|
|
|
Lietuviškumo duris pravėrus
Lietuvoje, vykstant globalizacijos procesui, vis daugiau žmonių, ypač jaunimas, nusigręžia nuo savo krašto kultūros, tradicijų. Lietuvos valstybė tokia maža, kad Europoje ji atrodo kaip lašas jūroje.
Turbūt daugeliui, kurie svečiavosi užsienio šalyse, teko susidurti su problema, jog užsienietis, išgirdęs Lietuvos vardą, net nežino, kur mūsų valstybė yra, todėl kai kurie, išvykę į užsienio šalis, net gėdijasi pasakyti, kad yra iš Lietuvos. Mūsų tėvynainį tai skatina nusivilti savo šalimi, tautybe. Tačiau nusivilti neverta. Lietuva – išskirtinė šalis, kuria galime didžiuotis. Kaip galime stebėtis, jog jauni žmonės nepažįsta savo kultūros, jeigu mokyklose vis didesnė mokymo medžiaga siejama su Europos kultūra, lietuvių autorius „išstumia“ kitų šalių kūrėjai? Pradinėje mokykloje vos pradėjęs mokytis skaityti bei rašyti lietuviškai, pradinukas jau nuo antros klasės mokosi ir anglų kalbos. Juk visai kaip Sovietų Sąjungoje, tik tiek, kad rusų kalbą pakeitė tarptautinė – anglų kalba, o ir jos mokymą valstybė pasirinko sąmoningai, niekieno neverčiama. Taip, turbūt daugelis pritartų, jog šiais laikais anglų kalba labai reikalinga, todėl nieko blogo, jeigu vaikas pradeda jos mokytis kuo anksčiau. Tačiau ar taip gimtoji, lietuvių, kalba nėra nustumiama į antrąją vietą? Paradoksalu, tačiau užsieniečiai, atvykę gyventi į Lietuvą, su malonumu stengiasi išmokti kalbėti lietuviškai, ir kaip malonu girdėti ispaną ar italą, bandantį suregzti lietuvišką sakinį. O kai kurie mūsų tėvynainiai, išvykę gyventi svetur, po keleto metų grįžę į tėvynę kalba su akcentu ir dėl to visai nesikremta, atvirkščiai – didžiuojasi, kad dabar jie yra kitos valstybės piliečiai. Daugelis net nežino, jog mūsų kalba – archajiškiausia ir pati seniausia gyva indoeuropiečių kalba. Sakoma, jog labai panaši į seniausią pasaulio kalbą – sanskritą. Juk tuo negali pasigirti nė vienas prancūzas, anglas, rusas ar italas. Tačiau, anot Pranciškonų gimnazijos lietuvių kalbos ir etnokultūros mokytojos Virginijos Rudavičienės, gimtąja kalba reikia ne didžiuotis, bet ją vertinti. „Juk kiekvienos tautos skiriamasis ženklas – gimtoji kalba. Ji, kaip ir gimtoji žemė, – pamatinė žmogaus vertybė. Turbūt neatsirastų tokio vunderkindo, kuris sugebėtų pasąmonėje mąstyti užsienio kalba. Kad ir kokia kalba kalbėtum, visa, ką nori pasakyti, vis viena perleidi per savo gimtosios kalbos prizmę. Svarbu vertinti gimtąją kalbą, nes ji – žmogaus esmės išraiška, padedanti suvokti pasaulį, išsakyti savastį“, - įsitikinusi V. Rudavičienė. Lietuvių kalba itin graži ir turtinga – tikriausiai jokioje kitoje kalboje nerasime tiek sinonimų, mažybinės reikšmės žodžių. Jaunam žmogui atrodo, kad kalbėti taisyklinga lietuvių kalba yra nemadinga, todėl prisigalvojama įvairių naujadarų, kilusių iš įvairių užsienio kalbų, kurių vyresnio amžiaus žmonės net nebesupranta. Mokytoja V. Rudavičienė mano, jog kalbą teršdami žargonu, atimame iš savęs galimybę subtiliau suvokti įvairių reiškinių, emocijų atspalvius. Versdami istorijos puslapius, galime rasti įdomių faktų, kuriais kiekvienas lietuvis galėtų didžiuotis. XVI a. Lietuva – viena iš labiausiai teisiškai išsilavinusių šalių to meto Europoje, mūsų valstybėje jau buvo susiklosčiusios gilios teisinės tradicijos. 1529 m. šalis paskelbė vieną iš geriausių teisės rinkinių visoje Europoje, išsiskyrusį savo sistemingumu, - Pirmąjį Lietuvos Statutą. Tokio teisės rinkinio neturėjo jokia kita Europos valstybė. Todėl, pavyzdžiui, Lenkijos teisėjai šiuo dokumentu rėmėsi savo šalies teismo posėdžiuose. Dar vienas įdomus faktas: Lietuva kartu su Lenkija 1791 m. priėmė antrąją pasaulyje ir pirmąją Europoje Konstituciją. Kiekviena tauta gali didžiuotis ir istorinėmis asmenybėmis. Lietuvis Kazimieras Semenavičius XVII a. tapo raketų mokslo Europoje pradininku. Iš jo knygos „Didysis artilerijos menas“ mokėsi įvairiausių valstybių gyventojai. Motiejus Kazimieras Sarbievijus – vienas žymiausių baroko poetų visoje Europoje. Tai vienintelis LDK poetas, apdovanotas laurų vainiku paties popiežiaus, kas tais laikais prilygo literatūrinei Nobelio premijai. Sarbievijaus kūrybos antraštinio lapo graviūrai eskizą piešė vienas žymiausių baroko epochos dailininkų Paulius Rubensas. Vis dėlto vienareikšmiškai teigti, jog lietuviai nebesididžiuoja savo šalimi, negalime. Tam pritaria ir Pranciškonų gimnazijos istorijos mokytojas Vaidas Kuprelis. Anot jo, šiais laikais keičiasi patriotizmo samprata. XIII - XV a. būti patriotu reiškė eiti ginti tėvynę ginklu, o dabar patriotizmo formos kitokios: būti patriotu – likti gyventi tėvynėje, didžiuotis Lietuvos identiteto ženklais, pavyzdžiui, Lietuvos krepšininkais.
Inesa RINKEVIČIŪTĖ
"Pajūrio naujienų" akademijos narė
|
|
