Į žmogų žiūrėti kaip į vertybę

Kai kuriuos būsimus studentus itin vilioja psichologijos studijos. Tačiau ar šią sudėtingą profesiją ketinantys pasirinkti mokiniai susimąsto, ko reikalauja psichologo darbas? Kokios yra jo teigiamos ir neigiamos pusės? Į šiuos ir kitus klausimus sutiko atsakyti psichologė Ingrida Mineikienė.

Psichologė Ingrida Mineikienė sako, kad didžiausias atlygis šios profesijos atstovui – laimingi, savo problemas išsprendę pacientai.

- Kokių mokykloje dėstomų dalykų žinių reikia norint studijuoti psichologiją?

- Būsimam psichologui visų pirma reikia bendro išprusimo. Iš mokyklinių dalykų – istorijos, anglų bei lietuvių kalbos, matematikos. Daugeliui atrodo keista, kam psichologui reikia matematikos. Tačiau abu šie mokslai yra susiję – abiem reikia loginio mąstymo.

- Kokių asmeninių savybių reikia šios profesijos atstovui?

- Tikras psichologas turi būti jautrus kitų išgyvenimams, nuotaikoms, o į žmogų žiūrėtų kaip į vertybę. Taip pat tikėti, kad visi gali pasikeisti į gera: išmokti bendrauti su žmonėmis, tvarkyti savo gyvenimą. Čia itin svarbų vaidmenį vaidina psicholgas, nes jis pats turi klientą įkvėpti, pastūmėti stengtis save tobulinti. Žmonės, kuriems svarbiausia - pinigai, kiti materialūs dalykai, kurie yra itin kategoriški, klasifikuojantys kitus, psichologais tapti negali.

- Ar studijų metai kuo nors nuvylė? Nustebino?

- Niekas nenuvylė. Visada domėjausi žmonėmis, o studijų metu gilinant žinias smalsumas niekur nedingo. Nauji dalykai tik maloniai stebino. Teorijos išties buvo daug, tačiau patys svarbiausi – praktiniai įgūdžiai. Geras psichlogas žinių turi semtis ir iš savo asmeninės patirties.

- Ar prieš pradedant darbą reikia kažkokio psichologinio pasiruošimo?

- Studijuojant yra rekomenduojama bent kurį laiką lankytis pas psichologą. Visų pirma, prieš dirbdamas su žmogumi psichologas turi susitvarkyti su savo problemomis, kad jos nepersiduotų klientui. Taip pat labai naudinga pabūti kliento vietoje, nes tai padeda jį geriau suprasti.

- Ką reikia daryti, kad psichologas kliento emocijų neparsineštų namo?

- Iš pradžių tai yra išties sunku, tačiau laikui bėgant įgauni patirties ir išsiugdai gebėjimą įsijausti, o po to atsiriboti nuo paciento perduodamų emocijų, išgyvenimų. Tačiau būna, kai imi mąstyti apie klientą ir po darbo valandų, bet tenka save sustabdyti. Ne visiems tai lengva padaryti ir pasitaiko, kad psichologas „perdega“ – jis nebepakelia jam užkraunamų emocijų. Tokiems atvejams yra sudarytos psichologų savipagalbos grupės, kuriose šios profesijos atstovai kartu nagrinėja iškilusias problemas, nes itin svarbu savo blogų emocijų neperduoti klientams.

- Ar būna atvejų, kai žmogui tiesiog neįmanoma padėti?

- Pasitaiko atvejų, kai žmogus atsisako psichologo paslaugų vien dėl savo nekantrumo. Tada, žinoma, yra apmaudu, nes per daugiau konsultacijų žmogui turbūt pagerėtų. Taip pat kartais tarp kliento ir psichologo neatsiranda tam tikro ryšio, sunku bendrauti. Tokiu atveju siūloma kreiptis į kitą specialistą. Kartais problemos pasirodo daug rimtesnės ir tenka kreiptis į kitus gydytojus – psichoterapeutus, psichiatrus, psichoanalitikus.

- Ką darote, kai žmogus grasina prieš save pakelti ranką?

- Šie atvejai itin sudėtingi. Kartais į bendrą konsultaciją kviečiami artimieji, žinoma, su kliento sutikimu. Su tokiu žmogumi susitinkama kiek galima dažniau, bandomos suvokti priežastys, jam sukėlusios tokias mintis. Nors pagrindinis psichologo principas – konfidencialumas, kartais tenka tam nusižengti ir kreiptis į atsakingus asmenis. Žinoma, klientas prieš tokį žingsnį informuojamas. To imamasi tik ekstremaliais atvejais – kai žmogus ima kelti rimtą grėsmę sau ar aplinkiniams. Jei psichologas pasirenka tokią informaciją nuslėpti – visa atsakomybė gula ant jo pečių.

- Ar jums yra pasitaikę tokių atvejų, kad jūsų klientas bandytų nusižudyti?

- Man tokių atvejų nepasitaikė. Ir ačiū Dievui. Psichikos sveikatos centre teko dirbti su jau bandžiusiais nusižudyti. Nė vienas nebandė to pakartoti. Tai yra tarsi viso mano darbo įvertinimas. Tačiau esu girdėjusi apie nepasisekusius atvejus, kai klientai vis dėlto pakelia prieš save ranką. Visgi psichologas nėra Dievas ir negali visų apsaugoti. Žmogus privalo pats norėti pasveikti.

- Kokie yra Jūsų darbo džiaugsmai?

- Nėra geresnio atlyginimo, negu stebėti savo klientą laimingą. Prasilenkti su kažkada buvusiu atstumtu, liūdnu paaugliu, kuris besijuokdamas eina su draugais. Matyti moksleivį, konfliktavusį su mokytojais ir kitais mokiniais, sėkmingai baigiantį mokyklą. Džiugina ir tėvai, kurie skambina ir pasakoja, kaip pasikeitė jų vaikas, ėmė domėtis pasauliu, draugiškiau bendrauti su pačiais tėvais. Laimės suteikia vien šių pokyčių stebėjimas – kai vos prieš porą mėnesių depresijoje skendėjęs žmogus ima kalbėti giedriau, mato išeitį, ateities viltį. Tarsi peržengiamas įgimtas lietuvio pesimizmas ir pradedama šviesiau žiūrėti į pasaulį.

Psichologas –

psichologijos studijas universitete baigęs asmuo. Panaudodamas specialius testus, psichologas tiria įvairius psichikos procesus: dėmesį, atmintį, intelektinius gebėjimus, mąstymą, asmenybės bruožus. Taip pat psichologas konsultuoja iškilus problemoms tarpasmeniniuose santykiuose, šeimoje arba darbe. Tai vadinama psichologiniu konsultavimu.

Aurelija ORLOVAITĖ

"Pajūrio naujienų" akademijos narė

• Rašyti komentarą (2)