|
|
|
Tapo siūlu – ne teptuku
Kretingos rajono kultūros centre eksponuojama kretingiškės 66-erių Laimos Einienės meninio siuvinėjimo paroda „Tapyba siūlu“. Joje – įvairiais gyvenimo tarpsniais siuvinėti paveikslai, kuriuose atsiskleidžia natūralus gamtos grožis visais metų laikais, portretai, gyvenimiški siužetai, architektūra. Parodos lankytojo akį darbai patraukia siūlais ir jų spalvomis išgauta tapyba – įspūdis toks, lyg visa tai būtų nutapyta dailininko teptuku. Darbų autorė prisipažino, kad niekada nesimokė menų, niekas nemokė ir derinti spalvų. „Jas reikia pajausti pačiam“, – įsitikinusi ji. Pagal profesiją L. Einienė – medikė, dirbusi ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, vaikų konsultacijoje. „Tai nebuvo mano svajonių darbas – labai norėjau tapti bibliotekininke arba vokiečių kalbos mokytoja. Tačiau gyvenimas viską surikiavo savaip, – sakė moteris, į Kretingą atvykusi iš Aukštaitijos, Panevėžio, o Kretingoje apsigyvenusi nuo 1981-ųjų. – Savęs, kad ir gyvenu Kretingoje per 40 metų, tikra kretingiške nelaikau – labai noriu sugrįžti į gimtąjį Panevėžį.“ Pomėgis rankdarbiams užsimezgė dar vaikystėje, kai mokydamasi VI klasėje iš seno megztinio išardytų siūlų nusimezgė sau palaidinę – tada tai buvęs didelis džiaugsmas. „Mezgė mano močiutė, mezgė mama – visada jas matydavau kažką veikiant. Tad po palaidinės sekė pamoka, kaip išmegzti kojinės kulną. Tos žinios labai pravertė, kai augo vaikai, o dabar ėmiausi virbalų – dviem anūkams paeiliui mezgu megztinius“, – pašnekovė parodė net ant pirštų susidariusią nuospaudą nuo virbalų.
Nuolat domėdamasi rankdarbiais dar sename žurnale „Tarybinė moteris“ – tokį atsimena net kelios moterų kartos – L. Einienė sakė aptikusi siuvinėtą darbą. „Toks gražus šventinis tada pasirodė. Atsimenu, nė specialios medžiagos, skirtos siuvinėti, tada neturėjau, bet – pavyko. Po to jau išsiuvinėjau pagalvėlę šuniui, pradėjau kurti nedidelius paveikslėlius. Nebuvo, kur gauti, schemų, tad paimdavau patikusį atviruką, subraižydavau langeliais, didindavau ir taip išgaudavau siuvinėjimo brėžinį“, – L. Einienė pavardino ir kitus tuomečius žurnalus – „Rabotnica“, „Vyšivanije krestikom“, kurie jau buvo pradėję spausdinti siuvinėjimo schemas, nurodant ir spalvas. Tačiau ir šiuo laikmečiu, kai ne tik pačių įvairiausių schemų, o ir trafaretų pasiūla yra gana didelė, L. Einienė aklai jų nesilaiko: netiko spalva – pakeičia, nepatiko kokia nors siužeto detalė – jos atsisako ir užpildo, kaip pati sugalvoja. Siuvinėti – ilgas darbas: prie vieno paveikslo sugaištami 3, o kartais ir daugiau mėnesių, net iki pusmečio. „Kasdien siuvinėjimui, nesvarbu, kad iš darbo grįždavau ir pavargusi, skirdavau ne mažiau kaip pusvalandį, o pagavus įkvėpimui – ir gerokai ilgiau“, – rankdarbių mėgėja teigė, kad siuvinėjimas jai neatsiejamas nuo galimybės atsipalaiduoti, nuo laiko, skirto sau. Žiūrėti į L. Einienės siuvinėtus paveikslus – tikras malonumas: dygsnis prie dygsnio, neišpasakytas siuvinio lygumas, spalvas keičia atspalviai, o šiek tiek atsitraukus – atrodo, kad darbai tapyti dailininko teptuku. „Kad darbas atrodytų tarsi tapytas, visi dygsniai turi „gulti“ į vieną pusę. Jeigu keiti dygsnio kryptį – paveikslas nebebus tolygus, praras tapybinį efektą“, – svarbias detales atskleidė L. Einienė, kuri, prisipažino, dėl to ar padariusi klaidų ne sykį darbą yra ir ardžiusi. Šiuo metu moteris sakė siuvinėjimą atidėjusi į šalį: Lietuvoje brangūs siuvinėjimo siūlai, įrėminimas, o ir sienos namuose beveik visos išpuoštos siuvinėtais paveikslais, daugybė darbų dar guli neįrėmintų, nemažai – išdovanotų. „Pajaučiau, kad verta sustoti, užsiimti kita veikla. Jeigu kils vidinis poreikis – vėl sugrįšiu prie siuvinėjimo“, – kalbėjo L. Einienė, kuri šiuo metu yra Kretingos rajono kultūros centro dailės studijos narė. Joje senjorai užsiima rankdarbiais iš popieriaus, išbando įvairias dailės technikas, per tai ir pailsi, pabendrauja.
|
|
