|
|
|
Į fatalizmą linkęs rašytojas ateitį pranašauja idėjų literatūrai
Kretingiškiui rašytojui Algiui Kukliui visada svarbiausia buvo neišduoti kūrybos. „Gyvenimas ne kartą gundė pasukti kitu keliu. Bet net ir tuo momentu, kai maniau viską padaręs, ką planavau, vėl sugrįždavau prie tuščio popieriaus lapo... Rašau ir dabar“, - savo 60 metų jubiliejaus išvakarėse kalbėjo A.Kuklys, prisipažinęs, jog yra linkęs į fatalizmą. Šį polinkį, anot paties rašytojo, dar labiau sustiprino gyvenimo faktai, įrodantys, jog likimas vis dėl to egzistuoja.
Knygų derliumi nesiskundžiantis A.Kuklys jubiliejinį vakarą skaitytojams pristatys savo naujausią romaną „Apokalipsė“. „Bandau gvildenti mūsų visų išlikimo klausimą – ekologinės idėjos šiuo metu populiarios ir pasauliniu mastu. Manau, kad tą idėją prasilavinęs skaitytojas pagaus“, - įsitikinęs rašytojas, kurio kūrybos kraitėje - dar trys nepublikuoti romanai, dvi publicistikos knygos. Kam rašyti, jeigu galima piešti A.Kuklys augo 6 vaikų šeimoje, tėvai Bronislava ir Juozas Kukliai buvo pedagogai. Kilę iš Vilniaus krašto jie sunkiais pokario metais atvyko į Kretingą, kur laikinai buvo priglausti vienuolyne. „Be mūsų vienuolyne glaudėsi dar 5 šeimos. Tuo pasirūpino mano krikštatėvis parapijos klebonas Bronislovas Barauskas, - pasakojo A.Kuklys. – Taigi sakau, kad esu gimęs vienuolyne, iš kurio paskui išsikėlėme į namuką dabartinėje Savanorių gatvėje, sovietmečiu pavadintoje Gegužės 1-osios“. A.Kuklio tėvas, gimnaziją baigęs Maskvoje, su emigrantų banga vėl grįžęs į Lietuvą baigė mokytojų seminariją, mokėjo tris kalbas, priklausė Šaulių organizacijai. „Galėjo būti ir ištremtas. Tačiau jį išgelbėjo nekonfliktiškas charakteris. Žmonės, matyt, tai vertino ir perspėjo tėvą apie gresiantį trėmimą, ir jis spėjo pasislėpti“, - šeimos likimo vingius prisiminė rašytojas. Jo giminėje buvo gausu mokytojų. „Pagal tai tarsi buvau pasmerktas būti mokytoju, bet šis darbas manęs netraukė. Tiesa, pedagogikai atidaviau 10 savo gyvenimo metų Kretingos meno mokykloje, kur mokiau dailės“, - kalbėjo A.Kuklys, baigęs Telšių taikomosios dailės technikumą, vėliau, nepavykus įstoti į Dailės akademiją, studijavęs filologiją Vilniaus universitete. Vaikystėje A.Kuklys su dideliu noru lankydavosi pas kaimynus tarybinio ūkio technikumo dėstytojus Oną ir Vaclovą Danevičius, turėjusius didžiulę biblioteką, kurios turtais leido naudotis kaimynų vaikui. Iki pat šiol V.Danevičius yra išsaugojęs A.Kuklio tapybos darbų, portretų. Kaimynas vis stebėdavosi – kam rašyti, jeigu galima piešti. „Pagal mano astrologinį žvaigždyną man ir priklauso rašyti. Taigi esu pasmerktas rašymui“, - pusiau juokais kalbėjo A.Kuklys. Besimokant taikomosios dailės technikume, rašyti jį ypač skatino lietuvių kalbos ir istorijos dėstytoja Birutė Rupšytė, vietinio laikraščio redaktorius Algirdas Kazragis, susirašinėjęs su Vincu Mykolaičiu-Putinu. „Jie mane suko kūrybos link, o žurnalistikai neleido gaišti laiko“, - sakė A.Kuklys, kuris nuo jaunumės rašė į tuometinius rajoninius bei respublikinius leidinius. Kretinga – įkvėpimo žemė A.Kuklys su didele nostalgija prisimena jaunystės laikus, praleistus Vilniuje. Smagios buvo dienos, kai su mūsų kraštiečiu Juozu Pociumi įkūrė „Studentų požemio teatrą“, kuriame A.Kuklys ir vaidino, ir buvo teatro dailininkas. Jaunatvišką sambūrį sudarė daugybė puikių žmonių, kuriuos rašytojas prisimena iki šiol. „Išvažiuoti iš Vilniaus nebuvo lengva būtent dėl sutiktų žmonių, draugų. Bet gyvenimo aplinkybėms susiklosčius, apie 1972-uosius sugrįžau į Kretingą. Vis tik supratau, kad esu mažo miesto žmogus, ir man norėjosi būti čia, savo įkvėpimo žemėje, - prisipažino A.Kuklys, niekada nesigailėjęs dėl savo sprendimo didmiestį iškeisti į provinciją. – Gyvendamas Vilniuje ar susigundęs dalyvauti politikoje, tikrai nebūčiau tiek parašęs, kiek dabar“. Pirmoji rašytojo knyga – novelės „Keleiviai“ - pasirodė 1989 m. Po ketverių metų buvo išleistas romanas „Žiūrėjimas į tamsą“. Vėliau sekė ir novelių rinkiniai, dvitomis „Susitikimai“ bei „Likimai“, kurių herojais tapo Kretingos rajono žmonės, ir publicistikos knygos, netgi – eilėraščių rinktinė „Užmiršta nuotaika“, romanas „Kazbekija – jo kapas nežinomas“. Iš viso – 10 beletristikos bei 6 publicistikos knygos, iki 1 tūkst. publikacijų. „Buvo tuščias dešimtmetis, kad neišleidau nė vienos knygos. Nieko tokio – knygą išleisti šiais laikais nėra lengva“, - konstatavo A.Kuklys. Rašytojas atsako už savo žodį A.Kuklys pripažįsta, kad rašytojas gali išsisemti. Jeigu taip nutiksią su juo, greičiausiai grįšiąs prie dailės, kuri visada buvusi šalia: A.Kukliui nemažai teko rašyti apie menininkus, jų parodas, išleistos keturios knygos apie tautodailininkus. Jam, kaip rašytojui, vertinimas niekada nebuvo svarbus, o ir kažko blogo, neigiamo apie savo kūrybą nėra girdėjęs. „Dar niekas nepasakė „Negadink popieriaus“. Esu tik girdėjęs, jog kai kur mano kūryboje per daug pesimizmo, liūdesio“, - sakė A.Kuklys. Jo nuomone, rašytojas privalo atsakyti už savo žodį, ir šią atsakomybę nulemia rašytojo vardas. Anot A.Kuklio, yra dvejopi rašytojai: pasakotojai ir idėjų rašytojai. „Ateitis priklauso idėjų literatūrai. Ir tą idėją reikia pateikti taip, kad skaitytojas būtų jos pagautas. Idėjos, kaip ir prototipai, ateina iš gyvenimo. Ir kartais atsitinka taip, kad idėja arba prototipas – vos ne kaip fantomas - pradeda diktuoti sąlygas, nenori paklusti. Bet rašytojo gyvenime tai – nieko naujo“, - teigė A.Kuklys.
|
|
