|
|
|
Žiniasklaidos požiūris – visuomenės požiūris
Dvi merginos žiauriai nužudė savo draugę. Viena žudikių – gotė, kita – pagonė. „Emo“ subkultūrai priklausančios merginos žudosi viena po kitos. Rusijoje gotai nužudė vieną savų ir jį suvalgė. Televizija, laikraščiai ir kitos visuomenės informavimo priemonės nuolat pabrėžia, kokie žiaurūs ir gyvuliški yra kitaip atrodantys žmonės – neformalai. Tačiau ar tai - tiesa? Neretai kitaip atrodančiam žmogui duodama etiketė „nenormalus“. Tačiau kas tada yra „normalus“ žmogus? Atrodo, kad pastarajai grupei priklauso ir treninguoti vaikinukai, kurių 50 proc. žodyno sudaro rusiški keiksmažodžiai, ir peroksidinės barbės, svajojančios apie turtingą vyrą, ir tėvai, vaikams vietoj „labas“ vožiantys per galvą, ir taip toliau. Tokie dalykai, matyt, lietuviui - įprasti ir kasdieniški, o jeigu klausai kitokios muzikos arba dar blogiau – turi auskarą ar tatuiruotę ten, kur „negalima“, staiga tampi potencialiu blogiuku ir visuomenės atstumtuoju. Nesvarbu, kad tavo siela gal šimtą kartų jautresnė už „normaliojo“. Kai kurie žmonės teigia – nenori, kad su tavim kitaip elgtųsi, tai ir pats nesielk, nesirenk kitaip. Tačiau jie nesuvokia, kad ne visi gali gyventi įsprausti į rėmus, ne visi gali „dirbti, pirkti, mirti“. Atmesdami visuomenei įprastą gyvenimo būdą neformalai užsitraukia jos rūstybę, nes jie tarsi randa jame klaidų, o kas nori pripažinti, kad jis klysta? Žiniasklaida čia vaidina didelį vaidmenį, nuolat brukdama į mūsų galvas, kaip turime atrodyti, elgtis, ko klausyti. Juk jeigu būsi spuoguotas – niekad neturėsi merginos, būsi apkūnus – apskritai niekam nepatiksi, o jeigu nusipirksi tam tikros rūšies kavos, pas tave atskris Kalėdų senelis, tau pasipirš tavo gyvenimo meilė. Dauguma tuo tiki ir stebisi, kaip kas nors gali tai paneigti? Jau vien neformalų egzistavimas pamina visus principus, tad juos reikia sužiaurinti, parodyti, kokie jie „nežmogiški“ ir taip pateisinti jų kitoniškumą. Praėjusį mėnesį daug diskusijų sukėlė televizijos laida, kurioje kalbėta apie „baisiuosius“ neformalus. Interviu davusio vaikino, save vadinusio gotu, pasisakymai papiktino šios subkultūros atstovus ir privertė susimąstyti – kiek jam sumokėjo, kad apjuodino savus. O psichologės komentarai net išgąsdino, mat ji skatino kitaip besirengiančių paauglių tėvus sunerimti ir net imtis priemonių. Tarsi jie ir taip nebūtų užguiti bendraamžių. Atrodo, kad laidos kūrėjams buvo nusispjaut ir į tai, jog jie pažeidžia įstatymus – siužeto metu rodytų nuotraukų savininkų sutikimai nebuvo gauti, garsaus atlikėjo rodytas vaizdo klipas taip pat rodytas be jo sutikimo. Jeigu toks atsainumas rodomas teisiniais reikalais, kokio patikimumo informacijos belieka tikėtis. Grįžkime prie „žiaurumo“ faktoriaus. Paskaičius antraštes žiniasklaidoje atrodo, kad neformalai yra agresoriai, nuolat žudantys eilinius žmones bei vienas kitą. Retai plačiai nuskamba istorijos apie „normalių“ žmonių susidorojimą su „nenormaliais“, o ir tada skamba tokie komentarai kaip „jie to nusipelno“ arba „turbūt patys ėmė kibti į atlapus“. Tinkamas tokio atvejo pavyzdys būtų britės Sofijos Lankaster (Sophie Lancaster) ir jos vaikino, Roberto Maltbio (Robert Maltby) užpuolimas 2007 metais. Jie ramiai vaikščiojo po parką, kol juos pastebejo grupė paauglių. Pastarieji iš pradžių prie gotų porelės kabinėjosi žodžiais, o po to staiga vienas vaikinas neišprovokuotas puolė Robertą. Kai šis krito be sąmonės, jaunuoliai puolė Sofiją, kuri dar bandė savo vaikiną apginti laikydama glėby. Liudininkų teigimu, užpuolikai net šokinėjo ant jos galvos, o kai ji nustojo judėti – ramiai pasišalino ir net gyrėsi savo „pasiekimais“. Sumušimai buvo tokie žiaurūs, kad, pasak policijos pareigūnų, buvo sunku atskirti, kur vaikinas, o kur mergina. Robertą ištiko koma, tačiau po poros savaičių jam pavyko atsigauti. Deja, Sofijai taip nepasisekė – ji neišgyveno. Abejoju, kad kuris nors žmogus, nesvarbu, koks jo stilius, tokio likimo nusipelno. O žiniasklaida mums toliau pasakoja, kokie baisūs tie neformalai, kaip jų reikia bijoti. Seniai pamiršta etika bei žmonių teisės. Manau, kad susimąstyti vertėtų ir paprastiems žmonėms, ir žurnalistams. Pirmiesiems – ar verta tikėti viskuo, ką girdi, ir ar verta teisti žmogų, jo net nepažįstant. Antriesiems – kokios kokybės, tikslumo yra jų žodžiai bei kokį poveikį visuomenei jie gali turėti.
Aurelija ORLOVAITĖ
"Pajūrio naujienų" akademijos narė
|
|
