|
|
|
Odė žolei iš laukų
„Jeigu mėgstate eksperimentuoti ir nebijote naujų, neįprastų skonių, savo pavasario valgiaraštį galite pabandyti paįvairinti gėlėmis ir laukinėmis žolėmis“, – sakė kretingiškė žolininkė Katerina Labanauskienė. Anot jos, augalai nuo seno buvo naudojami gaminant įvairius patiekalus, tačiau, laikui bėgant, nuo mūsų stalų dingo kaip nereikalingi. Taigi, ką galime grąžinti į savo lėkštes ir gauti papildomos naudos? Kiaulpienės. Šie kulinarijoje naudojami augalai gerina virškinimą ir medžiagų apykaitą. Prancūzijoje jų, naudojamų kulinarijoje, auginama ištisos plantacijos. Kiaulpienių lapai kartūs. Kad kartumas sumažėtų, juos žolininkė patarė užpilti verdančiu vandeniu arba 15 minučių pamirkyti pasūdytame šaltame vandenyje. „Ypač tiks aštrioms salotoms“, – sakė K. Labanauskienė. O iš kiaulpienių žiedų gaminamas garsusis kiaulpienių vynas, verdama uogienė. Kiaulpienių šaknų nuoviras skiriamas esant kepenų pažeidimams ir kaip diuretikas. Kiaulpienių vyno receptas, anot Katerinos, yra gana paprastas. Reikės: 4,5 l visiškai pražydusių kiaulpienių žiedlapių, tiek pat vandens, pusantro kilogramo cukrus, keturių citrinų žievelės ir sulčių, 500 g susmulkintų ir grūstuvėje sutrintų razinų (arba 200 ml koncentruotų baltųjų vynuogių sulčių), vieno pakelio vyno mielių ir vieno pakelio vyno gamyboje naudojamo maisto papildo vyno mielėms (atitinkamai 10 g pak.).
„Užvirinkite vandenį ir užpilkite ant žiedlapių. Uždengtą indą su žiedlapiais palikite porai dienų, retkarčiais pamaišykite. Po dviejų dienų užpiltas kiaulpienes suberkite į didelį puodą, suberkite citrinos žievelę, užvirinkite ir įmaišykite cukrų, kol visiškai ištirps. Virkite dar 5 minutes. Nukelkite nuo ugnies, supilkite citrinos sultis, mišinį sumaišykite su susmulkintomis razinomis arba koncentruotomis vynuogių sultimis. Išvirusią kiaulpienių masę supilkite į gerai sterilizuotą fermentacijos baką. Atvėsinkite, supilkite vyno mieles, maistinių medžiagų priedą ir uždenkite. Leiskite fermentuotis tris ar keturias dienas, tada perkošdami per sterilizuotą sietelį supilkite į stiklinį butelį“, – receptu pasidalijo žolininkė. Dilgėlės. Kitą odę, Katerinos žodžiais, reikia giedoti dilgėlėms – ne mažiau vertingam ir unikaliam augalui, kuriame gausu vitaminų A, C, K, B1, B2, B3 ir visokių mikroelementų – vario, geležies, kalcio. Dilgėlių derliaus nuėmimo laikas ilgesnis – nuo pirmųjų ūglių atsiradimo – jie skaniausi ir švelniausi, bet kartu ir karščiausi – iki birželio vidurio. Dilgėlių paruošimo technologija tokia pat, kaip ir dilgėlių: surenkame jaunus ūglius, nuplauname po tekančiu vandeniu, supjaustome ir įdedame į verdantį vandenį 3–5 minutėms. Pusgaminis yra paruoštas. Dabar galima jį virti ir užšaldyti ateičiai. Be terminio apdorojimo, sakė Katerina, dilgėles galima naudoti žaliesiems kokteiliams arba paprasčiausiai įmesti į sriubą baigiant jai virti. Tam tinka maži lapeliai, ne didesni negu degtukų dėžutė. Yra ir sudėtingesnė technika: dilgėlių lapus sudėjus į kiaurasamtį perplauti vandeniu, nuvarvinti ir troškinti augaliniame aliejuje ant silpnos ugnies. Troškintų dilgėlių galima dėti į sriubą, kiaušinienę, dribsnius, blynus. Šaldytuve galima laikyti apie savaitę. Tačiau dilgėlėms būtinai reikia rūgšties, kad išsiskirtų skonis ir išliktų spalva. Todėl į jas dedama rūgštynių, bet galima įtrėkšti ir citrinos sulčių. „Tik nepamirškite, kad dilgėlės turi kontraindikacijų. Nepaisant daugybės naudingų ir gydomųjų savybių, dilgėles atsargiai turėtų vartoti tie, kurie turi problemų dėl kraujo krešėjimo, venų varikozės ir hipertenzijos. Nėščioms moterims dilgėlių vartoti taip pat draudžiama – gali sukelti priešlaikinį gimdymą“, – sakė K. Labanauskienė. Rūgštynės. Laukinės rūgštynės puošia kopūstų sriubą, saldų kepinių įdarą, jos konservuojamos. Laukines rūgštynes geriausia vartoti jaunas, kol dar nesukietėję lapai. Meškinis česnakas. Maistui naudojami česnako svogūnėliai, švieži jauni ūgliai, lapai, žiedų ūgliai. Augalas turi būdingą česnako kvapą. Laukiniai česnakai racione atsirado nuo neatmenamų laikų: gerai auga ir nereikalauja priežiūros, turtingi vitaminų – pasak K. Labanauskienės, 250–300 gramų sūdytų meškinių česnakų patenkina žmogaus paros vitamino C poreikį. Augalas turi stiprų fitoncidinį poveikį, teigiamai veikia virškinamąjį traktą, gerina apetitą. Garšvos. „Kiekvienas sodininkas žino, kokios jos gali būti erzinančios piktžolės. Tačiau mažai žmonių žino apie šio laukinio augalo naudą“, – sakė Katerina. Garšvos neleidžia susidaryti trombams, padeda kovoti su grybelinėmis ir odos ligomis, skatina cholesterolio plokštelių rezorbciją, normalizuoja kraujospūdį, veiksminga nuo venų varikozės, kepenų ir inkstų ligų. Be to, augalas mažina intoksikaciją vėžiu sergantiems pacientams ir gali būti naudingas pacientams, kuriems taikoma chemoterapija. Garšvoje yra eterinių aliejų, fitoncidų, vitamino C, flavonoidų ir mikroelementų: geležies, vario, mangano ir titano. Sultims pasigaminti dviejų sraigtų sulčiaspaude išspaudžiami jauni lapai. Rekomenduojama vartoti po 1 valgomąjį šaukštą pusvalandį prieš valgį tris kartus per dieną. „Vaisių kokteiliui – į trintuvą įpilkite vandens, be garšvos, įdėkite medaus, bananų ir keletą dilgėlių lapelių – neįprastas ir sveikas žalias kokteilis paruoštas“, – sakė Katerina. Jos teigimu, vienas būdų ilgiau išlaikyti gamtoje prisirinktų žolių – jas vakuumuoti. Žaliavą reikia nuplauti ir išdžiovinti, sudėti į vakuuminį maišelį ar indą ir pašalinti orą vakuuminiu maisto sandarikliu. Vaistažoles rekomenduojama laikyti šaldytuve arba šaldiklyje.
|
|
