|
|
|
Kašučiai. Bajorų Košučių įkurtas kaimas
Daugiau kaip 2 tūkst. metų Kašučių vietovės istorija glaudžiai buvo susijusi su vieninteliu mūsų rajono ežeru. Pietinėje jo dalyje giliai į sausumą įsiterpia įlanka, kuria dar prieš šimtmetį ežerui patvinus tekėdavo Gelindos upelis. Prie šio upelio paežerėje priešistoriniais laikais kūrėsi pirmieji šio krašto gyventojai, o vėliau stovėjo Kašučių-Paežerių dvarelis. Pėdsakus paliko kuršiai Archeologijos paminklai liudija, kad prie ežero ir Akmenos upės jau I tūkst. pr. Kr. gyveno vakarų baltai, iš kurių VII–VIII a. susiformavo kuršiai. Apie jų pastangas įdirbti akmenuotą žemę pasakoja Kašučių miške išlikusios akmenų krūsnys ir pylimai, žymintys I tūkst. pr. Kr.–I tūkst. po Kr. žemdirbystės laukus. Šalia jų stūkso trejetas apeiginių akmenų su daugybe nedidelių dubenėlių, prie kurių senieji gyventojai atlikdavo senovės kulto apeigas. Atokiau nuo ežero, prie Gelindos upelio, veikė pagrindinė kuršių šventykla, kurią ženklino didelis apeiginis akmuo aptašytu šonu ir viršuje iškaltu pailgu dubeniu. Turimi duomenys leidžia manyti, kad tarp dviejų upių – Akmenos ir Gelindos – įsikūrusi kuršių gyvenvietė vadinta Dupe (t. y. Dviupe), kuri pirmąkart paminėta Kuršo vyskupo Henriko 1253 m. rašte dėl Pietų Kuršo žemių dalybų. Panašu, kad šios priešistorinės kuršių gyvenvietės tradicijas tęsė Kašučių kaimas ir XVIII–XIX a. dokumentuose šalia Kašučių minima Duptilčių (Douptilčių, Dupulčių) apyrubė, vėliau pervadinta Dubašių kaimu. Dalį XIII a. užkariautų kuršių žemių Vokiečių ordinas XV a. perdavė Lietuvai. Didžiojo kunigaikščio dvarui atitekusiose valdose imta kurti žemdirbių kaimus. Tarp jų įsiterpusias dykras valdovas už karinę tarnybą dalino bajorams. Taip didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza (valdė 1588–1632 m.) pasielgė su Darbėnų dvaro žemių pietiniame pakraštyje, paribyje su Kretingos dvaro valdomis buvusiomis žemėmis. Didesnioji jų dalis atiteko lenkų kilmės Žemaičių kunigaikštystės bajorams Košučiams, kurie naująją savo valdą ir joje esantį ežerą giminės garbei pavadino Kašučiais (lenk. Koszucie). Naujieji savininkai prie ežero pastatė dvarelį, o pietinėje besikuriančio bajorkaimio dalyje šalia pagonybės laikus menančio ąžuolo – bažnyčią. Manoma, kad tai buvusi tuo metu Žemaitijoje dominavusių protestantų (liuteronų) bažnyčia. Tik laimėjus kontrreformacijai, bajorkaimio gyventojai tapo Palangos, o nuo 1740 m. – Darbėnų, katalikų parapijos tikinčiaisiais. Iš Košučių dvarą nupirkęs kitas Žemaičių kunigaikštystės bajoras V. Rajunecas bažnyčią nugriovė, o iš jos rąstų dvare surentė porą klėčių. Nuo tol vietovę prie senojo ąžuolo vietiniai gyventojai vadino Bažnytviete.
Apie švedų auksą ir Prancūzkelį Bajorkaimis XVII–XVIII a. turėjo dvejas kapines: vienos veikė tarp ežero ir Akmenos, o kitos – miškingose ganyklose prie kryžkelės, ties kuria suėjo Darbėnų, Daubėnų, Genčų, Šukės, Vaineikių ir Barkelių keliai. Abiejose kapinėse iki XVIII a. pab. laidotos daugiausia maro ir kitų užkrečiamųjų ligų epidemijų aukos. Šalia kryžkelės ir kapinių V. Rajunecas pastatė karčemą. Pasakojama, kad po ja iš Lietuvos bėgantys švedai užkasė kelias statines aukso. Ne vienas lobių ieškotojas bandė surasti šias statines, tačiau, išskyrus žmonių kaulus ir suanglėjusios medienos gabalus, nieko neradęs. Nuo karčemos Šukės link kelias ėjo pietine kaimo dalimi, kur netoli Genčų dvaro per Akmeną buvusi įrengta kūlgrinda – akmenimis išgrįsta brasta. Kelio atkarpa nuo kryžkelės iki brastos XVIII a. II pusėje buvo išlyginta, apkasta grioviais, vietomis išgrįsta akmenimis. Pasakojama, kad šiuo keliu 1812 m. nuo Klaipėdos Mažeikių link žygiavo Napoleono armijos korpusas, ruošęsis pulti Sankt Peterburgą. Dėl to XIX a. kelią pradėta vadinti Prancūzkeliu, o kūlgrindą – Prancūzkelio tiltu. XVIII–XIX a. bajorkaimiui priklausė apie 762 ha žemės, kurioje buvo 14–15 sodybų. Visos jos, išskyrus karčemą, stovėjo į pietvakarius nuo ežero. Dvarvietė su 4 sodybomis kūpsojo arčiau ežero, o kitos sodybos telkėsi abipus kelio, ėjusio nuo minėtos kryžkelės Vaineikių link. Šis kelias kirto ežero įlanką ir Akmenos upę, per kurias pervažiuoti po vandeniu buvo nutiestos kūlgrindos. Dirbami laukai plytėjo palei gyvenvietę ir ežerą, o likusią, didesnę, bajorkaimio dalį apėmė miškai, ganyklos, pievos ir dirvonai. Kairiajame Akmenos krante besidriekiančiose bendrosiose ganyklose buvo įrengtas akmenų sienos apjuostas aptvaras, į kurį, manoma, XVII–XVIII a. naktimis buvo suvaromi ganyklose ganomi bajorkaimio galvijai, siekiant apsaugoti juos nuo vagių ir vilkų. Iš V. Rajuneco dvarelį nupirko bajorai Sakeliai, kilę iš sulenkėjusių vokiečių didikų. Be jų, bajorkaimyje nuo XVIII a. pr. minimi bajorai Budrikai, o XIX a. įvairiu laiku čia žemdirbyste vertėsi smulkūs bajorai Januševičiai, Jazdauskiai, Tarvydai, Zabielos, Novinskiai, Stanevičiai, Gedgaudai, Jakavičiai, Viskontai, Petreikiai, Rudavičiai, Dovydavičiai. Edvardas Sakelis 1859 m. užtvenkė Akmeną ir pastatė vandens malūną, kurio užtvankos liekanas iki šių dienų tebeženklina skersai upės slėnio supiltas akmenų pylimas.
Vaikus gimtosios kalbos mokė ir stalius, ir studentas Per baudžiavos panaikinimo reformą šalia bajorkaimio ir dvarelio atsirado Kašučių kaimas, apgyvendintas žemę išsipirkusių valstiečių. Reformos metu bajorkaimis neteko apie 56 ha žemės, kurioje iškilo Užparkasių sodybos. E. Sakeliui po reformos liko 491 dešimtinės žemės, iš kurios arimai sudarė 67 proc., miškai – 30 proc., o likusią dalį – nenaudinga žemė. Ją jis padalino į dvi dalis, o priešingame Akmenos krante įkūrė ūkinį-gamybinį padalinį – palivarką. Prieš mirtį visą žemę paskirstė sūnums: senąjį dvarą, vadintą Paežeriais, paliko vyriausiam Antanui Magnui, o naująjį palivarką ir stambų ūkį – Jonui Juozapui ir Jurgiui Edvardui Sakeliams. 1902 m. Kašučius sudarė 4 gyvenvietės: bajorkaimis su 48 žmonėmis, dvaras su 21 gyventoju, užusienis su 4 gyventojų šeima bei Kašučių-Paežerių palivarkas su 9 šeimynykščiais. Pastačius palivarką, jo link nuo dabartinės Kašučių ir Darbėnų gatvių kryžkelės buvo nutiesta nauja kelio į Šukę atkarpa. Nuo palivarko sodybos ji suko į pietus ir įsiliejo į senąjį Šukės kelią, ėjusį lygiagrečiai su Šukupiu. Tuo metu Akmenai pakeitus vagą ir pradėjus plauti senąjį kelią, brasta su kūlgrinda buvo apleista, o per Užparkasius ėjęs nebenaudojamas senkelis suartas. XX a. pr. nuo palivarko Šukės link įrengus tiesų kelią, Prancūzkeliu vadinamas senasis kelias tarp Šukės ir Akmenos upės naudotas dažniausiai važiuojant į laukus, o iki XX a. vidurio buvo panaikintas. Lietuviškos spaudos draudimo metais Kašučiuose žiemą vaikus gimtosios kalbos slapta mokė iš šio kaimo kilęs darbėniškis stalius Juozapas Bendikas. Už lietuviškos spaudos laikymą1900 m. jis buvo areštuotas, o 1902 m. jam paskirta 1 metų vieša policijos priežiūra. Apie 1904 m. iš Seinų į paveldėtą Kašučių-Paežerių dvarelį su žmona Joana Monika ir dukra Bronislava grįžo Antanas Sakelis. Jis buvo baigęs Dorpato (Tartu) universitetą, todėl vertėsi privačia gydytojo praktika, o žemę nuomojo. Prasidėjus 1905 m. revoliucijai, su posūniu Jonu Ungerskiu subūrė Darbėnų valsčiaus revoliucinį komitetą, platino anticarinę literatūrą, Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimus. Darbėnų miestelyje surengė mitingą, po kurio darbėniškiai išvijo rusą mokytoją ir jo vieton paskyrė studentą J. Ungerskį, pradėjusį vaikus mokyti iš lietuviškų elementorių. Netrukus gydytojas su posūniu buvo suimti, įkalinti Telšiuose, o paleisti iki amnestijos gyveno užsienyje.
Vestuvės – pagal luomą Kašučių gyventojai iki Pirmojo pasaulinio karo priklausė bajorų, miestiečių ir valstiečių luomams, kalbėjo lenkų ir lietuvių (žemaičių) kalbomis, o valdinius reikalus tvarkė rusų kalba. 1891–1921 m. Darbėnų parapinėje bažnyčioje buvo įregistruota 19 santuokų, kuriose aukso žiedus sumainė 23 Kašučių jaunavedžiai. Bajorai savo atžalas stengėsi sutuokti su savo luomo sutuoktiniais arba turtingais miestiečiais. Taip Aleksandras ir Viktorija Budrikai dukrą Mariją 1895 m. ištekino už bajoro Adolfo Sudavičiaus iš Pajomančio bajorkaimio prie Rietavo. Iš Skaudalių dvaro į Kašučius atitekėjusi bajorų Raimondo ir Julijos Vaitkevičių duktė Antanina Vaitkevičiūtė-Budrevičienė anksti tapo našle, todėl 1906 m. antrąkart ištekėjo už Palangos miestelėno kolegijos patarėjo gydytojo Kazimiero Skudavičiaus. Krikšto ir mirties metrikų knygos atskleidžia, kad demografinė padėtis kaime 1911–1921 m. buvo stabili: tuo laikotarpiu gimė ir mirė po 24 asmenis. Iš mirusiųjų 13-a buvo vaikų. Net 6 vaikai mirė nuo krupo, o 5 suaugę – nuo senatvės. Kitas aukas nusinešė silpnumas, džiova, šiltinė, vidurių ligos, plaučių uždegimas, vėžys, o Adomo Bendiko žmona Salomėja mirė gimdydama. Lietuvai atkūrus valstybingumą, 1919 m. buvo įsteigta Darbėnų valsčiaus Kašučių seniūnija. Jos seniūnu 1932 m. dirbo Pranas Drungilas, o padėjėju – Kazys Savickas. Kašučiuose 1923 m. buvo 9 sodybos ir 103 gyventojai. Per Lietuvos žemės reformą 1929–1939 m. buvo išparceliuotas Kašučių dvaras, o 1939–1940 m. vienkiemiais išskirstyta ir visa kaimo žemė. Prie Akmenos esantį Kašučių palivarką su 80 ha žemės nupirko iš Amerikos parvykęs Steponas Vaišvila, kuris vietoje senųjų trobesių 1935 m. pastatė tinkuoto mūro namą, o 1942 m. baigė mūryti tvartus. Kašučių ežerą su 69 ha dirbamos ir miško žemės įsigijo Kretingos apskrities veterinarijos gydytojas Juozas Vilimaitis. 1922–1940 m. kaime įvyko 18 vestuvių, kurios registruotos Darbėnų bažnyčioje. 1924 m. ištekėjo vienturtė gydytojo Antano Sakelio duktė Bronislava, aukso žiedus sumainiusi su tėvų dvare apsigyvenusiu Lenkijos karininku Mykolu Valavičiumi. Dvejos vestuvės 1940 m. įvyko Petro ir Onos Želvių šeimoje: vyresnioji duktė Valerija susituokė su Pasertupio pramonininku šauliu atsargos puskarininkiu Kazimieru Laureckiu, o jaunesnioji duktė Akvilina ištekėjo už Lenkimų parapijos Plaušinių ūkininko Jurgio Simučio.
Nauji pavadinimai – atskiroms vietovėms lokalizuoti 1922–1937 m. šį pasaulį paliko 30 kaimiečių: 14 vyrų ir 16 moterų. Pusę mirusiųjų sudarė vaikai. Mirštama buvo nuo dėmėtosios šiltinės, sklerozės, širdies, proto, plaučių, inkstų ir kepenų ligų, o dažniausiai – nuo džiovos ir vidurių ligų. Suaugusieji taip pat mirdavo nuo senatvės, o vaikų mirtinomis ligomis tapdavo tymai, cholerina ir kokliušas. Mirusiųjų ilgai negedėdavo – laidojo kitą arba po dviejų dienų. Tik gydytojo Antano Sakelio našlė Joana Monika Kuprevičiūtė-Sakelienė 1931 m. palaidota ketvirtą dieną po mirties. Didžiulė tragedija 1937 m. spalio 18 d. ištiko Leono ir Monikos Martinkų šeimą: per gaisrą žuvo dukros – keturmetė Petronelė ir 5 mėnesių Monika. Siekdami lokalizuoti atskiras kaimo vietoves, gyventojai suteikė joms vardus. Pakraštyje prie Baltkalnio miško Konstantino Budriko žemėje esančios kapinės ir jų aplinka vadinta Kapine. Šalia jų smėlingoje žemėje augo jaunas mišrus Gudlieknės miškas bei plytėjo Biržtvos pieva ir arimas. Vakariniame pakraštyje telkšojo uždurpėjusi Tyro pelkė, iš kurios pakraščio buvo kasamos durpės. Pasak padavimo, senovėje čia telkšojo Kašučių ežeras, kuris sykį pasikėlęs ir nusileidęs į dabartinę vietą. Tyrą siekė viržiais ir samanomis apžėlusios Ganyklalės pieva ir ganykla. Tarp ežero ir Akmenos ties Dubašiais plytėjo Dubioji pieva, įdubusi upės link. Šalia jos buvo Kapšiškė – ariama žemė su pagonių kapinynu ir ankstyvomis bajorkaimio kapinėmis. Kapinyną žymėjo daugybė kapčius primenančių kalvelių, nuo kurių ir kilo vietovės pavadinimas. Čia valstiečiai po Pirmojo pasaulinio karo bandė kasti bulviarūsius, tačiau gydytojas Antanas Sakelis tai daryti uždraudė, pastatydamas kryžių ir sakydamas, kad čia palaidoti senieji Kašučių gyventojai. Prie Akmenos buvusi molinga Kastontėnėškės pieva. Pasakojama, kad seniau čia trobelėje prie upės gyvenęs aklas senelis Konstantinas. Kartą upei ištvinus, vanduo apsėmė trobelę, o senolis gelbėdamasis pasilipo į palėpę ir ėmėsi šaukti pagalbos. Jį išgirdęs ir išgelbėjęs caro armijos kareivis. Petro Želvio ir Stepono Vaišvilos žemėje plytėjo Laukeliu vadinama ariama žemė. Kalvotas ir smėlingas arimas prie Akmenos upės, kur seniau stovėjo malūnas, vadintas Melnyčale. Kaimo pietryčiuose, Jurgio Sakelio ir Stepono Vaišvilos žemėje driekėsi Pemplaukė – kupstuotos, pempių pamėgtos ganyklos, dalį kurių savininkai pavertė dirbamais laukais. Pietiniame pakraštyje buvusi krūmų priaugusi Smakelio pieva, besiribojanti su Genčų pradžios mokyklos sklypu.
Sovietų okupacijos randai ir tremtys Per pirmąją sovietų okupaciją 1941 m. birželio 14 d. buvo suimta Konstantino Budriko šeima. Šeimos galva atsidūrė Krasnojarsko krašto Rešotų lageryje, kur 1942 m. buvo sušaudytas. Jo motina, žmona ir 4 vaikai išvežti į Komiją. Po 16–17 metų tremties į Lietuvą grįžo tik žmona Viktorija su dukromis Irena ir Viktorija. Vokiečiams išvijus sovietus, nukentėjusiems nuo bolševikų okupacijos paremti 1941 m. liepos–rugsėjo mėnesiais Kašučių seniūnijos gyventojai paaukojo 485,20 rublio. Raudonajai armijai artėjant prie Žemaitijos, Kašučių apylinkėse 1944 m. vasarą pradėjo veikti Kazimiero Misiūros vadovaujama diversinė grupė „Pirmyn“. Jai buvo pavesta rengti diversijas geležinkelių veiklai sutrukdyti, gadinti ryšio linijas, rinkti informaciją apie vokiečių karinių dalinių judėjimą ir pan. Į grupės veiklą įsitraukė ir K. Misiūros giminaitis, iš Ostroveco darbo stovyklos pabėgęs ir gimtinėje slapstęsis Konstantinas Šilgalis, sovietmečiu tapęs žymiu operos dainininku. Grupei pavyko ties Tūbausiais susprogdinti geležinkelį. Bet po kitos diversijos Darbėnų geležinkelio stotyje, persekiojama kariškių ir policininkų, grupė iširo. Jos vadas rugpjūčio 4 d. rastas nušautas Kašučių miškelyje, prie kurio nuo 1967 m. iki Atgimimo laikų jam atminti stovėjo paminklas. Pasibaigus karui, 1945 m. Paežerių ir Kašučių dvareliai buvo nacionalizuoti, o jų žemėje įsteigtas Kretingos tarybinio ūkio Kašučių skyrius. Sovietų valdžiai atnaujinus gyventojų trėmimus į Sibirą, 1948 m. pavasarį į Irkutsko sritį išvežtas valstietis Jurgis Jašinskas su 3 vaikais. Prie jų 1952 m. kovo mėn. prisijungė savanoriškai į tremtinį atvykusi žmona Bronislava Jašinskienė su dar dviem vaikais. Iš tremties šeima buvusi paleista tik 1956 m.
Istoriškai vertingiausia teritorijos dalis prarasta Vykdant žemės ūkio kolektyvizaciją, Kretingos tarybinio ūkio Kašučių skyrius 1950 m. buvo sujungtas su Žiogelių ir Pagirių kolūkiais, o naujas darinys pavadintas Kašučių kolūkiu. Jo valdybos kontora įsikūrė Jurgio Sakelio sodyboje, o kolūkio pirmininku tapo Jurgis Mažutis. Po ūkių stambinimo kaime liko „Gegužės Pirmosios“, vėliau – Kašučių kolūkio brigada, kuriai vadovavo Steponas Žilys, o po jo – Jonas Kovėra. Iki 1954 m. kaimas buvo Kašučių apylinkės administracinis centras. Jame veikė medicinos punktas, ryšių skyrius ir parduotuvė. Kašučių vardu 1949 m. buvo pavadinta sovietmečiu Žiogeliuose Tiškevičių vasarnamyje veikusi aštuonmetė mokykla. 1970 m. Kašučiuose gyveno 103 gyventojai. Įsibėgėjus vienkiemių naikinimo vajui ir kolūkių dirbamų laukų plėtrai, kaimiečiai buvo priversti palikti gimtąsias sodybas ir keltis į Akmenos dešiniajame krante, kelio į Darbėnus kairėje pusėje, formuojamą kolūkinę gyvenvietę. Nuo XX a. 8 deš. populiacija ėmė smarkiai mažėti ir, baigiantis sovietmečiui, 1989 m. buvo likę 59 žmonės. Šiandien Kašučiuose yra 20 sodybų ir sodybviečių. 2021 m. kaime buvo registruoti 38 gyventojai. Per administracinio-teritorinio suskirstymo ir žemės reformas kaimas prarado istoriškai vertingiausią savo teritorijos dalį. Barkeliams atiteko ežeras su senąja Kašučių-Paežerių dvarviete, Dubašiams – čia gyvenusius kuršius ir jų protėvius menantis kapinynas ir ankstyvosios bajorkaimio kapinės, valstybinei miškų urėdijai – mišku apaugusi šiaurės vakarinė kaimo dalis su senosiomis kapinėmis. Kompensacijai prie Kašučių 2016 m. buvo prijungta dešiniajame Šukupio krante esanti buvusio Genčų dvaro, vėliau Žiogelių kaimo, žemių dalis su grafų Tiškevičių vasarviete. Šiandien kaimui priklauso 589,20 ha žemės. Kašučių praeitis atsispindi Paežerių dvarelyje XX a. I pusėje gyvenusios paskutinės jo paveldėtojos Bronislavos Sakelytės-Valavičienės (Bronisława Sakiel-Wołłowicz) rankraštiniame autobiografiniame romane „Demon i One“ (Demonas ir Jos). Jį autorė parašė pokariu mokytojaudama Seinų krašte, remdamasi jaunystėje rašytais savo dienoraščiais.
Julius KANARSKAS
Kretingos muziejus
|
|
