|
|
|
Penkiasdešimt metų viename darbe
Praėjusį penktadienį į darbą –Kretingos ligoninės Vaikų ligų skyrių - atėjusi gydytoja Janina Rapalienė patikėjo nekalta kolegių apgaule, kad išrikiuoti kavos puodukai ir bendradarbės iškeptas pyragas yra atostogauti išeinančių vaišės. Iš tikrųjų šventiškas stalas buvo skirtas jai auksinio darbo jubiliejaus proga.
„Negaliu atsigauti, tokią staigmeną man suruošė. Kažkada pagalvojau apie artėjantį darbo 50-etį, tikėdamasi gal tyliai praslinks”,- pamaloninta kolegių dėmesio sakė J. Rapalienė. Prie kavos puodelio susėdusios medikės suskaičiavo, jog iš 50-ies darbo metų gydytoja penkerius metus atidavė naktiniams budėjimams, už kuriuos sovietmečiu nemokėdavo. Dešimtmetį - nuo 1982 iki 1992-ųjų - ji vadovavo ligoninės Vaikų skyriui. “Mūsų darbas – nuolatinis stresas, nes nežinai, kas bus po minutės. Tokiose ekstremaliose situacijose mintys gena viena kitą. Tuomet ir baimė išgaruoja, ir jėgų užtenka. Tik po to kojos linksta”,- apie gydytojo darbą lydinčią įtampą kalbėjo J.Rapalienė ir pridūrė, jog dabar dirbti yra lengviau negu anksčiau. Tuomet ligoninė neturėjo nei geros laboratorijos, o vaikų chirurgijos nebuvo ir Klaipėdoje. “Konsultantai atvykdavo, pakonsultuodavo ir išvykdavo, o daryti reikėjo patiems. Dabar tokius sunkius ligonius išsiveža. Anuomet dažnai gelbėdavo intuicija“,- prisiminė gydytoja. Prie kavos puodelio gydytojos viena per kitą pasakojo istorijas, liudijančias, jog J.Rapalienė joms visada ištiesdavo pagalbos ranką. Regina Grykšienė sakė, kad jubiliatės pagalbos galėjai prašyti bet kada. “Aš ją, turinčią aukštą temperatūrą ir gipsą, pakėliau iš lovos, ir ji atvažiavo į skyrių. Kitą kartą, kai budėjau, iš Darbėnų atvežė mirštantį vaiką. Neišnešiotą, šaltą, marmuruotą. Skambinu daktarei, kaip jį sušildyti. Abi šiaip taip į galvą pastatėm lašelinę ir vaiką įmerkėm į kibirą šilto vandens, nes kito indo po ranka nebuvo.“- pasakojo R.Grikšienė. Valentina Narvilienė prisiminė, kai jai dirbant poliklinikoje ir apžiūrint kūdikį šis liovėsi kvėpuoti. “Nors širdelė dar plakė, atrodė kaip miręs. Pasičiupau jį į glėbį ir bėgte pas daktarę į skyrių. Daktarė pajungė deguonies aparatą ir atgaivino. Eidavom į darbą ramios. Žinojom, jeigu kas – vedėją išsikviesim“,- sakė ji. Birutės Ramonienės teigimu, J. Rapalienė nesipuikavo savo gebėjimais, pranašumu. “Kad ir kokios pagalbos beprašytumei, ji niekada tavęs kvailesniu nelaikė“,- pasidžiaugė ji. Vaikų skyriaus vedėja Laima Valantiejienė J.Rapalienę pavadino visų jų mokytoja. “Mes visos čia esam gydytojos mokinės. Atvykom baigusios universitetus, su teorinėmis žiniomis, iš gydytojos sėmėmės patirties.“ J.Rapalienė pašmaikštavo, jog L. Valantiejienė gimė praėjus 12 dienų nuo jos darbo pradžios. “Džiaugiuos, kad skyrių perdaviau į patikimas rankas“,- sakė ji. Gydytojos J.Rapalienės pavyzdys ne vieną kretingiškį paskatino rinktis mediko profesiją. “Aš sirgau skarlatina ir gulėjau ligoninėje. Grįžusi į mokyklą parašiau rašinėlį, kad noriu būti tokia kaip vaikų gydytoja J.Rapalienė,“- prisiminimais dalijosi taip pat nemažą gydytojos darbo stažą turinti R.Grykšienė. Gydytojos profesiją pasirinko ir vienintelė Janinos ir Felikso Rapalių dukra Vilija. „Dukrą atkalbinėjau nuo gydytojos profesijos ir dabar atkalbinėčiau, bet pati šią profesiją rinkčiausi vėl. Man patinka, įdomu, daugiau niekas netraukia,“- atviravo J.Rapalienė. Paklausta, koks geriausias atlygis už tiek metų darbo, gydytoja prisiminė dar vieną malonią staigmeną, kai padėkoti už vaikystėje sugražintą sveikatą po išleistuvių su gėlių puokšte atėjo abiturientė, kurią jinai buvo pamiršusi, kaip ir daugelį kitų buvusių savo mažųjų pacientų.
|
|
