|
|
|
Salantų gimnazijoje besimokanti šeštokė Saulė Narkevičiūtė – itin veikli. Ji ne tik rašo, groja, mėgsta skaityti ir dainuoti, bet ir labai subtiliai išreiškia meilę tėvynei, dalyvauja etnokultūrinėse veiklose. Paskutinis jos laimėjimas – eilėraščių ir esė konkurso „Švenčiu Lietuvą“, kurį organizavo Europos Parlamento narys Liudas Mažylis, prizinė vieta. Kai dar nemokėjo rašyti Kovo pradžioje gimnazijos bendruomenė pasidžiaugė Saulės laimėjimu jau tradiciniame konkurse, kuriame dalyvavo per 600 mokinių iš Lietuvos ir užsienio lietuvių mokyklų. Salantų gimnazijos VI kl. mokinė Saulė savo 11–14 metų amžiaus grupėje pateko į laimėtojų gretas. Mokinės darbas įvertintas už kūrybiškumą ir meilę Lietuvai. Mokinę kurti paskatino Teksto kūrėjų klubo mokytoja Adelė Žeimytė. O kaip atsirado Saulei poreikis apskritai pradėti rašyti? Saulė pasakojo, kad jau nuo ankstyvos vaikystės ji ėmė bandyti savarankiškai kurti, dar net nemokėdama rašyti. „Nuo ankstyvos vaikystės labai mėgau „kurti“ spektaklius savo draugams. Kai dar nemokėjau rašyti, diktuodavau mamai – tai būdavo mano scenarijaus kūrimas. Atėjusi į darželį, draugams išaiškindavau, kaip vaidinti. Auklėtoja skaitydavo mano tekstus, o visa mūsų darželio grupė vaidindavo. Mano pačios kūryba ant popieriaus prasidėjo tik išmokus rašyti. Pirmi kūrinukai būdavo trumpi pasakojimai, o vėliau jie pradėjo ilgėti“, – apie savo pirmuosius bandymus papasakojo Saulė. Ji atskleidė, kad jos mylimiausias žanras – esė. „Per esė galiu perteikti savo brangiausias mintis ir išsakyti, kas man yra svarbu. Tuo pačiu galima meniškai išpasakoti visuomenės problemas. Galima pridėti metaforų ir meniškai aprašyti beveik bet ką. Kažkaip manau, jog man esė duoda pakankamai didelę laisvę minčių srautui išlieti ant popieriaus, bet taip pat stengiuosi per daug neišsiplėsti, nes tuomet nuobodu skaityti“, – kalbėjo Saulė, Salantuose savo kūrybiškumą ėmusi plėtoti prieš beveik penkerius metus, kai kartu su tėvais iš Vilniaus atvyko arčiau senelių salantiškių.
Geriau sekasi rašyti tragedijas Pasiteiravus, kas ją skatina rašyti, pašnekovė tikino, kad tiesiog aplinka. „Bet jeigu reikėtų kalbėti apie konkrečią mūzą – tokios nėra. Kiekvienam rašiniui reikia atskiro įkvėpimo, o man jis ateina labai lėtai, todėl kartais mano rašymo procesas baisiausiai užsitęsia, bet visada džiaugiuosi galiausiai pabaigus darbą. Kadangi lankau Teksto kūrėjų klubą, temos priklauso nuo mokytojos užduoto darbo, bet, jeigu rašau laisvalaikiu pati, tada dažniausiai tai būna kažkas liūdno. Nežinau kodėl, bet linksmai rašyti man sunku ir mieliau rašau tragedijas, – atviravo Saulė. – Kai mokytoja uždavė parašyti linksmą pasaką, mano rašymas baisiausiai išsitempė, vos ne iki pusės metų. Nemoku linksmai rašyti, nors tu ką! Geriau kokią rimtą, liūdną ar subtilią temą aprašau, bet ne ką nors linksmo.“ Saulė papasakojo, ką rašė konkursui. Jos esė vadinosi „Aš ir mano ETNO“. Jos nuomone, tai vienas geriausių jos parašytų darbų. „Kūrinyje aprašiau savo kelią iki etnokultūros. Man buvo smagu rašyti, nes rašiau apie man labai svarbius dalykus: tradicinius šokius, dainas, mamos žoleles. Visas mano kūrinys turėjo padėti kitiems suprasti, kodėl man svarbi Lietuva, manau, kad man pavyko perteikti šią žinutę“, – įsitikinusi salantiškė. Žmogus, įskiepijęs meilę tėvynei Sunku patikėti, kad toks jaunas žmogus taip geba subtiliai išreikšti meilę savo tėvynei. Saulė atviravo, kad jos meilę tėvynei labai skatina etnokultūrinio būrelio mokytoja Rita. „Nežinau tiksliai kaip, bet ji man sugebėjo išaiškinti, kodėl Lietuvos praeitis yra didinga ir graži. Vien jos dėka supratau tikrąjį liaudies dainų ir šokių grožį, jos dėka pamilau tautinius apdarus ir tarmes. Galbūt ji nė nesusimąstydama apie tai man padėjo dar labiau pamilti Lietuvą. Kiti paaugliai ir vaikai gal ir niekada nepamatys tos tėvynės mano akimis ir galbūt jiems bus mylėti ją sunkiau, bet, jei suras žmogų, kuris gali jiems įskiepyti meilę Lietuvai, tada turėsime labai daug atsidavusių lietuvių, kurie saugos mūsų šalies tradicijas ir papročius. Aš manau, kad Lietuvai meilę reikia rodyti saugant jos paveldą“, – kalbėjo Saulė. Saulė jau yra dalyvavusi ne viename konkurse. Ji išbandė savo jėgas rajoniniame diktanto rašymo, pasakų kūrimo konkursuose, matematikos, biologijos ir geografijos olimpiadose. „Ne visur man pasiseka gerai, bet būna, kad laimė mane aplanko“, – šypsojosi aktyvi šeštos klasės mokinė Klasės pirmūnė. Be viso to, Saulei dar labai patinka groti. Ji Salantų meno mokykloje mokosi groti pianinu ir gitara, o Salantų kultūros centre – kanklėmis ir koncertina. „Rašymas taip pat smagu, bet manau, kad galėčiau jį lengvai išmainyti į kanklių pamoką“, – prioritetus sudėliojo Saulė. Todėl ji patikino, kad ir rašytoja būti nenorėtų. „Rašymas galėtų būti tik minčių prablaškymas, pomėgis. Nesu tas žmogus, kuris „pašvęstų“ savo gyvenimą rašymui. Manau, kad labai atsakinga veikla rašyti knygas. Jomis galima keisti žmonių požiūrį, pavyzdžiui, Laurent Gounelle knyga „Dievas visada keliauja incognito“ labai pakeitė mano mąstyseną. Nemanau, kad galėčiau rašyti ištisas knygas, nes, kaip mano draugė sako, tu neturėtum kantrybėms užbaigti knygas“, – šypsojosi Saulė. Laisvalaikiu ji taip pat mėgsta skaityti, groti, pasivaikščiojimus su draugėmis, klausytis muzikos, dainuoti, kartais piešti. Ir mokosi ji puikiai, yra klasės pirmūnė. „Nors visiems sakau, kad nesimokau – gaunu dešimtukus tikriausiai dėl to, kad turiu gerą atmintį, papildomai mokytis retai kada reikia. Mano mėgstamiausia pamoka – istorija. Atsiminti datas, aišku, kad nėra smagu, bet mokytis apie praeitį man labai įdomu. Nelabai mėgstu tiksliųjų mokslų, bet apskritai esu smalsi, todėl visos pamokos, iš vienos ar kitos pusės, patinka“, – atviravo pašnekovė.
Rugilė DIMAITĖ
„P. n." akademijos narė
|
|
