|
|
|
Kelionė, kurios neįmanoma pamiršt
Kretingiškiai Gintarė Drakšaitė, Julius Kontaras, Sandra Starkovaitė ir Modestas Jakubauskas įrodė, kad norint įdomiai praleisti laiką nebūtina turėti daug pinigų ar laukti, kol kas nors pakvies į užsiėmimus arba būrelius. Vieną dieną draugai tiesiog panoro nuveikti kažką neįprasto ir nepamirštamo. Gintarei kilo mintis dviračiais nuvažiuoti į Juodupėnus pas močiutę. Šią idėją pasiūlė kitiems draugams. Jie sutiko, nes norėjo save išbandyti.
„Nieko neplanavome. Viskas įvyko labai greitai, tiesiog pamatėme, kad lauke gražus oras, susisiekėme ir visi drauge pradėjome rengtis kelionei‘‘, - pasakojimą pradėjo G. Drakšaitė. Draugai nuvažiavo nusipirkti būtiniausių daiktų, maisto, labai daug geriamojo vandens, nes buvo karšta. Sugrįžę išsikepė pyragą, pasiėmė miegmaišius, palapines, čiužinius ir lietpalčius. „Susikrovus būtiniausius daiktus reikėjo pasirūpinti tuo, kas svarbiausia, – dviračiais. Iš pradžių nuvažiavome į degalinę pasimokyti pūsti padangų. Tada dviračius nuvežėme savo tėvams, kad atliktų techninę apžiūrą. Geras jausmas: dviračiai sutvarkyti, daiktai sukrauti ir galima leistis į nuotykių pilną kelionę dviračiais Kretinga–Juodupėnai“, - pasakojo kretingiškiai. Pašnekovai kalbėjo, kad kelionėje dviračiais labai svarbu laikytis taisyklių: vilkėti liemenę su atšvaitu, rankomis rodyti posūkius, važiuoti dešine kelio puse. „Nesilaikėme tik vienos taisyklės – neturėjome šalmų. Jie nemadingi ir jeigu moki važiuoti, nėra reikalingi“, - įsitikinę dviračių entuziastai. Jaunieji keliautojai sustodavo kas penkiolika – dvidešimt minučių – pailsėti, pavalgyti. Tačiau vienas iš sustojimų buvo visai netikėtas. Juliui sprogo padanga. Nors jis labai norėjo tęsti kelionę, bet negalėjo. Gintarė paskambino savo tėčiui, kad nuvežtų Julių į kaimą ir ten paliktų laukti atvykstant kitų. Po trijų ilgos ir varginančios kelionės valandų Sandra, Modestas ir Gintarė pasiekė savo tikslą. Gaila, bet Modesto širdis buvo per silpna, kad galėtų namo grįžti dviračiu. Apsistoję Gintarės močiutės namuose, skaniai pavalgę keliautojai patraukė tvenkinio link, o sugrįžę pasistatė palapines. Julius užkūrė laužą, ant kurio kepė dešreles. Tačiau jiems buvo labai smalsu pamatyti Juodupėnus naktį. Išėjo pasivaikščioti. ,,Kaimas labai mažas, tačiau naktį vaikščioti po jį gera ir smagu‘‘, - sakė Julius. Sugrįžę dviratininkai rado dar neužgesusią ugnį - susėdę aplink laužą kalbėjosi apie savo svajones ir planus. Rytą keliautojai pradėjo su fotoaparatu rankose. Norėjo pasidaryti nuotraukų prisiminimui. Po to nuėjo nusiprausti pas Gintarės močiutę. Ji buvo paruošusi gardžius pusryčius. Po pusryčių draugai padėjo močiutei sunešti didžiulę krūvą malkų. Sunkus darbas išvargino, bet jie kelionėje norėjo patirti dar daugiau įspūdžių. Todėl sugalvojo pasiskolinti iš močiutės draugės valtį ir paplaukioti po tvenkinį. „Iš pradžių irtis sekėsi sunkiai, nes niekas niekada nebuvo irklavęs. Staiga kitame krante Gintarė išvydo savo pusbrolį Rimvydą. Priplaukėme prie jo, smagiai pasikalbėjome, išsimaudėme ir visi keturi įlipome į valtį. Rimvydas mokėjo gerai irkluoti. Jis apirklavo visą tvenkinį ir aprodė apylinkes“, - prisiminė kretingiškiai. Po kiek laiko Rimvydas pas juos atvyko su motociklu. Merginos labai norėjo išmokti važiuoti motociklu. Gintarei pavyko išmokti, ji dar pasivažinėjo po kaimą, tačiau Sandrai sekėsi sunkiau. Keliautojams buvo sunku išvykti iš Juodupėnų. Paskutinį kartą vaikai nuėjo prie tvenkinio, išsimaudė su visais rūbais, kad būtų vėsiau važiuoti, užlipo ant dviračių ir išvyko. Be sustojimo jie nuvažiavo iki Grūšlaukės. Pavalgė, pailsėjo ir keliavo toliau. Netrukus sutiko apsvaigusį nuo alkoholio, nedraugišką vietos gyventoją. Vyriškis buvo nepatekintas, kaip dviračiu važiuoja Julius: buvo įsitikinęs, kad Julius pažeidžia eismo taisykles, nors tai buvo netiesa. Merginos važiavo priekyje, kai išgirdo Julių šaukiantis pagalbos. Iš pradžių merginos manė, kad tai nieko rimto, todėl pasiūlė važiuoti toliau ir nesustoti. Pavažiavusios toliau, Gintarė ir Sandra pastebėjo, kad nebėra Juliaus. Atsisukusios pamatė, kaip šis išsigandęs stabdo mašinas, tačiau nė viena nesustojo padėti. Merginos pamatė, kad siaubingai įniršęs vyriškis tampo Julių ir ant jo baisiausiai šaukia. Nepabūgusios merginos pradėjo aiškintis, kodėl vietos gyventojas šitaip elgiasi ir neleidžia važiuoti toliau. Vyriškis dar labiau supyko, tad merginos pradėjo grasinti policija ir jau ketino ją kviesti, tačiau to neprireikė, nes vyriškis nenorėjo turėti nemalonumų ir nuėjo savais keliais. Važiuojant toliau keliautojus užklupo stiprus lietus. Visi užsivilko lietpalčius, kad labai nesušlaptų. Nustojus lyti dviratininkai važiavo dainuodami ir net nepajuto, kaip greitai atsidūrė Kretingoje. Čia juos užklupo dar stipresnis lietus - tą akimirką dviratininkus apėmė nuostabus džiaugsmas. „Smagu buvo važiuoti per balas, kai jos taškosi, aplinkui nieko nematai, vien lietų. Būdami netoli namų nesijautėme pavargę. Buvome laimingi įveikę patys save‘‘, - sakė jaunieji keliautojai. Susibūrę tarsi į neoficialų dviratininkų būrelį, kretingiškiai jau turi naujų planų. Sandra ir Gintarė kitais matais ketina vykti į Platelius, ten surengti apžvalginę dvidešimt keturių kilometrų kelionę aplink ežerą. ,,Kai būsime vyresnės, svajojame nuvykti tris šimtus kilometrų iki Nemuno, iš anksto suplanuoti vietas, kuriose nakvosime. Žinoma, bandysime surinkti didesnę grupę žmonių, kurie norėtų leistis į tokią ilgą kelionę dviračiais“, - planais dalijosi kretingiškiai.
Edita STARKOVAITĖ
"Pajūrio naujienų" akademijos narė
|
|
