|
|
|
Helovins ar vės dieltuo Ėlgės, Vielėnės
Veini žmuonis par Vėsū švėntūju dėina ėr par Vielėnės ēs i kapėnės pagerbtė sava mėrosius artimūsius, o, kėti, daugiausē muoksleivē ėr jaunims, vėso tėmpu ruošas apsėdarītė pabaisu kuostiumās ėr tēp atpruovītė ėš svetimū kraštū atējusi Helovīna švėntė. Vėsuomenė neatsėtėktėna diskutou: ta katra šventė jau daruos svarbesnė? Ar mes, lietovē ėr žematē, neprarasēm sava kultūras, sava šaknū? Geriau – par Užgavienės „Iš kōr tas mūsa jaunīma bagalėnis nuors pārimtė svetėmū kraštū tradicėjės, iš kōr tas nuors vaidintė paklīdosės sielas, ateivius, zombius, šmieklas, o na gėlintėis i savūsius papruotius? Kōn mes, tievā, buoče, muokīkla, padariem, kad tēp nutėka? O gāl sovērskem kaltė vėsagaliou internetou ėr pasauli gluobalizacėje?“ – klausėmas i klausėmus atsakė Kretinguos muziejaus etnuografė Nijuolė Vasiliauskienė. Praējosiu mētu spāli galė vielīva vākara ana solaukosi natėkietu svetiū, būrieli vakū, išsipaišiosiuom morzuom ėr pareiškosiu: „Puokšts ar saldaine“. „No ė kōn, ar nadoutė vakāms tū saldainiu ėr atskaitītė pamuoksla, kad tēp darītė navalno, kad pas momis nier tuokiū tradīcėju. Tėi jaunė žmuonis mōnės nagōsdėna, tėisa pasākios, naatruodė ėr tuokėi baisė, ta, aiško, aš anims tū saldainiu daviau, tik pakvėitiau kėtās metās atētė par Ožgavienės“, – pasakuojė Nijuolė. Anuos žuodes, gīvenam tuokiuo šalie, ka galem džiaugtėis vėsās mētu laikās. Gražuolis pavāsaris ėr šėltuojė vāsara kou greitiause nubiega – ėr viel rodou, dėinas vės trumpie, naktis ėlgie, darganas, līn. Kažkuoks nerims apem, kažkuoks ėlgesīs (gal mėrosiu artėmūju, gal...). Šiuolaikėnis jauns žmuogos, gīvenontis bagalėnem skobiejėmė, isisōkės vės i tus patius darbus, gīvenontis na so gamta, na pagal gamtuos ritma, reguliāvosi vėsa pruotieviu gīvēnėma, tėkriause ėr nabjaut, kad rodėns, žėimuos laiks īr kėtuoks, kvėitontis šėik tėik aprimtė. Skaitītuos gāl pasakītė, „Kāp aprimsi? Bepėgo bōva pruobuočems: nuiemė derlius, sauge sosikruovė, galiejė ėr paėlsietė, ėr api kažkon pamāstītė, o mums vės tėi pātis nasibaigontis darbā ėr rūpeste. No, ėr nuorem kažkuoki adrenalīna kasdėinībe paivairintė, nu muokslu galvas praviedintė.“ Etnuografė trumpa priminė, kāp tou laika – tomsi, niūri – išgīvēna mūsa pruotieve ėr kelta, iš kōr atējė Helovīna švėntės tradicėjė. Vielės – kap svete Paguonībės laikās mūsa kraštė Vielėnės švėntė na vėina dėina, o tām tėkra laikuotarpi. Kuožnam regiuonė skėrtingā – vėinor puora dėinū, kėtor vėsa spāli ar lāpkrėti. Žmuonis vierėjė, kad tou laiko vielēlės īr palēdamas iš skaistīklas artėmūju aplonkītė ėr anuos vėsōr gāl vākštiuotė po žēmė. Nieks nu anū nabiegiuojė ėr nasigīnė. Atvėrkštē – stėngies kėik galiedamis pagerbtė. Seniauses laikās žmuonis Perkūnou ont lauža aukuojė gīvulelius, kad padietu vieleliems. Tēp pat dēgė laužus, kad pri anū atētu pasišėldītė mėrusiūju dvāsės, aukuojė maista. Maists bōva aukuojams skėrtingas būdas. Vėinor vīna, mīdo, grūdus ėr net karštus patėikalus nēšė ėr diejė ont kapū. Kėtor vieliu vaišėnėms vīka nomūs, pri bėndra stāla. Maists bōva metams, o gierėms lejāms par ogni ont asluos. Žemaitėjuo tuokės vaišės bōva vadėnamas „Kielėms stalū“. Tēp pat bōva vaišėnamė obagā. Vieliau atējė tradicėjė palėktė laisva vėita ožstalie, kad tėn galietu atētė pavėišietė tās metās mėrė nomėške. Ėr kasdėinė ruoša bōva apgalvuojama tēp, kad natīčė naožgautu mėrusiūju. Vielėniu laikė nieks laukė napīlė vondėns, kad naapipėltu pro šāli slenkontės vielies. Tēp pat nabōva pėlamas šiukšlės, žmuonis navīka i tuolėmas keliuonės, narėngė triukšmingu švėntiu. So vielėmis elgies kāp so garbingas ėr laukamās svetēs, ė pėrtis nusiprausos bōva palėiktama karšta, priongie gaspadėnė palėka švariū ronkšloustiu, vantu. Iškūrentu truobū doris vės pravierė, kad dvasēlės ožētu pasėbūtė. Kap sakė N. Vasiliauskienė, pagal krėkščiuonėškas bažninčės muokīma skaistīkluo esontiuoms artėmūju sieluoms galēm padietė mėšiū auka, malda, pasirėngėmo priimtė komūnėjė, pasninko, auka stuokuojėntims, sosivaldīmo, tōn daront iš meilės. Bažninčės nu lapkrėti 2 dėinuos mėnavuojams maldū aštoundėinis nuor mums pabriežtė, kad anaposėnis prisimėnėms īr svarbos dalīks na tik išejosims, bet ėr mums, čia pasilėkusims, kad iš nauji gėliau soprastumem sāva egzistėncėjės prāsmė, sosimāstītumem, jog žemie esam tik keleive. Daug kas krēpas pagālbas ėr i sāva mėrosius artėmūsius, ka lėga ar bieda prispaud. Kelta anū bėjuojė No, o kēlta paguonis, gīvēnė dabartėnie Anglėjės, Škuotėjės, Airėjės terituorėjuos ėr šiaurėnie Prancūzėjuo, rōdėni švėntė Naujūjū mētu pradiuos (lapkrėti 1 d.) švėntė. Ana bōva skėrta mėrtėis viešpatėis Samhaina gārbe. Tou patio ta bōva šālti, tomsuos ėr gedėma sezuona pradė. Kelta vierėjė, kad Samhains lēda mėrusiūju vieliems sogrīžtė i sāva nomus ėr kad ons pats ējė i žēmė pasiimtė naujū vieliū. Atvėrkšte mūsa pruotievems, kelta sāva mėrosiūju bėjuojė, lioub ožgesintė sāva nomū žėdėnius, ožsidārītė doris, rėngies kou baisesnes drabužēs, lioub išsipaišītė morzas ar ožsimaukšlintė lėčīnas (kaukės), degėna laužus, kielė triukšma, kad išgōndintu ėr išbaidītu dvasės. Po teisībe, maista ėr kėtuokiū duovanū pri sāva nomū dōru lioub padietė ėr kelta, mėslīdamė dvasės pamaluonintė, kad nabūtu tuokės pėktas, bet na iš meilės, iš esmies Helovīns – atstūmėms mėrusiūju pasauli. „Šēs laikās Helovīna švėnt Amerika ėr daug Euruopas tautū. Bluogiausis dalīks, kad vėsor ta švėntė išsigėmė, aiško, dar ėr dieltuo, kad atsirāda nuorintiū iš tuo pasipelnītė, o tumet jau fantazėjė ba rėbū. Tad api vakū psichuoluogėnė būsena pabōvos tuokiū „specialistu“ rėngamuos švėnties reikietu atskėrā šnekietė“, – sakė etnuografė. Ta kōn darītė? Ar lēstė vakāms švėstė? Ar vėsāi nakrēptė diemesi i tuokės švėntės? Kuožnos sprėnd pats, kōn švėstė – mėrtėis baimė, ar gīvēnėma. Nijuolė siūlė bėnt jau naskatintė, o pruotieviu atmėnėmou oždegtė laužus – je nier galimībės tėkrū, ta sāva šėrdelies. „Rek stėngtėis kou daugiau vakāms pasakuotė api sāva šeimū išējosius artėmūsius. Šeimuos, muokīkluos torietu būtė api tōn šnēkama“, – naabejuojė „Pajūri naujienu“ pašnekuovė.
|
|
