia buvau aštuntoje klasėje. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad galėčiau taip drąsiai prieiti prie žmonių ar kalbėti prieš auditoriją“, – savanorytės privalumus vardijo Enrika. Ji gavo ir papildomai retorinių žinių, kaip kalbėti prieš auditoriją, artikuliuoti žodžius ir panašių dalykų. „Savanorystė neabejotinai suteikia ir daug naujų pažinčių. Aš tiek daug žmonių pažinau, niekada nebūčiau tiek pažinčių užmezgusi kitu atveju. Išmokau dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, pildyti projekto sąmatas, ataskaitas. Tik užtenka pasakyti, kad nori kažko išmokti, ir visos galimybės bus suteiktos. Per vasarą vykdžiau savo projektą“, – apie atsivėrusias galimybes pasakojo gimnazistė. Būna ir blogų patirčių, pripažino Enrika. Vasaros pabaigoje ji baigė jaunimo savanorišką tarnybą, kuri truko šešis mėnesius. Ten reikia kiekvieną mėnesį savanoriauti po 40 valandų ir gauni sertifikatą. Taip prisideda ir balas prie egzamino. „Aš pasirinkau savanoriauti darželyje ir supratau, kad su vaikais dirbti man labai nepatinka. Tuomet pakeičiau jaunimo erdvę ir savanoriavau ten, kur jau buvau save išbandžiusi“, – apie tai, kaip galima suprasti savo stipriąsias puses, kalbėjo E. Grybauskaitė. Dabar ji jau žino, kad vaikų erdvėse jai netinka savanoriauti ir iš anksto atsisako.
Aleksandrui konkursai – galimybė atrasti savo stiprybes
Pranciškonų gimnazijos devintos klasės mokinys Aleksandras Slušnys gruodį išbandė savo jėgas laidoje „Tūkstantmečio vaikai“. Nors nelaimėjo, nenusiminė, priešingai, sakė, kad bandys ir dar kartą, nes tai užaugina dar didesnį norą stengtis labiau. Visose kitose veiklose jam ryžto taip pat nestinga. Jis žaidžia krepšinį, o kai vyksta visų dalykų olimpiados, jis nepraleidžia nė vienos, net jei kartais pristinga laiko joms ruoštis. Papildomo pasirengimo jam dažnai ir nereikia, nes jis puikiai mokosi. Stengiasi išbandyti viską, kas siūloma Pasakodamas apie save Aleksandras neslėpė, kad mėgsta bendrauti, būti žmonių būryje, tad jam patinka ir pačiam vesti renginius. Kiekviena veikla jam suteikia galimybę pažinti kuo daugiau žmonių. „Dalyvauju meninio skaitymo konkursuose – man patinka stengtis perteikti mintį klausytojams. Labai patinka dalyvauti vadinamuosiuose protmūšiuose, nes ten susirenka daug bendraminčių, mezgasi draugystės. „Aš esu labai draugiškas“, – šypsojosi pašnekovas, papasakojęs, kad projekto „Tūkstantmečio vaikai“ organizatoriai jį dalyvauti pakvietė jau antrą kartą, pirmąjį kartą jis ten buvo, kai mokėsi šeštoje klasėje. Kaip papasakojo Aleksandras, apie šią laidą jis svajojo jau seniai. Jau penktoje klasėje besimokydamas užpildė anketą, bet tada prasidėjo koronaviruso pandemija, ir viskas nusikėlė vėlesniam laikui. „Visada norėjosi save išbandyti, nepraėjo noras ir vėliau. Man mama visada sakydavo, kad, jei tik yra galimybė kur nors dalyvauti, naują dalyką išbandyti, reikia nepabijoti, nes, jeigu patiks, bus galima tą veiklą tęsti. Tad aš jau nuo kokios trečios klasės šiuo patarimu naudojuosi ir išbandau viską, kas man yra siūloma, ir man tai labai patinka. Stengiuosi dalyvauti kuo daugiau olimpiadų, konkursų, kad sužinočiau, kas man labiau patinka“, – kalbėjo aktyvus Pranciškonų gimnazijos mokinys.
Svajonės siekis nuvedė į Stokholmą
Dvidešimtmetė Emilija Dooling Kretingą vadina savo namais ir ta vieta, kur jai geriausia, nors gimė ir užaugo ji Amerikoje. Tad, kai reikėjo rinktis, kur gyvenimo kelias nuves, baigus mokyklą, abejonių nekilo – visa šeima susikrovė lagaminus, grįžo namo ir pradėjo mąstyti, kur mokytis Emilijai toliau ir kaip realizuoti savo svajones. Apie įsikūrimą Lietuvoje galvojo seniai „Man Lietuvoje visada patiko. Čia ir maistas skanesnis, ir mokslai pigesni, čia gyvena šeimos narių. Daug traukos dalykų“, – vardijo Emilija. Emilijos mama Rasa, užsiminusi, kas galėjo dukros norui padaryti įtaką, prisiminė, jog 2019 metais buvo minimi Pasaulio lietuvių metai, tuomet Nidoje buvo suorganizuotas Pasaulio lietuvių lyderių suvažiavimas ir buvo paskelbta, kad pirmą kartą organizuojama Pasaulio jaunimo stovykla. Būtent šioje stovykloje pavyko sudalyvauti ir Emilijai. Prieš tai ji dalyvaudavo jaunimo mainų programoje, kad studentai galėtų pažinti Lietuvą iš vidaus ir stažuotis pagal savo specialybes. Po Pasaulio jaunimo stovyklos, Rasa papasakojo, dukra grįžo pakylėta, atrodė, kad tai padarė didžiulę įtaką. „Ten tikrai buvo labai smagu, bet norą kurti gyvenimą Lietuvoje turėjau jau ir prieš šią stovyklą. Man čia visada atrodė patogi vieta. Tad pradėjau čia žvalgytis ir studijų“, – sakė Emilija. O jos studijų pasirinkimai buvo labai įvairūs. Dar gyvendama Amerikoje ji buvo įsitikinusi, kad studijuos animaciją, jau ir universitetų tam žvalgėsi. O kai sumąstė, kad širdis traukia Lietuvos link, pasikeitė ir studijų norai. Iš pradžių mergina galvojo apie odontologiją, o vėliau sugalvojo, kad jai galėtų būti įdomi komunikacija. „Visada linkau prie menų, man labai patinka piešti. Norėjau mokytis meno mokykloje, bet paaiškėjo, kad mano darbų aplankas nėra pakankamai platus, nes mano taikoma technika nebuvo tokia įvairi. Bet mano darbai yra gražūs, techniškai viskas išpildyta“, – apie savo polinkius pasakojo Emilija, pripažinusi, kad jai labiausiai patinka piešti veidus. Mergina prisipažino, kad po šio įvykio jai sumažėjo motyvacija siekti savo svajonės menų pasaulyje, tad ji ir ėmė galvoti apie odontologiją.
|
|
