|
|
|
Kretingos grafų Tiškevičių koplyčiai – 130 metų
Šiemet sukanka 130 metų, kai iškilo vienas gražiausių romantizmo laikotarpio Kretingos miesto architektūros statinių – neogotikinė grafų Tiškevičių koplyčia-mauzoliejus. Tai buvo pirmasis švedų architekto Karlo Eduardo Strandmano sakralinės architektūros statinio projektas, parengtas jo autoriui persikėlus dirbti į Rusijos imperiją. Koplyčia kapinėse, o ne dvaro sodyboje šalia rūmų, buvusi pastatyta ne atsitiktinai. Šioje vietoje priešais senąsias parapijos kapines plytėjusioje bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolyno žemėje rusų valdininkai 1873 m. sumanė statyti stačiatikių cerkvę. Kol jie derino statybos klausimus, parapijos klebonas ir vienuolyno gvardijonas T. Feliksas Rimkevičius, palaikomas Kretingos dvarą iš stačiatikių grafų Zubovų nuomojančio kataliko grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891), teritoriją aptvėrė medine tvora, pašventino joje naująsias parapijos kapines ir pradėjo laidoti mirusiuosius. Todėl rusų valdininkams teko cerkvei ieškotis naujos vietos. Įsigijęs iš Zubovų Kretingos dvarą, Juozapas Tiškevičius jame 1878–1883 m. įsirengė šeimos rezidenciją, kurią su bernardinų bažnyčia ir Kretingos miestu sujungė nauja, 1883–1884 m. nutiesta gatve, einančia tarp senųjų ir naujųjų parapijos kapinių. Palei gatvę buvo paklotas pirmasis mieste šaligatvis, kuriuo dvariškiai galėjo pėsčiomis patogiai pasiekti kapines ir bažnyčią.
Šalia naujųjų parapijos kapinių grafas sumanė įrengti dvaro kapines rezidencijoje mirusiems šeimos nariams, artimiesiems ir tarnautojams laidoti. Čia po mirties pageidavo būti palaidotas ir pats. Todėl jam netikėtai per chirurginę operaciją 1891 m. gegužės 26 d. mirus, artimieji sarkofagą su grafo palaikais gegužės 31 d. palydėjo į senųjų kapinių Šv. Jurgio koplyčios prieangyje įrengtą laikiną kriptą ir ėmė ruoštis šeimos koplyčios statybai dvaro kapinėse. Koplyčios statyba rūpinosi našlė Sofija Tiškevičienė (1837–1919) ir į paveldėtąją Kretingos rezidenciją sugrįžęs vyriausias sūnus Aleksandras Tiškevičius (1864–1945). Ruošiantis statybai, visu pajėgumu pradėjo dirbti Padvariuose veikusi dvaro plytinė, degusi plytas iš apylinkėje kasamo molio. Karo inžinerijos mokslus baigęs Aleksandras Tiškevičius ėmėsi ieškoti kvalifikuoto projektuotojo, kuriuo tapo švedų inžinierius Karlas Eduardas Strandmanas (1867–1946). Šis talentingas Stokholmo karališkojo technologijos universiteto Architektūros mokyklos absolventas profesinių įgūdžių ir praktikos įgijo dirbdamas su žymiais Švedijos architektais A. Buge, G. Hermansonu, A. E. Melanderiu. Pradėjęs savarankišką karjerą nutarė persikelti į Rusijos imperiją, kur įsikūrė sparčiai augančiame Kuršo gubernijos Liepojos mieste. Grafų Tiškevičių šeimos koplyčia buvo pirmasis projektas naujojoje gyvenamoje vietoje.
Netrukus projektuotojas susilaukė užsakymų iš kitų Kauno gubernijos vietovių, taip pat Kuršo gubernijoje. Žemaitijoje pagal jo projektus iškilo neogotikinės Palangos, Švėkšnos, Salantų, Kelmės ir Gruzdžių bažnyčios, neoromaninė Plungės, neoklasicistinė Kulių bažnyčia. Be grafų Tiškevičių koplyčios, jis suprojektavo ir Ylakių kapinių šv. Roko Išpažinėjo koplyčią. Grafų Tiškevičių koplyčia buvo pastatyta 1883 m. Jos pamatams ir cokoliui išmūryti panaudoti natūralūs ir skaldyti lauko akmenys, surinkti kapinių teritorijoje ir aplinkoje. Pastato sienoms mūryti naudotos dvaro plytinėje išdegtos raudonos plytos, o neogotikinės puošybos detalėms skirtos sudėtingo profilio figūrinės plytos importuotos iš Įsruties (Rytų Prūsija). Iškilęs naujasis statinys buvo erdvus, kompaktinio tūrio, stačiakampio plano, vienanavis, su prienaviu ir apside. Jo stogas uždengtas skandinaviško skalūno žvynais, o apsidės stogo šlaite iš šviesesnio atspalvio plokštelių sudėliota kryžiaus mozaika. Cokolinę pastato dalį iš abiejų šonų ir galo apjuosė aukštas atvežtinio grunto sampilas. Jam prilaikyti priekinėje pusėje iškilo aukšta plytų siena su akmeniniais laiptais. Sampilo viršūnė ir aikštelė priešais koplyčią buvo išgrįstos akmenų grindiniu.
Pastatas susideda iš dviejų erdvių: cokolinėje dalyje įrengto mauzoliejaus – kriptos karstams su mirusiųjų palaikais pastatyti, ir viršuje esančios koplyčios. Koplyčioje buvo renkamasi pagerbti mirusiųjų, vykdavo pamaldos ir buvo aukojamos šv. Mišios per grafų Tiškevičių šeimos narių ir dvaro tarnautojų laidotuves ir mirties metines. Koplyčios duris, kurias pagamino dvaro stalius Pranciškus Suchanekas, papuošė grafų Tiškevičių giminės herbo, neogotikinių rozečių ir augalinio motyvo raižiniai. Koplyčios prienavyje stalius įrengė puošnų ąžuolinį choro balkoną su palei sieną kylančiais laiptais. Koplyčios navą puošė kryžminiai betoniniai skliautai, pusapvalės kolonos su ogivomis ir lipdytiniais augaliniais kapiteliais. Ant sienų buvusios nutapytos horizontalios tamsios ir baltos juostos, o skliautuose – žiedais aprėmintas žydras dangus su geltonomis žvaigždėmis. Šoniniuose languose buvo įrengti nesudėtingi vitražai. Apsidės langą papuošė spalvotas vitražas, kurio vienoje pusėje pavaizduota Švč. Mergelė Marija su vaikeliu Jėzumi, kitoje pusėje – Jėzus Kristus, o virš jų – penkiakampė žvaigždė. Apie prienavio lango vitražą duomenų neišliko, tačiau pasakojama, kad jis vaizdavo grafų Tiškevičių giminės herbą „Leliva“. Į presbiteriją iš Varšuvos buvo atvežtas Antonio F. Grmelos stalių dirbtuvėse 1894 m. pagamintas medinis neogotikinis altorius. Jo retabulą puošė nišose stovėjusių keturių evangelistų skulptūros ir Nukryžiuotojo bareljefas. Vėliau virš altoriaus Aleksandras Tiškevičius pakabino masyvų medinį krucifiksą, kurį parvežė iš Oberamergau (Vokietija).
Baigus statybos darbus, 1893 m. į kriptą iš Šv. Jurgio koplyčios iškilmingai buvo perkeltas sarkofagas su Juozapo Tiškevičiaus palaikais. Balzamuotas grafo kūnas gulėjo į sarkofagą įdėtame cinko skardos karste, kurio dangčio viršuje buvo išpjautas stačiakampis langelis. Todėl vykdama į bažnyčią, našlė Sofija Tiškevičienė su vaikais ir tarnautojais apsilankydavo koplyčioje, liepdama nuimti viršutinį sarkofago dangtį, kad galėtų pro vidinio karsto langelį matyti velionį vyrą. Šalia grafo 1896 m. kovo 16 d. buvo palaidota penkiametė anūkė Marija Tiškevičiūtė – vyriausioji Aleksandro ir Marijos Tiškevičių duktė, kurią tėvai amžinybėn išlydėjo nedideliame sarkofage. Greta jų 1919 m. buvo pastatytas sarkofagas su Palangoje lapkričio 24 d. mirusios grafo žmonos Sofijos Tiškevičienės palaikais. Tarpukariu kriptoje atsirado dar vienas sarkofagas. Manoma, kad jame Aleksandras Tiškevičius palaidojo 1931 m. sausio 19 d. mirusią ilgametę tarnautoją, buvusią guvernantę, vėliau – dvaro vaistininkę, iš Vilniaus krašto bajorų kilusią Sofiją Stefaniją Šostakaitę, Kretingoje 1883 m. ištekėjusią už našlio dvaro kasininko ir grafų bendrapavardžio bajoro Mikalojaus Juozapo Karolio Tiškevičiaus.
Priešais koplyčią dvaro kapinėse viena pirmųjų buvusi palaidota 1891 m. birželio 9 d. mirusi guvernantė prancūzė Marija Fajard, ištarnavusi dvare beveik 30 metų. Šalia 1901 m. atgulė jos draugė, taip pat ilgametė guvernantė Scholastika Michalovska, kuri, manoma, tapo Helenos Mnišek romano „Raupsuotoji“ prototipu. Abi jos palaidotos mūriniame rūsyje, o virš kapo buvo pastatytas akmeninis paminklas su varine angelo skulptūra, kurios po karo nebeliko. Šalia koplyčios palaidoti ir kiti dvaro tarnautojai: kasininkas ir reikalų tvarkytojas Juozapas Vainoras (1894 m.), Kamilė Šiškauskytė-Krajevska (1897 m.), kasininkas Mikalojus Juozapas Karolis Tiškevičius (1901 m.), Konstantinas Gurinavičius (1907 m.), Mykolas Rauchas (1911 m.), daržininkas Liudvikas Haidukas (1914 m.), ūkvedys Vladislovas Bortkevičius (1931 m.), daržininkas Andrius Bagdonas (1957 m.) ir pan. Dvaro ir naująsias parapijos kapines apie 1910 m. jau juosė akmenų mūro tvora, o nuo gatvės papildomai skyrė akmenų pylimas. Aleksandro Tiškevičiaus užsakymu Sankt Peterburge dirbęs ir Pabalvės dvare netoli Tryškių vasarodavęs lenkų architektas Juozapas Padlevskis 1911 m. parengė kapinių tvoros ir vartų projektą. Pagal jį 1913 m. dvaro ir parapijiečių lėšomis buvo pastatyti dveji skirtingų stilių vartai ir tvoros: naująsias parapijos kapines žymėjo neomarienistiniai vartai ir tvora, o dvaro kapines – neogotikiniai vartai su tvora. Vartams ir tvoroms statyti tiek paprastos, tiek ir sudėtingo figūrinio profilio plytos, nusižiūrėjus į koplyčiai naudotų importinių plytų pavyzdžius, buvo gaminamos dvaro plytinėje.
Po Lietuvos žemės reformos smarkiai sumenkus dvaro ekonominei ir socialinei reikšmei bei sumažėjus jame gyvenančių tarnautojų, dvaro kapinės buvo prijungtos prie naujųjų parapinių kapinių. Prestižinėje vietoje priešais grafų Tiškevičių koplyčią buvo įrengta Lietuvos pranciškonų vienuolijos, kurios dvasinis ir administracinis centras veikė Kretingos vienuolyne, laidojimo vieta. Pirmasis joje 1925 m. palaidotas pranciškonų komisaras ir gvardijonas T. Jeronimas Pečkaitis. Tarpukariu Europoje pakvipus karu, siekdamas artimųjų palaikus apsaugoti nuo marodierių ir kapų plėšikų išniekinimo, Aleksandras Tiškevičius XX a. 4 dešimtmečio antroje pusėje visus sarkofagus paslėpė specialiai išbetonuotose kriptose, sutvirtintose siaurojo geležinkelio bėgiais. Antrojo pasaulinio karo pradžioje grafas mauzoliejuje palaidojo dar du jam artimus žmones. 1939 m. lapkričio 30 d. čia amžinam poilsiui atgulė iš Raudonosios armijos okupuoto Vilniaus krašto Užutrakio dvaro atvykusi pasiligojusi brolienė kunigaikštytė Jadvyga Stefanija Marija Juzefina Tiškevičienė, o 1941 m. birželio pabaigoje – iš Narvydžių kapinių parvežtas prie Skuodo žuvęs sūnus, Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas ir birželio sukilimo dalyvis Kazimieras Viktoras Justinas Marija Tiškevičius. Jiedu buvo palaidoti mediniuose karstuose. Matyt, buvo tikimasi, kad karas ilgai neužtruks, o jam pasibaigus palaikus planuota perkelti į sarkofagus.
Tačiau po karo gyvenimas pakrypo kita linkme. Grafas Aleksandras Tiškevičius su dukra Imakulata buvo priverstas emigruoti į Vakarus. Konfesinės kapinės tapo civilinėmis, o koplyčia buvo nacionalizuota ir perduota komunalinei tarnybai. Dėl drėgmės pradėjusi irti sampilo atraminė sienelė netrukus buvo nuardyta. Atvirai pastatytuose karstuose saugoti palaikai buvo išniekinti. Kapų plėšikų nesustabdė ir betoninės kriptos: išmušus jose skyles apie 1954–1958 m. apiplėšti Juozapo ir Sofijos Tiškevičių palaidojimai, nesėkmingai mėginta išplėšti ir Marijos Tiškevičiūtės karstą. Iš koplyčios dingo krucifiksas, altoriaus apaštalų skulptūros ir Kristaus bareljefas.
1971 m. koplyčią-mauzoliejų paskelbus architektūros paminklu, bandyta pastatą pritaikyti kultūriniams poreikiams. 1976 m. Kretingos statybos remonto valdyba, padedama vienuolyną restauravusių Klaipėdos restauratorių, atliko pastato remontą, po kurio mauzoliejus buvo paliktas komunalinės tarnybos reikmėms, o koplyčioje įrengta Kretingos kraštotyros muziejaus eksponatų saugykla. Saugyklą iškėlus, Kretingos muziejaus administracijos rūpesčiu 2001–2004 m. UAB „Pamario restauratorius“ užkonservavo išlikusius koplyčios vidaus polichromijos fragmentus, atidengė autentišką keramikinių plytų dangą. Darbų metu buvo išardytas ir liko nesumontuotas altorius, kuris šiuo metu saugomas Kretingos muziejuje.
2014–2018 m. vyko naujas pastato ir jame esančių vertybių tvarkymo darbų etapas, inicijuotas Kretingos muziejaus direktorės Vidos Kanapkienės: ištirti sarkofagai su palaikais – tyrimus atliko Vilniaus universiteto prof. dr. Rimantas Jankauskas, doktorantė Justina Kozakaitė, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus P. Gudyno restauravimo centro restauratorė Vytautė Lukšėnienė ir metalo dirbinių restauratorius-ekspertas Gintaras Kazlauskas. Nustatyta, kad visi sarkofagai pagaminti iš alavu dengtos cinko skardos, puošti štampuotais augalinio motyvo ornamentais, su liūto letenų pavidalo kojomis, profiliuotomis ir ornamentuotomis lieto cinko rankenomis. Iš kitų ryškiai išsiskiriantis Juozapo Tiškevičiaus sarkofagas neoklasicistinis, įmantrių formų, be tradicinio augalinio motyvo ornamento puoštas cinko skardoje štampuotomis sparnuotų angeliukų pusfigūrėmis ir antikiniais meniniais simboliais. Muziejuje saugomi Sofijos Tiškevičienės užrašai atskleidė, kad šis sarkofagas parvežtas 1891 m. iš Karaliaučiaus verslininko Artūro Ekarto įmonės.
2015 m. visi keturi sarkofagai buvo registruoti Kilnojamųjų kultūros vertybių registre. Kapų plėšikų smarkiai apgadintus Juozapo ir Sofijos Tiškevičių sarkofagus Kultūros paveldo departamento ir Kretingos rajono savivaldybės lėšomis 2017–2018 m. restauravo metalo restauratorius Gintaras Kazlauskas ir UAB „Mažoji restauracija“. Iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Kretingos rajono savivaldybės gavus lėšų koplyčios mauzoliejui restauruoti, UAB „Pajūrio restauratorius“ 2017–2018 m. atliko kriptos sienų hidroizoliaciją, sutvarkė grindis, įvedė elektrinį palaikomąjį šildymą, įdėjo varstomus langus, taip pat atstatė koplyčią rėminančią atraminę sienelę, kuri suteikė pastatui monumentalumą. Tarpukariu įrengtos betoninės kriptos buvo demontuotos, o atminimui apie jas palikta tik dešinėje navos pusėje praardyta kripta su Marijos Tiškevičiūtės sarkofagu. Koplyčios patalpai restauruoti lėšų nebuvo gauta, tačiau restauratoriai sutvarkė ištrupėjusias jos vidines sienas. Koplyčioje ir kriptos prienavyje buvo įrengta ekspozicija, supažindinanti su pastato istorija, kriptoje palaidotais asmenimis, XIX a.–XX a. I pusės kaltiniais kryžiais, maldaknygėmis ir devocionalijomis. Priešais koplyčią pastatytas informacinis stendas, supažindinantis su naujųjų parapijos kapinių istorija, jose palaidotais žymiais Kretingos krašto asmenimis. Grafų Tiškevičių koplyčia-mauzoliejus ir unikalūs kapinių vartai šiuo metu įtraukti į kraštiečio Romualdo Beniušio pasiūlytą turistinį maršrutą „Grafų Tiškevičių keliu“, supažindinantį su šios garbingos Lietuvos, Lenkijos ir Baltosios Rusios didikų giminės palikimu Kretingoje.
Julius KANARSKAS
Kretingos muziejus
|
|
