|
|
|
Auksinio krepšinio treneris užaugo Darbėnuose
Krepšinis vadinamas antrąja lietuvių religija, o Darbėnai turi jos pranašą – Kazį Maksvytį, krepšinio trenerį, išugdžiusį auksinę Lietuvos vaikinų krepšinio komandą, kuri Vilniuje vykusiame Europos jaunių (iki 18 metų) krepšinio čempionate rezultatu 90:61 sutriuškino savo varžovę Rusijos rinktinę ir per du čempionatus (2008 m. šešiolikmečių ir šį) nepatyrė nė vieno pralaimėjimo. Treneris išugdė čempionus, atnaujinusius tikėjimą Lietuvos krepšiniu ir sukėlusius migracijos išblaškytų lietuvių vienybės, patriotizmo bangą.
Ta banga neaplenkė ir Kretingos, o ypač Darbėnų. Lemiamas čempionato rungtynes perpildytoje (13 tūkst. žiūrovų) “Siemens” arenoje stebėjo ir dviem autobusiukais atvykę darbėniškiai, tarp jų buvo ir Kazio Maksvyčio motina Onutė Maksvytienė. Antradienį, kai užsukome į jaukius Kazimiero ir Onutės Maksvyčių namus Vytauto gatvėje Darbėnuose, sūnų iš šių namų į didįjį krepšinio kelią išleidusi moteris tebegyveno rungtynių “Siemens” arenoje įspūdžiais: “Po rungtynių abi mamos – aš ir Kaziuko uošvienė – rūbinėje laukėme, kol jis persirengs ir ateis, norėjome pasveikinti. Mudviem nė galvoje, kad iškart po rungtynių būna spaudos konferencija. Ji baigėsi gal pusę dvylikos. Sulaukėm, susisveikinom. Gailėjau ir tų rusų: kaip nekrenta vaikams, taip nekrenta. Irgi vaikai...” Su Onute Maksvytiene vartėme šeimos albumus, kur Kazys, įamžintas įvairiuose savo amžiaus tarpsniuose, bent ūgiu į krepšininką nepanėšėjo. “Labai norėjo būti aukštas. Pieną gėrė, valgė varškę ir miegojo išsitiesęs, bet daugiau metro aštuoniasdešimties neišaugo,” – sakė trenerio mama. O. Maksvytienė teigė, jog sūnus nuo mažumės su oranžiniu kamuoliu nesiskyrė. “Buvo pablūdęs dėl krepšinio. Nei valgyti, nei miegoti nereikėjo, kai su draugais stadione ar salėje lošdavo. Galvodavau: apgaudinėja, kur nors kitur laiką leidžia. Griežtai auginau. Gal kokių penkiolikos buvo. Dvylikta nakties, vis negrįžta. Nuėjau į kultūrnamį, į šokius. Tamsu, jo nematyti. Priėjau prie mikrofono ir klausiu: “Ar čia nėra Kazio Maksvyčio?”. O jis su panele, visa galva už jį aukštesne, šoko. Visą kelią man iš paskos burbuliavo, kokią aš jam gėdą padariau. Šiaip klusnus buvo, nekonfliktiškas. Dabar jau 33-jų, ne taip seniai vedė, turi 5 mėnesių dukrytę,” – pasakojo O. Maksvytienė. Kazys yra Maksvyčių jaunėlis, turintis dvi seseris. “Labai sunkiai jį nešiojau, septynis mėnesius lovoje išgulėjau. Sveikas atėjo į pasaulį. Pranašavo, kad bus mergaitė, o gimė berniukas. Džiaugsmas buvo neišpasakytas,” – O. Maksvytienė prisiminė ir sūnaus atėjimą į pasaulį. Krepšiniu nesižavėję tėvai sūnaus aistrą krepšiniui bandė užgesinti. Nupirko pianiną. Trejus metus Kazimieras sūnų vežiojo į Kretingos meno mokyklą. Nepavykusį tėvų sumanymą primenantis pianinas tebestovi svetainėje. O sūnus, baigęs Darbėnų vidurinę mokyklą, su draugu išvyko į Kauną, Kūno kultūros institutą, stoti į krepšinio specialybę. Įstojo, tik draugui nepasisekė. Šiandieną krepšinio aistra yra užvaldžiusi visą šeimą ir giminę, ir pačią Onutę Maksvytienę. Dramatiškas šio Europos jaunių čempionato rungtynes su serbais, kurias Kazio ugdytiniai laimėjo vos vienu tašku, Maksvyčių šeima sekė Darbėnuose, prie televizoriaus. “Bėgiojau. Prisigėriau vaistų. Patyliukais, kad vaikai neišgirstų, meldžiausi, nes po to iš manęs juokiasi,” – atviravo O. Maksvytienė. Su Lietuvos jaunių krepšinio komandos vyriausiuoju treneriu Kaziu Maksvyčiu “Pajūrio naujienos” kalbėjosi telefonu. - Kai kuriuos komandos žaidėjus treniruoju nuo pat pradžios, 2000 metų, kai baigęs magistrantūros studijas, surinkau juos iš visos Lietuvos. Kauniečius pažinojau, kitų – ne. Augom kartu: aš – kaip treneris, jie – kaip krepšininkai. Būdamas studentas įsitikinau, kad žaidžiu vidutiniškai, nors savam kaime buvau geriausias. Nepavyko tapti krepšininku, tapau treneriu. Norint laimėti neužtenka vien charakterio, fizinių savybių, gero pasirengimo, reikia ir sėkmę pagauti. Pasirinkimo kovoje dėl Europos čempionato aukso nebuvo – tik laimėti. Į Darbėnus visada grįžtu su didžiausiu džiaugsmu, čia su draugais vis dar palošiu ne tik krepšinį, bet ir futbolą. Aš galvoju, kad visi darbėniškiai yra mano draugai. Nekantriai laukiu šio šeštadienio, klasės susitikimo. Jau praėjo penkiolika metų, kai baigėm mokyklą,” – kalbėjo K. Maksvytis.
|
|
