Pirmosios Lietuvos elektrinės statytojai

Pirmosios Lietuvos elektrinės statytojas grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891). Fot. R. Borchardtas. Ryga, XIX a. 9 deš.

Šiemet sukanka 140 metų, kai grafo Juozapo Tiškevičiaus Kretingos dvare buvo pastatyta pirmoji Lietuvos vandens ir šiluminė elektrinė, nuo 1883 m. rudens tiekusi elektros šviesą dvaro parkui ir Žiemos sodui apšviesti. Restauruotas dvaro elektrinės pastatas išliko iki šių dienų. Jame veikia Kretingos muziejaus etnografinė ekspozicija „Saulės ratu“, o elektros stoties gamybinėse patalpose – saldainių dirbtuvės-kavinė „Dvaro saldaininė“.

Iki šiol oficialiai buvo laikomasi nuomonės, kad pirmoji Lietuvos elektrinė atidaryta 1892 m. kunigaikščio Bogdano Oginskio Rietavo dvaro lentpjūvėje. Tačiau likus trejiems metams iki jos įkūrimo, 1889 m. Kaune išleistoje „Kauno gubernijos informacinėje knygoje 1890 metams“ jos sudarytojas Konstantinas Gukovskis rašė, kad Kretingos grafo Juozapo Tiškevičiaus žiemos sode „vakare įsižiebia elektros lemputės.“

Abiejų dvarų didikai Kretingos grafas Juozapas Tiškevičius ir Rietavo kunigaikštis Bogdanas Oginskis buvo geri bičiuliai, dideli naujovių mėgėjai, nuolat sekę naujausius mokslo ir technikos pasiekimus ir stengęsi juos pritaikyti savo dvaruose. Dar iki įkuriant pirmąją elektrinę jiedu 1882 m. nutiesė pirmąją Lietuvos telefono ryšio liniją, sujungusią Rietavo, Plungės, Salantų, Darbėnų, Grūšlaukės (Pesčių) ir Kretingos dvarus.

XIX a. 8–9 deš. energetikos technikoje buvo padaryta labai svarbių išradimų, atvėrusių galimybę naujai energetikos rūšiai – elektros energetikai vystytis. Naujo tipo energijos gamybos mašina – elektros generatorius ir universalus šiluminis variklis – garo turbina buvo svarbiausi energetikos technikos pasiekimai, kurie sukėlė revoliuciją energetikos istorijoje. Sukūrus elektros srovės generatorių pavyko realizuoti elektros apšvietimo idėją. Pirmosios hidroelektrinės buvo pastatytos 1876–1881 m. Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje, o pirmoji elektrinė su garo mašinomis – 1882 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose. Iš pradžių elektros energija daugiausia naudota tik apšvietimui. Tuo metu elektra neturėjo strateginės reikšmės, todėl elektrifikacija rūpinosi ne valstybė, o pramonininkai ir didikai. Lietuvoje pirmasis tai padaryti sumanė vienas turtingiausių krašto didikų Kretingos grafas Juozapas Tiškevičius, o planus jam įgyvendinti padėjo ištikima jo gyvenimo palydovė ir šeimos biudžeto tvarkytoja žmona Sofija Horvataitė-Tiškevičienė.

Kretingos dvaro kasos išlaidų kvitas, kuriuo mechanikas M. Hauelas patvirtina, kad jam sumokėtas 10 rublių dydžio užmokestis. 1883 m. rugsėjo 16 d.

Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomos Kretingos elektros stoties bylos viename 1920 m. dokumente rašoma, kad „elektros stotis pil. A. Tiškevičiaus dvare [...] pastatyta 1878 m. (pirmutinė elektros stotis Lietuvoje).“

Tačiau daugiau šią datą patvirtinančių dokumentų rasti nepavyko. Išlikęs Kretingos dvaro archyvas liudija, kad 1878 m. Juozapas Tiškevičius Kretingos dvare ėmėsi rengti savo šeimos rezidenciją, kurią čia perkėlė išsikeldamas iš Vilniuje buvusių šeimos rūmų ir Lentvario dvaro.

Kretingos rezidencija buvo kuriama nuolatiniam šeimos gyvenimui. Todėl ji turėjo būti moderniai įrengta pagal geriausius to meto Vakarų Europos rezidencijų pavyzdžius, diegiant naujausius technologijos pasiekimus, tarp kurių turėjusi būti ir hidroelektrinė. Tam dvaro matininkas Jonas Šostakas 1878 m. parengė trijų tvenkinių projektą, kurį po metų pakoregavo gerokai išplėsdamas naujai kasamą trečiąjį tvenkinį, pavadintą Ežeru. Šie trys didžiuliai vandens rezervuarai turėjo tarnauti tiek dvaro ūkinėms reikmėms, tiek rekreacijai ir poilsiui. Naujasis tvenkinys-ežeras tapo atsarginiu vandens rezervuaru, antrojo tvenkinio vanduo vamzdžiais buvo tiekiamas parko ir Žiemos sodo fontanams bei kriokliams, o prie senojo tvenkinio stovėjusiame akmens mūro vandens malūne Juozapas Tiškevičius sumanė įrengti naujausią technologinį stebuklą – pirmąją Lietuvoje elektrinę. Dvaro kasos išlaidų dokumentai liudija, kad pagrindiniai tvenkinių ir elektrinės įrengimo darbai vyko tuo pat metu – 1883 m. antroje pusėje.

Elektrinei įrengti Juozapas Tiškevičius 1883 m. sudarė sutartį su Hamburgo inžinieriumi J. L. Huberiu. Sutartis neišliko, tačiau viename dokumentų minima, kad ją saugojo grafienė Sofija Tiškevičienė. Rangovas elektrinės inžinieriumi paskyrė K. U. Šniterį, o elektros stotį įrengti pavedė mechanikui M. Hauelui. Elektrinės įrengimo darbai prasidėjo 1883 m. liepos 25 d., o pabaigimo data reikėtų laikyti 1883 m. lapkričio 26-ąją, nes tą dieną į dvarą atvyko naujas mechanikas, pakeitęs elektros stotį įrengusį M. Hauelą.

Kretingos Izraelio V. Glikmano geležies, plieno ir dažų krautuvės firminio sąskaitų blanko fragmentas. XIX a. pab.–XX a. 2 deš.

Elektrinei įrengti ir parkui apšviesti pradėta rengtis 1883 m. liepos 13-ąją. Tą dieną dvaro kasininkas Juozapas Vainoras Klaipėdoje susitiko su pirklių konsulu Heinrichu Pyču, su kuriuo sutarė dėl elektrinei įrengti reikalingos įrangos už 3 tūkst. markių įsigijimo. O dvaro samdytas vežėjas Markus Brikmanas iš grafo Juozapo Tiškevičiaus miško valdų Darbėnų girininkijos tą pačią dieną parvežė šešis ąžuolinius rąstus būsimiems parko elektrinio apšvietimo stulpams pagaminti.

Mieste prie Akmenos upės grafai Tiškevičiai turėjo dar vieną – didesnį – malūną, kuriame maldavo miltus dvaro poreikiams. Todėl prie dvaro buvusį malūno pastatą, kuris dokumentuose vadinamas malūnėliu, Juozapas Tiškevičius nutarė visą pertvarkyti elektrinės paskirčiai. Tam kumetis Juozapas Surblys su padėjėjais iš pastato į dvaro magaziną (atsarginį sandėlį) liepos 20–23 d. išvežė nebereikalingus įrenginius ir rakandus. Malūno viršutinės konstrukcijos buvusios nuardytos, o vokietis mūrininkas Gotfrydas Koskis su pagalbininkais iki spalio 23 d. permūrijo akmenines pastato kapitalines sienas, sutvirtino pamatus, išmūrijo ir betonavo grindis, postamentą elektros varikliui ir vandens turbinos patalpą, ant išlikusio karkaso pastatė iš Klaipėdos parvežtą fachverko architektūros antstatą, ištinkavo vidines sienas, sutvirtino šalia elektrinės pastato esančią krantinės dalį. Vandens turbinos patalpai išbetonuoti cementą iš Klaipėdos spalį parvežė žydų kilmės samdytas prekių vežėjas Josefas Hirša. Pastato stogą spalio pirmoje pusėje baigė dengti žydas stogdengys Volpertas.

Klaipėdos E. Onglėjaus metalo liejimo ir mašinų gamybos įmonės sąskaita, išrašyta grafui J. Tiškevičiui. 1883 m. rugsėjo 19 d.

Svarbiausių įrenginių ir detalių tiekėja tapo Klaipėdoje veikusi E. Onglėjaus metalo liejimo ir mašinų gamybos įmonė. Kitos reikalingos dalys ir prekės buvo perkamos smulkesnėse Klaipėdos įmonėse, pvz., Peterio Miulerio virvių ir drobės fabrike. Kretingoje buvo naudojamasi verslininko Izraelio V. Glikmano geležies, plieno ir dažų krautuvės paslaugomis. Smulkesnes detales parveždavo ar nuveždavo remontui bei kitais elektrinės statybos reikalais į Klaipėdą vykstančius mechaniką, šaltkalvį ar dvaro administracijos atstovus veždavo dvaro vežikai Petras Cijūnavičius, Jokūbas Klevas, Jokūbas Lisauskas, arklininkas Kazimieras Vinkus ir arklininko padėjėjas Edvardas Beizagas, kuriems nuo liepos 13 d. iki gruodžio 7 d. ten teko vykti mažiausiai 20 kartų.

Elektros stoties įrengimo darbai buvo pradėti liepos 25 d., atvykus mechanikui M. Hauelui. Paruošus patalpas, samdytas žydas vežėjas Josefas Geršonas liepos 29 d. iš Klaipėdos parvežė 126 pūdus įrangos, o rugpjūčio 24 d. – dar 160 pūdų krovinį. Už įrenginių pervežimą per valstybinę Vokietijos–Rusijos sieną dvarui teko mokėti muito mokestį.

Elektrinės pastate darbavosi trys komandos: mechaniko M. Hauelo, E. Onglėjaus firmos šaltkalvio ir dvaro staliaus Preidos. Jose dirbo pagalbiniai darbininkai – kumečiai ir samdiniai, gaunantys po 50 kapeikų už darbadienį. Darbus prižiūrėjo dvaro administracijos atstovas Jonas Keturauskas, išrašydavęs darbininkams atlyginimo lapelius. Elektrinės inžinierius K. U. Šniteris dvare apsilankė rugsėjo 8–9 d.

Su mechaniku M. Hauelu pirmas dvi savaites nuolat darbavosi 3 dvaro samdyti darbininkai, tarp kurių buvo Ignotas Černiukas, Silvestras Gineika, Antanas Lukas ir Juozapas Surblys. Nuo rugpjūčio 7 d. liko du darbininkai – S. Gineika ir I. Černiukas bei pastarąjį pakeitęs Adomas Černiukas. Nuo rugsėjo 6 d. mechanikui talkino tik vienas padėjėjas – A. Černiukas, o nuo rugsėjo 17 d. – I. Černiukas. Jį spalio 4 d. pakeitė Pranciškus Vilamis. Nuo lapkričio 6 d. mechaniko padėjėju dirbo vokietis Jonas Ličneris, ėjęs šias pareigas mažiausiai 4 mėnesius. Sudėtingesniems darbams atlikti mechanikui į pagalbą spalio pradžioje buvo pasamdytas Kretingoje gyvenęs vokietis meistras Jokūbas Keleris, o mėnesio pabaigoje – žydų kilmės santechnikas Rozė.

Žiemos sodo elektros žibintai palubėje abipus krioklio balkono. Fot. Paulina Mongirdaitė, 1890 m.

Antrąją elektrinės statytojų komandą sudarė šaltkalvis su pagalbininku. Deja, šaltkalvio, kurį iš Klaipėdos atsiuntė pirklys ir pramonininkas E. Onglėjus, pavardės nežinome. Pagrindinė jo užduotis buvo sumontuoti turbiną. Tai padaryti nuo rugpjūčio 7 d. padėjo darbininkas Pranciškus Vilamis. Turbiną šaltkalvis sumontavo per mėnesį laiko ir rugsėjo 8 d. grįžo į Klaipėdą.

Staliaus Preidos komandą, kuri nuo rugpjūčio 2 d. vykdė įvairius pastato apdailos ir medžio statybinius darbus, sudarė 2–4 dvaro samdomi darbininkai. Nuolat joje dirbo Antanas Lukas ir Kazimieras Valys. Su jais taip pat darbavosi Jonas Valys, Antanas Valys, Jonas Šporys, Adomas Sakutis ir Aleksandras Zapalis. Antano Valio darbas buvo vertinamas brangiau už kitų – jam už darbadienį mokėta po 60 kapeikų. Staliaus komanda darbus baigė lapkričio 12 d.

Rugsėjo 6 d. įvairiems pagalbiniams darbams įrengiant elektros apšvietimą 5 darbo dienoms buvo atsiųsti dar trys dvaro samdiniai – Vincentas Borisas, Jonas Jutis ir Juozapas Liunarda.

Elektros stoties įrenginiai buvo įrengti malūno pastato apatinėje dalyje. Čia buvo pastatytas 6 AG (arklio galių) elektros generatorius, o pastato gale nuo upelio pusės buvusi įrengta patalpa tokios pat galios vandens turbinai. Elektros srovės generatoriaus gamintojo nežinome. Spėjama, kad tai galėjo būti to meto Europoje plačiai žinomų vokiečių elektrotechnikos Šukerto (Schuckert) arba Zymenso ir Halskės (Siemens & Halske) firmų įrenginiai.

Turbinai sukti reikėjo pakeisti vamzdžius, kuriais vanduo tekėjo iš tvenkinio. Rugpjūčio 31 d.–rugsėjo 3 d. Stanislovas Gineika atkasė tarp pastato ir dambos esančią vamzdyno dalį, o likusios, esančios po užtvanka, kad netrukdytų eismo per dambą einančiu keliu, jungusiu Kretingą su Salantais ir Darbėnais, kasimo darbai vyko naktimis rugsėjo 9–11 d. ir 13–14 d. Pirmąsias dvi naktis darbavosi net 9 darbininkai – Vincentas Borisas, Antanas Zapalis, Kazimieras Valys, Antanas Valys, Antanas Mažutis, Jonas Jutis, Kazimieras Gedgaudas, Leonas Katkus ir Antanas Anužis, o paskutiniąją – Kazimieras Žobakas su pagalbininkais. Jiems už naktį mokėta nuo 30 iki 50 kapeikų. Dalį pakeisto turbinos vamzdyno rugsėjo 12–17 d. užkasė darbininkai Pranciškus Vilamis, Aleksandras Zapalis ir Kazimieras Žobakas, o likusią rugsėjo 19–24 d. – Kazimieras Žobakas su Antanu Zapaliu.

Žiemos sodo elektros žibintų vaizdas nuo balkono. Fot. Paulina Mongirdaitė, 1890 m.

Vandens elektrinė negalėjo veikti ištisus metus, kadangi tvenkinys per sausrą nusekdavo, o žiemą pasidengdavo storu ledo sluoksniu. Todėl elektrai gaminti buvo sumanyta panaudoti ir šiluminę energiją, gaminamą 6 AG garo variklio. Šiam varikliui sukti reikėjo pastatyti krosnį su garo katilu ir kaminą. Jiems statybines medžiagas spalio 4–8 d. suvežė kumetis Kazimieras Žobakas, o spalio 6 d. dvaro administracija pas kretingiškį krautuvininką Izraelį Glikmaną nupirko įvairių metalinių detalių. Iki lapkričio 15 d. Vokietijos pilietis krosnininkas Bicinas pastatė krosnį su garo katilu, o samdytas mūrininkas greta pastato išmūrijo aukštą kaminą. Krosnį kūrenti planuota akmens anglimi, kurią dvaro vežikai vežė iš Klaipėdos. Vėliau kurui taip pat naudota mediena ir durpės.

Dvaro dokumentai leidžia teigti, kad elektrinė išbandymui buvo paleista po rugsėjo 11 d. Tą dieną elektros mašinai iš I. Glikmano krautuvės buvo nupirkti 3 buteliai alyvos, o rugsėjo 13 d. skardininkas Hirša Sadovskis pagamino cinkuotos skardos indą iš agregato lašančiam tepalui surinkti. Rugsėjo 19 d. nupirkti dar 3, o spalio 2 d., lapkričio 18 d. ir gruodžio 10 d. – po 20 butelių alyvos.

Išbandžius turbiną, išaiškėjo kai kurie defektai. Todėl rugsėjo 27 d. mechanikas M. Hauelas nuvežė į Klaipėdą turbinos ratą ir du padėklus, kad E. Onglėjaus įmonė išlietų naujus. Išlietą ratą, abi detales ir turbinos kaištį spalio 12 d. atsiėmė vežikas P. Cijūnavičius. Po poros dienų mechanikui vėl teko vykti į Klaipėdą, nes reikėjo pataisyti turbinos veleną, kurio šlifavimas užtruko dvi dienas.

Kretingos dvaro parke buvę elektros apšvietimo žibintai, grafo Aleksandro Tiškevičiaus 1923 m. padovanoti Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodeliui. Než. fotografas. XX a. 3 deš.

Iš agregatų nuolat varvėjo tepalas, todėl spalio 6 d. dvaras nupirko 8 lakštus angliškos skardos, iš kurios mechanikas turėjo pasigaminti talpas tepalui surinkti ir angliai laikyti. Smulkių gedimų pasitaikydavo ir vėliau: spalio 27 d. dvaras pirko 2 lakštus storos geležies naujam turbinos kaiščiui, o lapkričio 11 d. – tris odinius diržus nutrūkusiam elektros generatoriaus pavaros diržui susiūti.

Elektrinėje pagamintą elektros srovę iš pradžių buvo numatyta tiekti tik parkui ir Žiemos sodui apšviesti. Vežėjo Markaus Brikmano parvežtus rąstus į Palangos lentpjūvę stulpams išpjauti liepos 23 d. išvežė kumetis Liudvikas Každailis. Po 4 dienų iš lentpjūvės pargabentiems stulpams dvaras I. Glikmano parduotuvėje nupirko 7 svarus keturių rūšių vinių, kuriomis vokietis meistras V. Cėringas stulpus apkalė. Šis meistras rugpjūčio 6 d. parūpino 6 žibintus, iš kurių penkis tą pačią dieną pritvirtino prie stulpų. Paruoštus stulpus rugpjūčio 13 d. žalios spalvos gruntu padengė kumetis Kazimieras Žobakas. Medienai impregnuoti ir stulpams nudažyti rugsėjo 1 d. pas I. Glikmaną dvaras nupirko po 1 pūdą pokosto ir baltojo švino. Rugsėjo 10 d. žydų kilmės kretingiškis stiklius Bencelis įstiklino visus 5 parko apšvietimo žibintus, kuriems matinį stiklą dvaras tą pačią dieną įsigijo pas I. Glikmaną. Žibintus įjungti galima buvo tik pasilipus kopėčiomis, todėl 1884 m. sausio 14 d. Kazimieras Kavaliauskas mechanikui padarė tvirtas išskečiamas kopėčias.

Ruošiantis apšviesti Žiemos sodą buvo įsigyti 3 kitokio tipo šviestuvai. Du šviestuvai kabėjo žiemos sodo palubėje abipus krioklio balkono, o trečiasis – virš fontano baseino. Grafaitė Elena Klotilda Tiškevičiūtė-Ostrovska prisimena, kad žiemos sodą apšvietė trys lankinės, kitaip vadinamos – Voltos, elektros lempos. Tai buvo toks elektros šviesos šaltinis, kuriame šviečia tarp ore esančių anglies strypelių esantis Voltos lankas.

Elektrinės pastato laidų laikiklis. Fot. Julius Kanarskas, 2023 m.

Vėliau elektra pradėta naudoti ir rūmų patalpoms apšviesti. „Iš pradžių iš to buvo maža naudos, kadangi šviesa mirgėjo ir vargino akis, – prisiminimuose rašė grafaitė. – Darbuotis prie šios šviesos buvo neįmanoma.“ Tačiau kiek vėliau, pradėjus naudoti kaitinamąsias lempas, elektros šviesa tapo dvaro buities kasdienybe. Šviesos jungiklių tuomet dar nebuvo, nes apšvietimas buvo įjungiamas ir išjungiamas vieninteliu aparatu – elektrinėje esančiu elektros kirtikliu.

Elektrinę paleidus nuolat veikti, mechanikas M. Hauelas turėjo grįžti į Vokietiją. Todėl grafai Tiškevičiai pasamdė naują mechaniką, kuris iš Klaipėdos atvyko lapkričio 26 d. Šiam perėmus elektros stotį, mechanikas M. Hauelas gruodžio 7 d. atsisveikino su Kretinga. Naujojo mechaniko pavardės nežinome. Jam gyventi gruodžio 16–24 d. buvo įrengtas būstas elektrinės pastato palėpėje. Tam krosnininkas Bicinas išmūrijo krosnį, kumetis Antanas Zapalis įdėjo naujas medines lubas ir grindis, o samdinė Kotryna Bliumbert būstą išvalė ir paruošė įkurtuvėms.

Pirmosios Lietuvos vandens ir šiluminės elektrinės įrengimas Kretingos dvare grafui Juozapui Tiškevičiui, kaip liudija išlikę dvaro kasos išlaidų dokumentai, kainavo 6 tūkst. 157 rublius ir 29 kapeikas. Iš jų 8 tūkst. markių, arba 4 tūkst. rublių, buvo sumokėta rangovui inž. J. L. Huberiui iš Hamburgo, 1 tūkst. 954,2 markės (977,1 rublio) – elektrinės inžinieriui K. U. Šniteriui, 101,46 rublio – mechanikui M. Hauelui, 592,63 rublio – prekių ir paslaugų tiekėjams, 210,45 rublio – pagalbiniams darbininkams, 9,85 rublio – mechaniko būstui įrengti, o 265,8 rublio sudarė kitos išlaidos (muito mokestis, tarpininkavimo paslaugos, vežikų ir kasininko kelionių elektrinės reikalais į Klaipėdą dienpinigiai ir pan.).

Elektrinės pastatas šiandien. Fot. Julius Kanarskas, 2023 m.

Rangovo mechanikas elektrinėje darbavosi daugiau kaip 4 mėnesius (nuo 1883 m. liepos 25 d. iki gruodžio 6 d.), turbiną montavęs E. Onglėjaus firmos šaltkalvis – 1 mėnesį (nuo 1883 m. rugpjūčio 7 d. iki rugsėjo 7 d.), o pagalbiniai darbininkai išdirbo 411 darbo dienų. Daugiausiai prie elektrinės statybos prisidėjo samdinys Antanas Lukas, išdirbęs 70 darbadienių, Kazimieras Valys – 69 darbadienius, Pranciškus Vilamis – 60 darbadienių, Ignotas Černiukas – 35 darbadienius.

Kretingos dvaras išgarsėjo ne tik tuo, kad įsirengė pirmąjį Lietuvoje apšvietimą elektra, bet ir pirmuoju gaisru, kurį 1908 m. rudenį sukėlė gedimas elektros tinkle. Nuo gaisro smarkiai nukentėjo didelė dalis rūmų su Žiemos sodu. Dėl to Aleksandrui Tiškevičiui pagal vokiečių architektų parengtą projektą teko 1911–1912 m. atlikti rūmų rekonstrukciją.

Pirmoji Lietuvos elektrinė Kretingos grafų Tiškevičių šeimai tarnavo apie 45 metus. Sugedus garo varikliui, dvaro paveldėtojas Aleksandras Tiškevičius jį pakeitė lokomobiliu, o 1912 m. pastatė naują elektros generatorių (110/135 V, 81/27 A). Iš viso ši elektrinė 1920 m. tiekė elektros srovę 150 kaitinamųjų lempų, suko dvaro stalių dirbtuvių įrenginius, o nuimant javus – dvaro kuliamąją mašiną. Kretingos miesto valdybai 1927 m. elektros tiekimo monopolį 10-čiai metų perdavus koncesininkui Abramui Anolikui, pastačiusiam Kęstučio gatvėje dyzelinę elektros stotį, dvaras netrukus savo elektrinę uždarė ir tapo miesto elektros stoties gaminamos energijos vartotoju.

Julius KANARSKAS Kretingos muziejus

• Rašyti komentarą (2)