|
|
|
Palanga kviečia į atsinaujinusį burmistro Jono Šliūpo muziejų
Palangoje, greta Birutės parko, Vytauto gatvės gilumoje, po kapitalinio remonto šį lapkritį duris lankytojams vėl atvėrė Jono Šliūpo muziejus, priklausantis Lietuvos nacionaliniam muziejui. Įsikūręs istorinėje medinėje kurorto viloje, pastatas vertingas ne tik kaip kultūros paveldas, bet ir vieta, skirta nušviesti ir įamžinti J. Šliūpo – įžymaus Lietuvos aušrininko, publicisto, gydytojo, humanitarinių ir teisės mokslų garbės daktaro, pirmojo Palangos miesto burmistro – šios pareigos prilygsta dabartinei mero pareigybei – gyvenimą ir veiklą.
Atkūrė bendromis pastangomis Ši dar XIX a. pabaigoje grafų Tiškevičių statyta medinė vila 1930–1944 metais tapo pagrindiniais daktaro J. Šliūpo, jo žmonos Grasildos bei judviejų sūnaus Vytauto namais. Vėliau pastato paskirtis keitėsi – pokariu čia veikė kultūros namai, vaikų darželis, švietimo įstaiga. Senoji pastato dalis išliko nepakitusi.
Pastato renovacija truko vienerius metus, kol sulaukta džiugaus momento – jo atidarymo iškilmių, į kurias perkirpti juostelę šio muziejaus vadovė Nijolė Laužikienė pakvietė Nacionalinio muziejaus generalinę direktorę Rūtą Kačkutę, Palangos miesto merą Šarūną Vaitkų ir kultūros ministrą Simoną Kairį. Meras Š. Vaitkus pasidžiaugė, kad atkurtoji J. Šliūpo vila priklauso XIX a. kurorto mediniam paveldui, kuris šiandieną išgyvena renesansą ir jį dar labiau praturtins greta jau atkurtų Kurhauzo, Anapilio pastatų. Ir išvien su R. Kačkute gyrė kokybišką šiuos objektus atkūrusių restauratorių – bendrovės „Pamario restauratorius“ – darbą. R. Kačkutė akcentavo, kad bendromis pastangomis, įskaitant Kultūros ministeriją ir Palangos miesto savivaldybę, pavyko atkurti istorinį pastatą, kur visuomenei atverta dar viena kultūrinė erdvė pažinimui ir bendrystei – galimybė lankytis parodose, renginiuose, pokalbiuose. Tam skiros edukacinės erdvės antrame pastato aukšte, į kurias naujai įrengtu liftu gali patekti ir neįgalūs žmonės.
Pažintis su Kazio Varnelio kūryba Pirmasis renovuotos vilos aukštas skirtas parodoms ir būsimai J. Šliūpo ekspozicijai. Šiuo metu jos erdvėse veikia paroda „Tapatybė ir forma. Kazio Varnelio kūryba“: tai iš paties K. Varnelio namų-muziejaus atkeliavę jo sukurti oparto kūriniai ir Nacionalinio muziejaus fonduose saugomi etnografinės tekstilės dirbiniai. „Labai džiugu, kad į J. Šliūpo muziejų atkeliavo K. Varnelio paroda: jiedu abu buvo pasaulio žmonės, rūpinosi tapatybės sklaida, tik jų darbų pobūdis – skirtingas. K. Varnelis yra tarptautinio lygio menininkas, kitąmet, vykstant Lietuvos kultūros sezonui Prancūzijoje, bus eksponuojami ir jo darbai“, – akcentavo J. Šliūpo muziejaus vadovė N. Laužikienė.
Rengs vieno objekto parodas Jau nuo šio gruodžio muziejus numatė originalų projektą – vieno objekto parodą, kitąmet jų iš viso bus šešios. Pirmojoje parodoje „Reglamentuota palangiškių ir poilsiautojų kasdienybė“ bus eksponuojama Burmistro nutarimų knyga: be J. Šliūpo, prieškariu Palangoje burmistrais dar dirbo keli asmenys. „Vartant knygą, atsiveria labai įdomus prieškario Palangos socialinio gyvenimo paveikslas – knygoje surašyti burmistrų priimti nutarimai. Ką gi jie nutarė? Dažniausiai aprėpė miesto tvarką, numatė baudas. Tarkim, moterims skirta po 50 Lt baudos už tai, kad pliaže į smėlį mėtė saldainių popierėlius ir vyšnių kauliukus. Į moterų pliažą moterys galėjo vestis berniukus tik iki 5-erių metų, jei vyresnius – pelnydavo 30 Lt dydžio baudą. Baudos grėsė ir už tai, jei be leidimų gatvėse prekiavo vyšniomis, paukščiais, jei kurorto gatvėmis varydavo galvijus. Įdomi detalė: kavinių savininkus baudė už tai, kad tešlą laikė ant grindų ir uždengtą nešvaria marška, kad bandelėje rado įkeptą musę ir pan. O miestiečiai buvo baudžiami už tai, kad, artėjant sezonui, nenudažė tvoros, nenubaltino namo, iš šaligatvių tarpų neišravėjo žolių“, – situacijas iš Burmistro nutarimų knygos vardino N. Laužikienė. Jos žodžiais vieno objekto parodoje dar ketinama eksponuoti kuršių moters smeigtą, rastą Birutės kalno papėdėje, ir pateikti su juo susijusį istorinį-kultūrinį foną, taip pat – Prezidento Antano Smetonos skrybėlę, atkurti jo „darbostogas“ – laiką, kai šis darbą kurorte gebėjo derinti su atostogomis, tarsi šiandieninio nuotolinio darbo analogą. Taip pat ketinama eksponuoti daktaro J. Šliūpo ir jo pirmosios žmonos Liudvikos vestuvinius žiedus.
Muziejuje neišliko autentiškų daiktų N. Laužikienės žodžiais, šiandieną muziejuje vis dar stokojama autentiškos, J. Šliūpo gyvenimo ir jo veiklos aspektus atspindinčios ekspozicijos. Ją įrengti ketinama pirmajame aukšte, vėlgi pasinaudojant ES lėšomis – kitąmet tam turėtų būti skirta 400 tūkst. Eur. „Ilgai diskutavome, kaipgi turėtų būti įrengta ši ekspozicija: dabar pasitelkiamos modernios technologijos – mes jų neatsisakysime, tačiau vertiname ir autentišką tarpukario aplinką, ją integruosime, kad derėtų šiandiena ir praeitis, juolab kad ją detaliai aprašė JAV gyvenęs, bet amžinybėn jau iškeliavęs J. Šliūpo sūnus Vytautas. Jis rūpinosi tėvo palikimu, didžiumą autentiškų buities daiktų – sutuoktuvių žiedus, lazdelę, akinius, laiškus, rankraščius, pomirtinę kaukę – jis atidavė Šiaulių universitetui“, – kalbėjo N. Laužikienė, patikindama, kad autentiško palikimo, išskyrus fotografijas ir dokumentus, jie neturį. Nors ir kreipėsi į palangiškius – galbūt kas nors ką nors išsaugoję, tačiau į šį raginimą niekas neatsiliepė. Šliūpų šeimai 1944-ųjų rudenį pasitraukus į Vakarus, jų turtas buvo išdalintas, išparceliuotas. Ligi pastato renovacijos, pagal sūnaus Vytauto aprašą, baldai, panašūs į jo tėvų aplinką, buvo atvežti iš Nacionalinio muziejaus fondų.
Keliskart išrenkamas burmistru Spalvinga J. Šliūpo asmenybe besidominti N. Laužikienė ilgai galėtų pasakoti apie šį Lietuvos šviesuolį, jį muziejininkams norėtųsi kuo plačiau atskleisti ir visuomenei. „Aušros“ lyderis J. Šliūpas 1884 m. pasitraukė į JAV, ten su žmona Liudvika Malinauskaite Šliūpiene susilaukė trijų vaikų – Aldonos, kuri vėliau tapo gydytoja, Keistučio, tapusio fiziku, ir Hypatijos – ji dirbo socialinėje srityje. Į Kauną šeima grįžo 1921–1923 m. Susirgus žmonai Liudvikai, kuri buvo J. Šliūpo bendražygė, poetė, dramaturgė, pagelbėti ją prižiūrėti buvo pakviesta palangiškė Grasilda Grauslytė. 1928-aisiais mirus Liudvikai, Grasilda po metų tapo antrąja J. Šliūpo žmona, buvo 26 metais už jį jaunesnė. Dėl šeimoje ir visuomenėje patiriamo spaudimo, J. Šliūpui teko parduoti namus Kaune. Sutuoktiniai 1930 m. persikėlė į Palangą ir iki 1944 m. gyveno šitame name.
Nuo 1933-ųjų su pertraukomis iki 1941 m. J. Šliūpas buvo renkamas Palangos miesto burmistru. „J. Šliūpas buvo labai įdomi, spalvinga, išsilavinusi asmenybė. Tačiau nepatogus žmogus, bekompromisis, laisvamanis, nuolat konfrontavęs su katalikais. Kodėl jį rinkdavo palangiškiai? Veikiausiai dėl to, kad buvo labai išsilavinęs, o Palangoje tuomet daugiau tokių nebuvo: vietiniai ir 1941-aisiais, išstūmus sovietus, prašė jį vadovauti miestui, po to, 1944 m., užėjus sovietams, vėlgi kvietė į postą, bet jis atsisakė. Prasidėjus trėmimams, J. Šliūpas su šeima suskubo pasitraukti į Austriją, apsistojo Bregenzo miestelyje. Vokiečiai jį pakvietė į Berlyną pasakyti kalbą, J. Šliūpas labai susinervino dėl to, kad jam darė spaudimą, ir tos kalbos pasakyti nebespėjo – mirė 1944-ųjų lapkričio 6 dieną Berlyne“, – papasakojo N. Laužikienė.
---- Palangos burmistrai: 1. Jonas Šliūpas 1933 01 21–1934 11 20 2. Vladas Kraujalis 1934 11 20–1936 12 08 3. Antanas Vizbaras 1936 12 08–1938 03 28 4. Jonas Šliūpas 1938 033 28–1939 07 01 5. Antanas Vizbaras 1939 07 01–1940 03 15 6. Antanas Bričkus 1940 03 15–1940 07 02 7. Stasė Vaineikienė 1940 07 02–1940 11 01 8. Adolfas Jurgutis 1940 11 01 – (iki kada ėjo burmistro pareigas, neaptikta dokumentų) 9. Jonas Šliūpas 1941 06 22 (juridiškai nebuvo paskirtas, gyventojai paprašė eiti pareigas)
|
|
