|
|
|
Sveikesnis maistas mokyklose – ar misija įmanoma?
Asociacija „Klaipėdos regionas“ Kretingos rajono ūkininkus ir Savivaldybės administracijos atstovus, kuriems aktualios moksleivių maitinimo bei vietos ūkininkų produkcijos tiekimo ugdymo įstaigoms problemos, kartu ieškoti galimybių esamai tvarkai pakeisti trečiadienį pakvietė į kūrybines dirbtuves „Nuo ūkio iki mokyklos“. Pirmas žingsnis „čia ir dabar“ – surinkti informaciją Kadangi į Kretingos rajono kultūros centrą, kuriame buvo suplanuotas renginys, iš ūkininkų atvyko tiktai du – Rimantas Paulikas ir Vladas Baltuonis, – darbo grupėse buvo atsisakyta, tačiau atvirose diskusijose nuomonėmis apsikeista, ir tai gali būti pirmieji žingsniai, siekiant tikslus įgyvendinti Klaipėdos regione. Vis dėlto įžanginį žodį rajono meras Antanas Kalnius tarė ne tokį optimistišką: apie tai, kad vaikai ugdymo įstaigose maistą galėtų gauti iš arčiausiai esančių ūkininkų, girdima gal dvejus metus, bet projektas iš „mirties taško“ nepajudėjo, vienas svarbiausių veikėjų – logistika užsiimti turintis tarpininkas tarp ūkininkų ir ugdymo įstaigų – dingo vos pasisiūlęs juo būti. Siekis vaikus mokyklų valgyklose maitinti vietinių ūkių užaugintais produktais – suprantama ir graži iniciatyva, niekas to nepaneigtų, tačiau ar nebus susiduriama ir su asortimento pasiūlos problema? Pavyzdžiui, bulvių, morkų kitų sezoninių daržovių, uogų ir vaisių pakaktų, tačiau žuvies, pieno, grietinės, varškės, mėsos būtų sunku patiekti dideliais kiekiais. „Ūkininkas turi auginti, o ne užsiimti logistika“, – kalbėjo A. Kalnius. Tiek Kretingos rajono savivaldybė, tiek kaimyninių Klaipėdos ir Skuodo rajono savivaldybės tarpininkui pasiruošusios pagelbėti finansavimu – logistikai, infrastruktūrai sukurti numatyta per 1 mln. 200 tūkst. eurų, – bet kad to tarpininko kol kas nėra. Asociacijos „Klaipėdos regionas“ vykdomoji direktorė Eglė Stončė reagavo į mero žodžius, kad ūkininkų produktų pasiūla galinti būti per maža. „Vieni sako maža pasiūla, kiti – kad maža paklausa... Todėl vienas žingsnių „čia ir dabar“ galėtų būti surinkti išsamią informaciją – kokia paklausa yra visoje Savivaldybėje. Tada su ūkininkais reiktų susėsti ir žiūrėti, ar naudingumo prasme verslui apsimoka galvoti apie bendrą pirkimą, aptarti ir kainų nustatymo metodiką, kad būtų skaidru ir visiems aišku“, – kalbėjo ji. Meras pažadėjo, kad, padedant Švietimo ir Žemės ūkio skyriams, informaciją apie produktų paklausą ikimokyklinėse įstaigose turės po savaitės.
Privatininkai diktuoja taisykles E. Stončės teigimu, situaciją visi supranta, o veiksmai nesidėlioja, ir tai lemia keli niuansai: ūkininkai nurodo, kad mažai iniciatyvos rodo savivaldybės, savivaldybės – kad sudėtinga yra viešųjų pirkimų sistema. „Taip ir sukasi ratas. Problemų daug, stovim toj pačioj vietoj. Todėl regione ir bandom visus susodinti prie bendro stalo, kad ieškotume smulkių žingsnelių, kurie galbūt neišspręs kardinaliai, bet bus bent pradžia“, – kalbėjo direktorė. Asociacija įgyvendina projektą „Baltijos jūros šalių savivaldybių maisto koalicija“, kurio tikslas – sukurti efektyvų Baltijos šalių regionų partnerysčių tinklą, padėsiantį spręsti regiono maisto grandinių kūrimo klausimus ir problemas. Pagrindinis dėmesys skiriamas švietimo įstaigų bei ūkininkų bendradarbiavimui, siekiant visų bendro tikslo – sveiko, gaminamo iš regione užaugintų maisto produktų, maisto Klaipėdos regiono mokyklose. „Kaip maitintis sveikai, sprendžia kolegos aplink visą Baltijos jūros regioną, mes ta tema daug bendraujame su latviais ir estais, turinčiais tokius pat iššūkius, tik vieni akcentuojame vienus, kiti kitus aspektus“, – sakė E. Stončė. Šios kūrybinės dirbtuvės – trečios Klaipėdos regione. Prieš tai, siekiant susidaryti veiksmų planą, ką po truputį kiekvienas gali nuveikti judant tikslo link, vyko Skuodo ir Klaipėdos rajonuose. E. Stončė papasakojo apie septynių Klaipėdos regione esančių savivaldybių po vieną pasirinktose mokyklose atliktą apklausą, kaip bendruomenės vertina moksleivių maitinimą. Iš gautų 400 atsakymų akivaizdu, kad maistas darželiuose, kurie vaikų maitinimu rūpinasi patys, ir mokyklose, kuriose maitinimo paslaugą tiekia privatūs tiekėjai, skiriasi gerokai. Faktas, kad maisto kokybė ugdymo įstaigų bendruomenių netenkina, tačiau taisykles diktuoja paslaugos teikėjai. Apklausa taip pat parodė, kad mokyklų bendruomenės ūkininką mato ne kaip maisto tiekėją, o kaip edukatorių, užsiimantį šviečiamąja veikla, atvažiuojantį papasakoti apie ūkį ir sveiką mitybą. Be to, kad mokyklų valgyklose pasikeistų situacija, nėra ir tėvų spaudimo. „Vadinasi, su nauda, kokia galėtų būti įgyvendinus pokyčius, visuomenė susipažinusi nepakankamai“, – sakė direktorė. Sieks susigrąžinti mokyklų valgyklas E. Stončės teigimu, susitikimuose su ūkininkais ir savivaldos atstovais iš pradžių buvo svarstoma, kad, siekiant tikslo, baubas yra viešieji pirkimai, o paaiškėjo, jog pagrindinė problema – žmogiškasis faktorius. Esą priklauso, nuo žmonių noro, užsidegimo ta idėja. Be to, dar trūksta ir informacijos, kaip plėtoti bendradarbiavimą tarp ūkininkų ir mokyklų. Pernai gruodžio 6 d. įvyko regionų forumas, buvo aptartos galimybės sukurti bendradarbiavimo ir kontaktų mainų platformą vietos ūkininkams, savivaldybių ir švietimo įstaigų atstovams, suinteresuotiems vietoje augintos produkcijos tiekimu mokykloms. Viešųjų pirkimų tarnyba suinteresuota, kad sistema būtų paprastesnė ir patogesnė ūkininkams, savivaldai, mokykloms, tad ieškos galimybių palengvinti pirkimų procedūras. Klaipėdos regionas būtų pilotinė teritorija tai sistemai kurti. Direktorė taip pat pasidalijo Skuodo iniciatyva – ši Savivaldybė neturi mokyklų, kuriose moksleivių maitinimas būtų jos pačios funkcija. Norint kad atsirastų, reikėtų didelių investicijų į virtuvės įrangą, o dar ir darbuotojų etatams, kitkam. Tačiau Savivaldybė pasiryžo iš pradžių įrengti bent vieną valgyklą. A. Kalniaus teigimu, Kretingos rajone visi vaikų darželiai priklauso Savivaldybei, maitinimą organizuoja jie patys, vadinasi, potenciali rinka ūkininkams yra. Planuojama, kad nuo 2025-ųjų metų, kai pasibaigs sutartys su privačiu tiekėju, dviejų mokyklų – Kretingos Simono Daukanto progimnazijos ir Darbėnų gimnazijos – valgyklos moksleivius maitins pačios. „Žingsnelis po žingsnelio eisim valgyklų susigrąžinimo link“, – kalbėjo meras. Bet, jo žodžiais, ties tuo Savivaldybės galios ir pasibaigia, toliau reikės žmogaus, užsiimančio maisto produktų surinkimu iš ūkininkų ir logistika. Pagal reikalavimus, tarpininkas gali būti arba pats ūkininkas, arba su juo susijęs asmuo. Į situaciją – ir kritišku žvilgsniu „Jeigu tik kuris nors pasakytumėt „aš galiu“, – prašom, pinigų startui turim! – A. Kalnius kreipėsi į renginyje dalyvaujančius Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos skyriaus pirmininką Rimantą Pauliką ir į Kalniškiuose kalakutų ūkį sėkmingai plėtojantį Vladą Baltuonį. – Konsultavimo paslaugos bus suteiktos, galim pavedžioti už rankos, parodyti, nuo ko pradėti, ką daryti, duosim rinką. Tik jau nei produkcijos kiekių, nei terminų Savivaldybė paskirstyti negalėsim.“ Užaugintą ar pagamintą produkciją ūkininkai arba patys suvežtų į specialiai tam įkurtas patalpas, arba iš ūkininkų būtų surenkama, apvažiavus ūkius. Antrąjį variantą pasiūlė R. Paulikas – esą po kibiriuką grietinės ar 5 kilogramus varškės išvežioti nebus laiko. Tačiau V. Baltuonis pareiškė esąs skeptiškas projekto atžvilgiu: „Mūsų ūkis buvo pasiruošęs tiekti produktus – nupirko gal 5 kilogramus kalakutų sparnelių ir blauzdelių, tuo iniciatyva ir baigėsi.“ Gerai, kad infrastruktūrai susikurti ir logistikai yra pinigų, bet nereikia pamiršti dar ir keliamų aukštų higienos reikalavimų – pieno, žuvies, mėsos kartu vežti nebus leidžiama – nebent supakuotus. „Kalbam apie trumpąsias maisto grandines, o jos išeina visai nebe trumposios. Trumpoji yra, kai ūkininkas produktą pagamina, 6 ar 7 valandą ryto atveža į darželį, ir vaikai iškart valgo“, – kalbėjo V. Baltuonis. Kaip veikia trumposios grandinės, esą akys jam atsivėrė dar tuo metu, kai ėjo Ūkininkų sąjungos rajono skyriaus pirmininko pareigas, pabuvojo Prancūzijos ūkiuose. V. Baltuonio nuomone, šią veiklą turėtų sukurti ūkininkai bendraminčiai, o ne kažkas iš šalies, norintis sau pasidaryti „biznį“. Niekas tokio tarpininko nepalaikys, kad ir koks geras atsirastų. Suinteresuotumas, anot V. Baltuonio, turi būti „iš apačios“, žmonės patys turi būti entuziastai, turėti idėjų, noro gaminti gerą produktą ir tokį parduoti. Dėl viešųjų pirkimų – jei jie bus organizuojami per Centrinę perkančiąją organizaciją (CPO), visada laimės ne kokybė, o mažiausia kaina. „Bet ar vaikų sveikata – pigi?“ – retoriškai klausė V. Baltuonis.
|
|
