Naujieji Lazdininkų malūno sparnai vėjo nebegaudys

Klaipėdiškis Antanas Nausėda, kurio žmonai Stasei Onai ir priklauso Lazdininkų malūnas, neslėpė džiaugsmo, kai bendrovės „Klaipėdos restauratorius“ meistrai sėkmingai pakėlė ir sumontavo keturis naujus vėjo malūno sparnus. Šis darbas malūno savininkei kainuos 48 tūkst. Lt, malūnui – unikaliam technikos-architektūros paminklui – atkurti jau investuota apie 70 tūkst. Lt.

Atkuriant Lazdininkų vėjo malūną sėkmingai buvo pakelti ir sumontuoti sparnai, pagaminti pagal buvusiuosius. Tik dabartiniai sparnai vėjo nebegaudys – malūnas išlieka kaip techninis-architektūrinis paminklas be ankstesnės funkcijos – malti grūdus.

Beveik 120 metų sulaukusio malūno sparnams pagaminti prireikė beveik 6 kub. metrų medienos, kurią meistrai užsakė Estijoje. Sparnai, kurių ilgis nuo vieno krašto iki kito sudaro beveik 12 metrų, atkurti pagal buvusiuosius, tik dabartiniai – labiau dekoruoti.

„Ir tarybiniais metais, kada buvo galvojama atkurti Lazdininkų malūną, restauratoriai medienos dairėsi Baltarusijoje: Lietuvoje nei tada, nei dabar tokio medžio, iš kurio būtų galima pagaminti sparnus, nebuvo. Senovėje, kai malūnas malė miltus ir kai reikdavo susidėvėjusius sparnus pakeisti, žmonės iš anksto miške pasižymėdavo medžius, iš kurių numatydavę tuos sparnus padaryti“, - pasakojo bendrovės „Klaipėdos restauratorius“ direktorius Kastytis Kunickas.

Antanas Nausėda, malūno savininkės vyras, ir bendrovės „Klaipėdos restauratorius“ direktorius Kastytis Kunickas parodė išlikusias pavaras, kuriomis būdavo pasukama malūno kepurė.

Lazdininkų malūną jis pavadino techniškai gudriu įrenginiu, arba „malūnų mersedesu“: aštuonbriaunis kepurinis 15 m aukščio Lazdininkų malūnas, o su žaibolaidžiu siekiantis 21 m aukštį, turi pasukamą kepurę - specialiomis pavaromis kepurė būdavo pasukama ton pusėn, iš kurios tikėtasi gero vėjo. „Tokių malūnų – reta. Jų nemačiau netgi Gotlando saloje, kurioje yra malūnų muziejus“, - tvirtino K.Kunickas.

„Žmona pasakojo, kad prie pavarų kepurei pasukti – tai buvęs sunkus atlikti darbas - jos tėvas ir mano uošvis malūnininkas Jurgis Končius sukviesdavo visus ūkio bernus, net vaikus. Ir nesvarbu buvo, diena ar naktis: malūno sparnams reikėjo gaudyti patį geriausią vėją, - pasakojo A.Nausėda. – To meto žmonės labai jausdavo gamtą – mano uošvis visada žinojo, kaip pasisuks vėjas“.

Lazdininkų malūne pakinkius vėją grūdai buvo malami iki 1961 metų. Po to, įvedus elektrą, malūnas dar veikė iki 1984 metų.

Naujus sparnus gavęs Lazdininkų malūnas visgi vėjo nebegaudys: tam, kad būtų atkurta visa malūno mechanika, reikėtų milijoninių investicijų, tad malūno savininkai tokios idėjos atsisakė.

Tačiau malūno lankytojai galės pamatyti visa, ką pavyko išsaugoti per šimtmetį: pavaras, malūno ašį, keletą girnų, restauruotą kepurę bei ją sukusius dantračius, sparnus. Malūno kepurėje numatyta įrengti stiprius žiūronus, kad lankytojai galėtų pasigrožėti apylinkių gamtovaizdžiu.

„Jau dabar prie malūno vis sustoja smalsuolių, ir jeigu čia esame, paprašo, kad įleistumėme pažiūrėti malūno“, - tvirtino A.Nausėda.

Bendras jo visos šeimos tikslas – Lazdininkų malūną padaryti patraukliu lankytinu objektu. Idėjai įgyvendinti erdvės užtenka – aplink malūną jo savininkai susigrąžino 14 ha žemės.

„Kad ir ką sugalvotumėme, privalome išsaugoti kuo daugiau autentikos – visgi malūnas yra paveldo objektas. Malūną įtraukus į kultūros vertybių sąrašą, valstybė mums suteikė paramą - per 40 tūkst. Lt – malūnui atkurti“, - sakė A.Nausėda.

Lazdininkų malūno atkūrimo darbų vadovas restauratorius ekspertas Juozas Januševičius teigė, jog toks techninis-architektūrinis paminklas Žemaitijos krašte yra vienintelis, o ir Lietuvoje tokių – vos vienas kitas. „Todėl ir svarbu išsaugoti tai, ką unikalaus dar turime“, - teigė jis, tvirtindamas, jog atkurtas Lazdininkų malūnas turėtų išstovėti dar ne vieną dešimtmetį.

Iš Lazdininkų malūno istorijos

Lazdininkai – trečioji vėjo malūno vieta. Manoma, kad pastatytas jis buvo prie Vilniaus, po to stovėjo netoli Kretingos, vėliau buvo perkeltas į Lazdininkus.

Paskutinysis malūno savininkas Jurgis Končius, per 10 metų užsidirbęs Amerikoje pinigų, malūną nusipirko 1925 m. iš Sasnauskų. Jame J.Končius malūnininku dirbo iki pat mirties 1956 m.

Kolūkiui atitekęs malūnas veikė iki 1984 m. Kolūkio vadovybė buvo sugalvojusi malūne įrengti malūnų muziejų. Kolūkio laikais buvo skirta lėšų malūnui atkurti.

1993 m. Lazdininkų malūnas buvo privatizuotas. Ona Stasė Nausėdienė – J.Končiaus duktė - malūną susigrąžino po teismų maratono ir atgavo jį apie 1998-uosius.

Prieš dvejus metus buvo parengtas malūno atkūrimo projektas.

• Rašyti komentarą (4)