Vėlinės ir Helovynas: ritualų prasmė

Kiekviena mūsų diena kupina naujų iššūkių. Nuolat bėgame, skubame, kažko ieškome, dėl kažko kenčiame, kažko siekiame, kažką garbiname. O kada sustojame? Ar dar turime laiko pamąstymams, laiko ramybei?

Ruduo – metas pamąstymams apie išėjusiuosius.

Norime to ar ne, į mūsų gyvenimus atslenka ruduo. Šiek tiek lėtai, truputį nerangiai, galiausiai - paskubomis. Ir staiga pamatome, kad lapai ne tik nukritę, bet ir praradę savo ryškias spalvas. Skėtis nuolat keliauja su mumis, lengvus apdarus pakeitė paltai, o pažymių knygelė prisipildė įvairiausų skaičiukų. O taip, mes jau pragyvenome du trečdalius rudens. Paskutinioji jo dalis prasidės Vėlinėmis, kapų lankymu, žvakučių deginimu ir galbūt moliūgų skaptavimu bei persirengėlių šėliojimu. Apie šių ritualų reikšmę mūsų gyvenime kalbėjau su Kalnalio ir Kūlupėnų klebonu Mindaugu Nausėda, Salantų gimnazijos tikybos mokytoja Nadežda Kvedariene ir Salantų gimnazijos mokiniais.

Gyvenimas yra akimirka, dovanota Dievo

Kunigas M. Nausėda papasakojo Vėlinių atsiradimo istoriją. Pasak jo, jau Senajame Testamente galime rasti užuominų, priesakų melsti už mirusiuosius, ypač tuos, kurie mirė staiga, nesusitaikę su žmonėmis ir Dievu, be atleidimo. Taigi meldžiamasi už mirusiuosius buvo visada, tačiau iki X a. pab. nebuvo nustatyta atskira diena maldoms už sielas, esančias skaistykloje. 998 m. Kluny abatijos abatas šv. Odilis įrašė į visų jam priklausančių vienuolynų kalendorių, kad po Visų šventųjų šventės būtų meldžiamasi už visus jau mirusius jų vienuolijos narius. Šis gražus gailestingumo pavyzdys greitai paplito po Europą. Kadangi didžiausia pagarba mirusiems suteikiama per Šv. Mišias, popiežius 1915 metų rugpjūčio 10 dieną leido visiems kunigams per Vėlines aukoti trejas šv. Mišias: vienerias - už mirusius, antras - šventojo Tėvo intencija, trečias – savo arba prašiusių žmonių intencija.

Paklaustas apie Vėlinių prasmę mūsų gyvenimuose, kunigas atsakė, kad šią dieną mes paminime visus tuos, kurie mirė, išėjo Anapilin, tiek ramiai užgesusius, tiek netikėtai pasitraukusius iš gyvenimo, katastrofose, karuose žuvusius, ligų sugraužtus.

Tokia diena parodo mūsų laikinumą, juk žemėje mes - tarsi piligrimai, visi esame savo kelionėje.

Žvelgdami į artimųjų kapus jaučiame, kad šis gyvenimas iš tikro yra ilgesnė arba trumpesnė akimirka, dovanota Dievo.

Prie kapų verta pastatyti suoliukusM

Pokalbį su tikybos mokytoja N.Kvedariene pradėjome nuo svarstymų apie rudens įtaką mūsų gyvenimuose. Ji pripažino, kad ruduo išties nelengvas metų laikas, kai po nerūpestingų atostogų tenka vėl priprasti prie įtempto darbo ritmo, o kur dar pasikeitę orai, taip pat trigdantys mūsų dėmesį. Tačiau trumpėjančios dienos, ilgėjantis tamsusis laikotarpis palieka mums laiko būties apmąstymams. Anot mokytojos, Vėlinės ne be reikalo yra rudenį, juk nykstant gamtai savaime prisimename mirusius artimuosius.

Kai kas galbūt iš anksto skuba išpuošti kapų ir nukrauti juos brangiausiomis žvakėmis, bet tai išties nėra labai svarbu. Mokytoja teigė, kad užtenka ir mažos su meile ir pagarba uždegtos žvakutės bei nuoširdžios maldos. Taip pat ji paminėjo, kad būtų puiku prie kiekvieno kapo pastatyti suolelį. Išties, tuomet pabūtume šalia ilgiau, prisimintume savo artimojo gyvenimą, pagalvotume apie tai, kas laukia mūsų.

Žvakių liepsnos sušildo sielas

Salantų gimnazijos mokiniai taip pat noriai dalinosi savo mintimis. Juos ruduo veikia dvejopai. Krintantys lapai ir kartas nuo karto šviečianti saulė nuteikia džiugiai. Bet varginantys mokslai ir lietus kelia neviltį.

Pasklausti, kaip pamini Vėlines, mokiniai pasakojo, kad aplanko kapus, uždega žvakes, prisimena savo giminaičius. „Dažnai būna taip, kad degame žvakę ant kapo to žmogaus, kurio net nesame matę, bet tuomet į pagalbą atskuba tėvai ir atskleidžia kas ir kaip prieš daug, daug metų gyveno ir kuo mes su juo susiję“, - kalbėjo mokiniai.

Pasidomėjau, ar jaunimas pasirūpina apleistais kapais: „Kiekvienais metais uždegame žvakučių ant pamirštų kapų, ypač tų, kurie netoliese mūsų artimųjų“, -patikino Akvilė.

Bendraujant iškilo klausimas, o kodėl ant kapų deginame žvakutes? Vytautas pasakė netikėtą idėją: „Galbūt todėl, kad žvakių liepsnos sušildo sielas“. Išties, jos sukuria jaukumą tiek mums, tiek Anapilin išėjusiems. Eglė taip pat paminėjo, kad per Vėlines kapus aplanko ir vakare, kai visur spingsi be galo daug mažų žiburių: „Jokiu kitu metu nepamatysime tokio pasakiško vaizdo“.

Helovynas - ne mūsų kultūros šventė

Savo pašnekovų taip pat paklausiau, ką jie mano apie iš užsienio atklydusią, sparčiai mūsų krašte populiarėjančią šventę Helovyną. Kunigas M. Nausėda teigė, kad ši šventė nekrikščioniška ir netūrėtų būti tapatinama su Vėlinėmis, juk mes pagerbiame mirusiuosius, o ne darome iš to šou. Taip pat kunigas pripažino, kad Helovyno populiarumui didelės įtakos turi komercija. Šią šventę galime palyginti su Valentino diena, kaip jos metu visos parduotuvės nušvinta raudonomis širdelėmis, taip per Helovyną padidėja įvairiausių gąsdinančių prekių pasiūla.

N.Kvedarienė taip pat pripažino, kad tai visiškai nepriimtina mūsų kultūrai, ir nors pasaulis nestovi vietoje, pas mus nuolat rodomi užsienietiški filmai, o mūsų giminaičiai emigruoja, - visiškai nebūtina perimti visų užsienietiškų tradicijų.

Mokiniai šią šventę vertina įvairiai. Vieni mano, kad galbūt visai smagu persirengti įvairiausiais bauginančiais personažais ir pašėlti, kiti teigia, kad ne laikas linksmintis prieš Vėlines. Tačiau visi pripažino, kad jei netingės, išsiskaptuos po moliūgą ir užsidegs jame žvakutę. Tai bus išties įdomi rudeninė namų dekoracija.

Agnė ABELKYTĖ

"Pajūrio naujienų" akademijos narė

• Rašyti komentarą (10)