|
|
|
Žalgirio mūšio vietoje suoš kretingiškių pasodintas ąžuoliukas
„Tikiuosi, kad karštis neišdžiovino ąžuoliuko šaknų ir jis prigis tame pačiame lauke, kuriame kovėsi Žalgirio mūšio karžygiai“, - teigė Kretingos dviratininkų klubo „Tolumos“ vadovas Rimantas Skiparius. Jis su bendražygiais ne tik pasiryžo dviračiais numinti į istorinę kautynių vietą, bet ir ten nuvežti lietuvių tautos tvirtybės simbolį – ąžuolą. Šis Griunvaldo lauke pasodintas medis įprasmins svarbią istorinę datą – Žalgirio mūšio 600 metų sukaktį.
Vienuolika dienų deginančio karščio ir daugiau negu tūkstantis kilometrų kelio – kretingiškiai dviratininkų klubo „Tolumos“ nariai nesigaili pasiryžę ne tik nuvažiuoti į Žalgirio mūšio vietą, bet ir iš ten dviračiais sugrįžti namo. Dviratininkai – iš įvairių miestų
„Dėl to, kad buvo sunku, apima dar didesnis malonumas įveikus kelionę“,- tikino Rimanto Skipariaus dukra Inga, kuriai pritarė ir bendražygiai – kretingiškiai Adrijana Bruzdeilynaitė, Saulius Miltakis, keliavęs kartu su savo trylikamečiu sūnumi Vladu. Iš viso jie per žygį numynė 1 tūkst. 150 km. Iš varginančios kelionės namo juos lydėjo dviračių entuziastas, kūno kultūros mokytojas ir treneris Virgilijus Makūnas iš Šakių, nusprendęs apsilankyti gintariniame pajūryje. Būtent Šakių rajono savivaldybės administracija kartu su Šešupės Euroregiono Šakių biuru turizmo ir informacijos centro darbuotojais ir paragino šalies dviračių mėgėjus burtis į įspūdingą kelionę Žalgirio mūšiui atminti. Šiam kvietimui atsiliepę šakiškiai, klaipėdiečiai, kauniečiai, vilniečiai, marijampoliečiai, raseiniškiai, Kazlų Rūdos gyventojai bei kretingiškiai sudarė 21 žmogaus komandą. Tačiau kretingiškiai – vieninteliai, kurie dviračių kelionę pradėjo ir baigė ne Šakiuose, o savo mieste – Kretingoje, taip ir nepasinaudoję kitu transportu. Žygį anksčiau teko baigti tik vienam kretingiškiui – R.Skipariui, kuriam dėl inkstų akmenligės ūmaus priepuolio vietoj kelionės dviračiu namo prireikė medikų pagalbos. Dviratininkus vargino karštis
„Važiuodavome rytais, nes įdienojus tvyrodavo nepakeliamas karštis – apie 35-40 laipsnių. Bandėme gaivintis maudydamiesi ežeruose, bet ir juose vanduo buvo šiltas. Nors ir buvo sunku, tačiau nė vienam iš mūsų nebuvo kilusi mintis atsisakyti dviračių žygio. Džiaugiamės, kad kartu važiavo sportininkų, trenerių, kurie parinkdavo tinkamą režimą. Tausodami jėgas kasdien numindavome nuo 90 iki 140 km“,- pasakojo keliautojai. Ne ką geresnės sąlygos dviratininkų iš Lietuvos laukė ir atvykus į Griunvaldą. Pažiūrėti Žalgirio mūšio inscenizacijos susirinko beveik 200 tūkst. žmonių, todėl susidarė spūstys, o iki vandens pardavėjų – ilgos eilės. Trūko vandens
„Galima sakyti, kad nebuvo ne tik kur atsistoti, bet ir kur pėdą padėti. Neturėdami kur pasislėpti nuo saulės ir apsupti minios, žmonės tiesiog alpo nuo karščio. Vietoj žadėto istorinio mūšio inscenizacijos tegirdėjome viską užgožusias greitosios medicinos pagalbos automobilių sirenas. Lenkai renginiui buvo nepasirengę – trūko net vandens. O jei jo ir atveždavo į prekybos vietą, tekdavo prastovėti valandą-pusantros eilėje“,- įspūdžiais dalijosi Rimantas Skiparius ir klubo „Tolumos“ narė Ramutė Kristutytė, kuri į Žalgirio mūšio vietą vyko su Kazlų Rūdos dviratininkais. Nors kretingiškiai taip ir liko neišvydę tikrųjų kovos scenų, tačiau R.Kristutytei pasisekė pamatyti, kaip mūšiui buvo aprengiami Vytautą Didįjį vaizdavęs kariūnas bei jo palyda. Griunvaldo lauke žaliuos Kretingos ąžuolas
Kretingiškiai dviratininkai, kurie į Žalgirio mūšio 600 metų sukaktį atvyko pasipuošę tautine atributika, turėjo kilnią misiją – istorinėje žemėje pasodinti jauną ąžuoliuką, kurį padovanojo Kretingos miškų urėdija. „Visą kelionę drėkinome ąžuoliuko šaknis, kad tik jos liktų gyvybingos,- pasakojo R.Skiparius. - Išvykdami į žygį iš anksto buvome gavę oficialų Lietuvos ambasados Lenkijoje leidimą Griunvaldo lauke pasodinti šį ąžuolą. Tačiau atvykus į vietą nuotaiką apkartino lietuvių stovyklos, kurioje buvo įsikūrę inscenizacijos dalyviai-karžygiai, vadas. Šis vyras, nuo kurio sklido alkoholio smarvė, užuot pataręs, kur galėtume pasodinti savąjį ąžuolą, išsišaipė iš mūsų ir paniekino mūsų idėją. Laimei, sutikome buvusį Lietuvos kariuomenės vadą Valdą Tutkų, kuris pasidžiaugė mūsų iniciatyva ir pagelbėjo pasodinant ąžuoliuką. Būtų gražu, jei rudeniop šiame Griunvaldo lauke lietuviai su lenkais pasodintų 600 ąžuolų giraitę“. Laukia naujų kelionių
Kretingiškiai dviratininkai sakė per žygį ne tik turėję progą išbandyti save, bet ir pasigrožėti nuostabia Lenkijos gamta, pamatyti kultūros bei istorinių objektų. Vienas jų – tai Stańczyki rajone nutiesta geležinkelio linija. Įspūdį daro tai, kad du upės Blendzianka krantus jungiantis geležinkelio gelžbetoninis tiltas yra 250 m ilgio ir 36,5 m aukščio. Keliauninkai pasidžiaugė ir tuo, kad lenkų vairuotojai – pagarbūs dviratininkams. Skirtingai negu Lietuvoje, automobilininkai netgi siaurame kelyje dideliu lanku apvažiuoja keliu minančius dviratininkus. „Dabar svajojame apie dušą ir švarius rūbus. Pasiilgome ir tokių smulkmenų kaip blakstienų tušas“,- šypsojosi kretingiškės I.Skipariutė ir A.Bruzdeilynaitė, vos grįžusios iš tolimojo žygio. – Iš tiesų šiek tiek liūdna, kad kelionė jau baigėsi. Dviračių žygiai „užkabina“, suteikia daug neišdildomų įspūdžių, patyrimo. Todėl jau laukiame, kada vėl sėsime ant dviračių į naują žygį“. Tai buvo ketvirtoji dviratininkų klubo „Tolumos“ kelionė. Prieš ketverius metus vos susibūrę „Tolumų“ dviratininkai apvažiavo aplink Kretingos rajoną, po metų surengė žygį aplink Žemaitiją, o vėliau dviračiais mynė aplink Lietuvą.
|
|
