Skulptoriui akmuo – lyg šventė, nereikalaujanti kūrybinių kančių

Garsiajai Kretingos muziejaus fontano mergelei lemta atgimti – po ilgų ieškojimų, kas galėtų atgaivinti sunaikintą istoriją, muziejininkai nusprendė kreiptis į talentingą akmens skulptorių Stasį Budrikį. Skuodo rajone Lenkimuose gyvenantis ir kuriantis menininkas sakė, kad kalbėti apie šį projektą dar per anksti, tačiau puošti Kretingą išraiškingais savo darbais jam – ne naujiena.

Stasys Budrikis savo darbų neskaičiuoja, tačiau patys įsimintiniausi įamžinti albume.

Du S.Budrikio kūriniai - akmeninis katinas ir šuo taksas - akį traukia verslininkų Prano ir Jūratės Varkojų sodyboje. Kartu su P.Varkoju Telšių dailės technikume studijavęs S.Budrikis pasakojo, kad katiną ir šunį iškalė lyg iš neturėjimo ką veikti, neturėdamas kažkokios gilesnės minties. Net norėjęs katiną pasilikti sau, tačiau žaismingi darbai iškeliavę į Kretingą.

„Kai kuriuos darbus norisi pasilikti. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad man sunku su jais skirtis. Toks mano likimas, gyvenimas – kurti ir išleisti svetur savo kūrinius. Toks mano darbas – kur ir dėčiau visas savo skulptūras“, - kuklindamasis apie savo talentą kalbėjo S.Budrikis, savo kūrinių neskaičiuojantis ir neregistruojantis.

Tačiau apie išskirtinį penkiasdešimtmečio menininko talentą kalba patys jo darbai. Jų galima pamatyti ne tik Kretingoje, Mažeikiuose ar kaimyninėje Latvijoje, bet ir Švedijoje, Norvegijoje.

„1993 metais išvykau į Norvegiją. Ten mano darbai tęsėsi iki pat 2000-ųjų – kasmet po kelis mėnesius dirbau šioje šalyje. Kadangi skulptūras statėme jau už poliarinio rato, dirbti galėdavome tik tol, kol neužeidavo šalčiai. Norvegijoje padėjau įvykdyti garsaus skulptoriaus Antonij Gormlej projektą. Jis sukūrė dešimties metrų skulptūras, kurios buvo pastatytos vandenyje. Šiame projekte dirbau meistru. Būtent tada prie vienos skulptūros teko darbuotis ilgiausiai – pusę metų“, - prisiminė S.Budrikis.

Pasak skulptoriaus, išskirti užsieniečių, kad jie labiau mėgstą akmenį, negalima: lietuviai taip pat vertina ir mėgsta akmens dirbinius, todėl nemaža dalis S.Budrikio darbų yra iškeliavę į privačias kolekcijas.

Daugelis skulptoriaus Stasio Budrikio darbų iškeliauja į privačias kolekcijas. Žaismingi katinas ir šuo puošia sodybą Kretingos rajone, o juodame granite menininkas iškalė vaizdinius iš mito apie Pandoros skrynią.

„Kartais žmonės konkrečiai žino, ko nori, kartais sumanymus ir idėjas pateikiu aš. Tačiau nesvarbu, koks bebūtų užsakymas, nesinori kaldinti nuobodžių darbų. Neturiu išskirtinai pamėgtų kūrybinių išraiškų ar temų, bet mėgstu akmenyje atskleisti filosofinę mintį“, - pasakojo S.Budrikis.

Jo po Lietuvą ir pasaulį iškeliavusiuose darbuose iškalti metaforiniai vaizdai priverčia stabtelėti ir susimąstyti apie laiko tėkmę, amžinybę, žmogaus dvasios skrydį.

Viena iš S.Budrikio skulptūrų yra įamžinta net seriale, mat puošia garsųjį Naisių kaimą. Būtent šiame kaime ir vyksta veiksmas šiuo metu rodomame seriale „Naisių vasara“.

„Naisiuose stovinti akmens skulptūra vaizduoja laiko tėkmę – dieną ir naktį. Šis darbas buvo sudaužytas, kadangi kurdamas panaudojau ir bronzą. O Lietuvoje buvo toks metas, kai bronzą vogė iš visur – nežiūrėjo, kad gadina meno kūrinius ir net niekina kapines“, - prisiminė S.Budrikis.

Akmenyje S.Budrikis įamžino ir garsaus dainininko Rolando Janavičiaus atminimą: skulptoriaus kaldinti sparnai ir širdis puošia nuo vėžio mirusio atlikėjo kapą. Menininkas pasakojo, kad pradėdamas darbą, visada linksta į skulptūras, kurias galima pagaminti iš vientiso akmens, kurių nereikia konstruoti iš skirtingų detalių.

„Kaldinant vientisą skulptūrą – daugiau darbo, tenka pasikankinti. Tačiau taip – įdomiau. Iš akmens, kaip iš medžio, gabalo neišrėši. Dabar jau skulptoriai naudoja deimantinius pjūklus, tarybiniais laikais darbuodavomės tik kaltais“,- kalbėjo S.Budrikis.

Skulptorius pasakojo, kad kaldinti skulptūras jam tenka iš rusiško, švediško, indiško, kiniško akmens, tačiau jam mielas ir paprastas Lietuvos laukų akmuo.

„Mūsų rieduliai gražūs, tačiau dažnai būna įskilę, su plyšiais. Ištraukti iš žemės – sveikesni. Tačiau lietuviški akmenys išnykę – labai daug jų buvo susprogdinta melioruojant laukus. O dabar pamatęs kur nors gražų – nepasiimsi, akmuo yra turtas, nuosavybė. Dirbti su lietuvišku akmeniu malonu – graži jo rausva spalva, blizgesys. Lietuviški akmenys turi gyvybės, kurios neturi kai kurie atvežtiniai akmenys – pavyzdžiui, juodas granitas. Jame nėra lietuviškiems rieduliams būdingo blizgaus kristalo, kuris ir suteikia akmeniui to gyvybingumo“, - pasakojo S.Budrikis.

Nuo pat mažens meilę akmeniui pajutęs ir gyvybingas išraiškas jau tris dešimtmečius rieduliams suteikiantis S.Budrikis prisipažino, kad akmuo jam – ir darbas, ir pomėgis, kuris niekada nėra sukėlęs kančių.

„Akmuo man – kaip šventė, darbas, kuris negimsta per kūrybines ar fizines kančias. Jam gal ir reikia įkvėpimo, tačiau viskas gimsta iš suvokimo, kad negalima stovėti vietoje, kad reikia ieškoti ir tobulėti“, - kalbėjo S.Budrikis.

• Rašyti komentarą (2)