Į saulėlydį – ramiu žvilgsniu

„Jaunam žmogui viskas atrodo paprasta. O mes, seni žmonės, pervertiname savo jėgas, perspektyvas gyventi. Vis tikimės, kad mus išgelbės kokia nors tabletė ar žolelė. Iš tikro niekas jau mums nepadės. Pavadinimas ligos – senatvė. Mes pervertiname laiką“,- ramiai ir atvirai savo mintimis apie senatvę, mirtį pasidalino 83 metų salantiškis Alfonsas Palionis, atokvėpio minutę atsisėdęs savo išpuoselėto sodo apsuptyje.

Prasmingai gyvenimą nugyvenusį 83 metų salantiškį Alfonsą Palionį senatvės ir ligų akistatoje guodžia jo išpuoselėtas sodas ir darbščiais žmonėmis išaugę vaikai.

„Čia praleidžiu ištisas dienas. Prieš dešimt metų mano sodą Kretingos rajono vadovai įvertino penktąja vieta. Dabar nebedalyvauju konkursuose – trūksta sveikatos“,- pasakojo A.Palionis, kuris pernai vasaros pabaigoje patyrė insultą. Jis pasidžiaugė, kad neseniai jį aplankiusi dukra Daiva su savo vyru Algiu išravėjo gėlynus, nušienavo žmogaus pusiaują siekusią aukštą žolę.

„Tegu bus kaip tėvuko buvo padaryta“,- šie dukros žodžiai paglostė A.Palionio širdį, kuris kiekvienais metais nubraižo sodo planą, topografiniais simboliais pažymėdamas visus esančius augalus: dekoratyvinius medžius ir krūmus, vaismedžius, gėlynus, prirašydamas, kada jie buvo pasodinti. Vasaros dienomis A.Palioniui malonu pasėdėti mėgstamiausioje sodo vietoje, pušyno prieglobstyje, ir pasigėrėti 23 metus puoselėtu 20 arų žemės sklypu, pamąstyti apie žmogaus būtį.

Ilgo gyvenimo nelinki

„Niekam nelinkiu ilgo gyvenimo ir pats nenorėčiau sulaukti 100 metų – kai judėti sunku, belieka gulėti lovoj ir mirksėti. Manot, gera atsigulus naktį kentėti skausmus? Mano amžiui gyvenimas – nedidelė vertybė, jis ima varginti,- ramiai kalbėjo A.Palionis, nesiskųsdamas ir užuojautos neprašydamas. – Mane visiškai patenkintų tokia narkozė, po kurios neatbusčiau. Juk kiekvieną vakarą užmingame. Jei neatsibustume, tai ir nežinotumėme, kad esame mirę. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas papuola į dangų. Manot, kad musulmonas, katalikas ar budistas skirtingais keliais į dangų eina? Žmogus žemėje gimsta, žemė žmogų užaugina, žemė jį ir sunaikina“.

A.Palionis filosofiškai mąsto apie žmogaus būtį ir mirtį. Matydamas, kaip anapilin iškeliauja jo bendraamžiai, kaip paties jėgos nyksta ir vis dažniau tenka kreiptis į gydytojus, pašnekovas sakė nebijąs mirties. „Juk tai – natūralus dalykas“,- mirties temos nedramatizavo jis.

Senatvė atėjo palengva

Visą gyvenimą buvęs veiklus – dirbo Salantų vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju, vėliau – Salantų internatinės mokyklos direktoriumi, A.Palionis pasakojo, kad jo kasdienybė pasikeitė palengva.

„Nebuvo taip, kad staiga pablogėjo sveikata ir iš karto užgriuvo permainos,- sakė A.Palionis. – Kad patyriau insultą sužinojau tik po poros mėnesių, kai atsidūriau pas gydytojus. O iš pradžių – lyg ir nieko ypatinga nepajaučiau. Tik pajutau, kad kalbu nebe taip, kalba tapo darkyta: atrodo, mintį turiu, o žodžių jai pasakyti – ne. Vis maniau, kad tai laikinas dalykas, kad pasitaisys. Bet gydytojai diagnozavo insultą.“

Laikui bėgant A.Palionis pajautė, kad nebe taip klauso ir rankos, greičiau ateina nuovargis. „Padirbu šiek tiek ir girdžiu, kaip širdis tuk-tuk-tuk ima greitai plakti. Džiaugiuosi tik, kad atmintis mano pilna: galiu vardinti ir vardinti datas iš Lietuvos ir pasaulio istorijos. Dar nejaučiu, kad galva susimaišytų, bet taip gali atsitikti“,- sakė A.Palionis, kuris dirbdamas pedagogu mokiniams dėstė rusų kalbą ir literatūrą.

Su žmona Johana A.Palionis užaugino du vaikus – sūnų Vaidotą ir dukterį Daivą, kurie jam padovanojo penkis anūkus – Eglę, Audrių, Ugnę, Miglę ir Vilių.

Dabarties laiką vertins kiti

„Pragyvenau įvairius laikus: Smetonos, vokiečių ir rusų okupacijas. Po to Lietuva atgavo nepriklausomybę ir įstojo į Europos Sąjungą. Kaip dabar vertinti laiką? Sužinosime po 10 – 12 metų. Nors mes, senukai, šiek tiek nujaučiam. Nujaučiat ir jūs – didelius sunkumus,- kalbėjo A. Palionis. – Niekuomet tiek nejautėme nepagarbos žmogui kaip dabar. Tarybiniais metais žmogus buvo net perdėtai, juokingai gerbiamas – truputį pakrutėk, ir būsi didvyris. Dabar - kitaip. Niekuomet nekilo mintis, kad būti ubagu taps profesija. Ne visi benori dirbti – kai kuriems valkatauti labiau patinka“.

Ne tik šalies, bet ir giminės istorija yra labai reikšminga A.Palioniui. Pernai sausį jis parašė knygelę „Apsakymai apie Kazimierą“, kuriame suguldė atsiminimus apie tėvą, savo vaikystę, paties kurtus eilėraščius.

„Šia knygelę savo vaikams ir anūkams taikiau, kad jiems būtų atsiminimas. Mano tėvas labai daug vargo matė, jis – pirmoji pobaudžiavinė karta, tačiau rašydamas sunkių problemų nenagrinėjau, tiesiog surašiau trumpus atsiminimus“,- pasakojo A.Palionis, kuris už savo knygelės redagavimą ir išleidimą dėkingas dukrai Daivai ir anūkei Eglei.

• Rašyti komentarą (3)