Mokytojai žemaičių kalba – didžiausias turtas

Šiuolaikiniai žmonės vis rečiau Kretingoje kalba žemaitiškai – vaikai mokykloje bendrauja bendrine kalba, grįžę namo taip pat nebegirdi tėvų kalbant tarmiškai. Nors žemaičių tarmė, kaip ir kiekviena kita, yra tautos turtas, kurį reikia saugoti. Būtent tą ir stengiasi daryti Simono Daukanto pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Sigita Dirmeitienė, kuri sako: „Aš myliu žemaičių kalbą“.

Žemaičių kalbos puoselėtoja Sigita Dirmeitienė (stovi antra iš kairės) ir jos žemaičių būrelio nariai

„Aš myliu žemaičių kalbą, o ne tarmę. Nes tarmė yra mažesnė, kalba - didesnė. O žemaičių kalba yra didelė“, - įsitikinusi mokytoja.

Ji pasakojo, kad iš pradžių jautėsi nejaukiai, kalbėdama žemaitiškai. Tik pamažu suprato, kad žemaičių kalba yra kažkas tokio ypatingo, išskirtinio, kad tai – didelis turtas.

“Kai pradėjau dirbti, kai suaugau, pradėjau uždirbti pinigus ir juos leisti, daug ką supratau. Nusiperki daiktą, jį turi, bet daiktas kažkada sudyla. Vienintelis tikras dalykas, kurį turime, - žemaičių kalba. Jai negalima leisti sudilt. Ji turi būti, ja turi visi kalbėti. Negalima jos gėdytis, kaip seniau gėdijosi lietuvių kalbos. Iš pradžių žemaičių kalbos nemylėjau ir aš. Kai gyvenau Kartenoje ir reikėdavo važiuoti su klase į Kretingą fotografuotis klasės nuotraukai, būdavo didžiausia gėda kalbėti žemaitiškai“, - prisiminė S.Dirmeitienė. „Bet aš paskui nusispjoviau. O nusispjoviau ypač tada, kai įstojau į Klaipėdos universitetą. Nes ten aš turėjau labai smagią dėstytoją, kuri su mumis, studentais, kalbėdavo žemaitiškai. Tada aš ir pradėjau kalbėti savo gimtąja kalba. Mūsų grupėje buvo žemaičių, aukštaičių, dzūkų ir suvalkiečių. Ir jie visą laiką manęs prašydavo - tu pakalbėk žemaitiškai”, - pasakojo S.Dirmeitienė.

Per pertraukas mokytoja su savo auklėtiniais kalba žemaitiškai. S.Dirmeitienė įsitikinusi, kad žemaičių kalba išliks tol, kol bus ja kalbančių žmonių. Mokytoja pastebėjo, kad kai kuriems žemaičių kalba atrodo negraži, neįdomi, o kitiems ši kalba yra tokia graži, kad ja kalba nesivaržydami.

„Žemaičių kalbos negalima gėdytis. Reikia eiti iškėlus galvą ir sakyti: taip, aš esu žemaitis“, - ragino žemaičių kalbos puoselėtoja, kuri įkūrė Žemaičių kalbos būrelį.

„Kodėl vaikai čia ateina, aš nežinau. Gal todėl, kad patinka, kaip aš kalbu žemaitiškai, gal todėl, kad tos žemaičių istorijos tokios įdomios ir nuotaikingos. Net trečiokėliai eina į žemaičių kalbos užsiėmimą ir kuo puikiausiai kalba žemaitiškai“, - sakė S. Dirmeitienė.

Į būrelį susirenka įvairaus amžiaus jaunimas, kurį mokytoja moko kalbėti, skaityti, šokti, rašyti ir dainuoti žemaitiškai. Būrelio nariai rengia mažus spektaklius ar pasirodymus, dalyvauja renginiuose ir juos veda.

Pasak S.Dirmeitienės, norint išsaugoti žemaičių kalbą, ja reikia kalbėti ne tik specialiuose užsiėmimuose, bet ir namuose. „Namuose su savo vaikais visada kalbu žemaitiškai. Labai gražiai kalba mano Barbora, Jovaras gali atkartoti, bet nenatūraliai, Mykolas bando. Namie atsisėdę dainuojam žemaitiškas dainas“, - pasakojo mokytoja.

S.Dirmeitienė įsitikinusi, kad tradicijos yra stiprios tol, kol jas perduoda šeima.

„Atsimenu, kaip šeimoje kalbėdavome žemaitiškai. Turėjau dvi bobutes. Viena - mano, o kita buvo kaimo bobulytė - ją taip vadinau. Ji gyveno Dauginčių kaime ir buvo tokia storuliukė, storuliukė, turėjo skarelę ant galvos ir akinukus. O mano bobulytė, mamos mama, buvo tokia mažytė, mažytė, tokia menkutė, ir su ja mes kalbėdavom žemaitiškai. Ji turėjo tokį posakį, kurį naudodavo man prasikaltus - „Ak tu kaliera, kaliera!“. Kita bobulytė atvažiavus man pasakas sekdavo apie kareivėlį. Turbūt iš vaikystės ir atkeliavo mano žemaitiškumas, meilė žemaičių kalbai, nes išklausiau daug žemaitiškų pasakų, iš tėčio išmokau dainuoti žemaitiškas dainas“, - pasakojo S. Dirmeitienė.

• Žemaičių vardas pirmą kartą paminėtas XIII a. pradžioje Volynės kronikoje, kur kalbama apie 1215 m. įvykius.

• Žemaičių kalba skiriama į šiaurės ir pietų žemaičių. O šios dvi žemaičių dalys skyla į dar smulkesnes patarmes. Šiaurės žemaičiai skirstomi į telšiškius ir kretingiškius, o pietų žemaičiai - į raseiniškius ir varniškius.

• Žemaičių rašybai nereikalingos nosinės balsės.

• Žemaičių sakinyje konkrečiau, negu kitose tarmėse, nusakoma veiksmo situacija, laikas, veiksmas.

• Žemaičių žodynas, kaip ir fonetika bei morfologija, gerokai skiriasi nuo aukštaičių. Yra nemažai žodžių, kurie visai nevartojami bendrinėje kalboje ir nelabai suprantami kitų tarmių atstovams.

• Žemaičių abėcėlę sudaro 32 raidės.

Sandra URBONAITĖ

Rolanda VAREIKAITĖ

"Pajūrio naujienų" akademijos narės

• Rašyti komentarą (11)