|
|
|
Masyvų bunkerį darbėniškiai susikalė ąžuole
Grupė darbėniškių bendraamžių, išbandę požeminių bunkerių statybas miške, sumanė slėptuvę susikalti miestelio pakraštyje augančiame sename ąžuole. Lyg pasakų trobelė šis neįprastas statinys kabo tarp galingo medžio šakų ir traukia pakeleivių dėmesį. Bunkeris pakibęs 10 m aukštyje – tarytum būtų pakeltas į trečiąjį daugiabučio namo aukštą.
Bunkeryje – „buržuika“ ir televizorius
Šio neįprasto statinio sumanytojas – keturiolikmetis Algis Rima. Jam talkino 16-metis giminaitis Gintautas, 17 – metė sesuo Virginija ir draugas Darius. „Pernai tame pačiame ąžuole ant apatinių šakų buvome pasistatę mažesnį bunkerį. Nusibodo. Šiemet Gintis sako: pabandom įsikelti bunkerį aukščiau. Sakau jam - jau vieną turime. O jis – pamatysi, kaip bus įdomu: sėdėsim ant šakų kartu su paukščiais, klausysimės vėjo. Nuardėme senąjį bunkerį, vienas kitam padavinėjome rąstus ir lentas. Taip susikalėme grindis, po to rėmą, sutvirtinome šonus. Šiferiu užklojome stogą. Ir išėjo toks namas“, - lyg tikras statybininkas dėstė grupės lyderis Algis ir pakvietė apžiūrėti bunkerį. Nesiryžome. Buvo be galo smalsu, tačiau baugino „įėjimas“ į namą – kopėčiomis ir prie ąžuolo pritvirtintais pagaliukais. Baisoka net įsivaizduoti, kaip, jį statydami pačiu primityviausiu būdu, vaikinai rizikavo į tokį aukštį keldami sunkius rąstus bei lentas.
Negana to, namas turi kaminą, nes yra apšildomas „buržuika“. Ją susivirino pats Algis. „Atradau namuose seną dujų balioną, perpjoviau per pusę. Įmontavau dureles, groteles malkoms, įstačiau vamzdį dūmams išeiti. Puikiausiai veikia, žiemą bunkeryje būna labai šilta“, - apie paties pastatytą namą vis pasakojo Algis. Viršum bunkerio kyšo antena: mat vaikinai „įsivedė“ ir televiziją – pasistatė seną „Šilelį“, kuris maitinamas akumuliatoriumi. Šio namo ilgis ir plotis – maždaug po 2,5 m. Įkelta sena sofa, yra fotelis ir spintelė. Įlipa kaip tarzanai
Algis ir Gintautas tvirtino, kad bunkeryje vienu metu sutilptų koks 10 žmonių. Tačiau tiek dar niekada nebuvo susirinkusių, daugiausiai yra buvę šešiese. „Gal dešimties žmonių konstrukcijos ir šakos neatlaikytų“, - suabejojo vaikinai. Į jį patenkama kopėčiomis, kurias Algis atsineša iš savo namų, esančių greta ąžuolo: palipa iki pirmosios aikštelės, kur stovėjo ankstesnis namas. Tada kopėčios užtraukiamos ant aikštelės, jomis lipama aukščiau. Pačiame viršuje dar sukalti laipteliai. „Ankstesnį bunkerį apiplėšdavo, nuniokodavo. Į šitą be mūsų dar nebuvo niekas įlipęs“, - užtikrino A.Rima. Jame buvo tik keletas drąsiausių jo klasės draugų. „Kol buvome „naujakuriai“, labai mėgdavome sėdėti bunkeryje, šnekučiuotis. Baisu čia tik tada, kai ūžauja smarkus vėjas ar pradeda pliaupti lietus – išsiropšti sunku,“- patikino darbėniškis. Mintis įkelti bunkerius į medį vaikinams gimė po to, kai jie išbandė požeminių slėptuvių statybą. „Ai, nebežinau, kiek miškuose jų pastačiau. Ateidavome ten su draugais pasėdėti, pasišnekėti, - paklaustas, ką veikdavo miško bunkeriuose, atsakė Algis. – Bet juos pradėjo kiti griauti, draskyti, todėl ir pasistatėme ąžuole, kad nepasiektų“. Susikonstravo kartingą ir bagį
Per vasarą ąžuolo bunkeryje Algis būna retai. Dabar jis dega kita aistra – ardyti mopedus ir konstruoti bagius. Mat kaimynystėje gyvena Gvidas, Mindaugas ir Alvydas – draugai, kurie jau anksčiau iš metalo laužo prisidarydavo bagių – savadarbių transporto priemonių. Jiems talkindavo ir Algis. „Dabar man įdomūs motociklai: išardau, pataisau, parduodu. Prieš kelerius metus su draugais buvome susikonstravę kartingą, važinėdavomės po Darbėnus, bet subyrėjo variklis, nebegavome detalių jam sutaisyti“, - atviravo vaikinas. Anot Algio tėvų, Linos ir Valiaus Rimų, jų vaiką nuo mažens traukė technika. „Buvau supykęs ne sykį: ištampydavo instrumentus, elektrodus. Bet po to susitaikėme: geriau, kad vaikas „po akimis“, negu po miestą tamposi ir chuliganauja“, - tvirtino V.Rima, pats dirbęs mechanizatoriumi ir namuose sukaupęs kalnus visokios technikos.
|
|
